Nauja samprata, kad pasaulis turi stengtis palengvinti žmonių kančias, sunkiai skinasi kelią ir Mianmaras netaps ta vieta, kur ji bus pritaikyta.
„Pasiekti katastrofos vietą prancūzų laivams ir sraigtasparniams reikėtų tik pusantros valandos“. Tai ilgesingai ištarė Prancūzijos užsienio reikalų ministras Bernard Kouchner, kol jo šalies diplomatai Jungtinėse Tautose bergždžiai ginčijosi, kad pagalba Mianmarui galėtų būti „primesta“, jei karinis režimas atsisakytų bendradarbiauti.
Net jam kalbant diplomatai iš Kinijos, Vietnamo, Pietų Afrikos ir Rusijos šaipėsi iš minties, kad „atsakomybė apsaugoti“ (nauja sąvoka pasaulio politikoje, nurodanti, jog tam tikromis kraštutinėmis aplinkybėmis išsaugoti žmonių gyvybes gali būti svarbiau nei valstybės suverenitetą) galėtų būti taikoma Mianmaro ciklono atveju. Kinija kandžiai pastebėjo, jog šia idėja nebuvo remtasi 2003-aisiais Prancūzijoje, žmonėms kenčiant nuo nepakeliamo karščio.
Gegužės 13-ąją Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius David Miliband atnaujino diskusiją. Radijo interviu metu paklaustas, ar naująja koncepcija (skirta taikyti tokių nusikaltimų kaip genocidas ar etninis valymas atvejais) gali būti remiamasi stichinių nelaimių metu, jis atsakė: „Be abejo, gali, ir mes aiškiai leidome suprasti, ... kad visos JT priemonės turi būti prieinamos“. Bet niekas nesitiki, kad Didžioji Britanija, Prancūzija ar bet kuri kita valstybė panaudos jėgą įsiveržti į Mianmarą. Kaip pastebėjo David Miliband, „režimas turi 400,000 karių“. Paprastiems žmonėms, nenusimanantiems apie paslaptingą JT veiklą, tai nuteikia slegiančiai. Ar kada nors bus tinkama proga pasinaudoti „atsakomybės apsaugoti“ samprata, vienbalsiai priimta daugiau nei 150 valstybių JT aukščiausio lygio pasaulio valstybių vadovų susitikime 2005-aisiais, kaip kad siūlo Bernard Kouchner?
Sudėtinga šios sąvokos raidos istorija Prancūzų ministrui prie širdies. Būdamas jaunas gydytojas jis matė Nigerijos pilietinio karo sukelto Biafrano bado baisumus. Iš karto po to jis tapo vienu iš Médecins Sans Frontières („Gydytojai be sienų“) įkūrėjų ir vienu pagrindinių „teisės į humanitarinę intervenciją“ tais atvejais, kai vyriausybės nuvilia savo pačių piliečius, rėmėju.
B. Kouchner siūlymas savo griežtesniais pavidalais atrodė tarsi tarptautinių santykių revoliucija, panaikinanti 1648 m. Vestfalijos sutartį, puoselėjusią suverenių valstybių teisę laisvai veikti savo teritorijoje. 1945 m. JT Chartija taip pat išlaiko Vestfalijos principus: 2(7) straipsnyje teigiama, kad „niekas nesuteikia teisės kištis į reikalus, kurie iš esmės priklauso kiekvienos valstybės vidaus jurisdikcijai“ . Tačiau VII skyrius suteikia Saugumo Tarybai teisę imtis veiksmų „grėsmės taikai, taikos pažeidimo ar agresijos akto“ atveju.
Įtampa tarp šių dviejų principų – suvereniteto ir intervencijos – jaučiama jau dešimtmečius. Vienos šalys pabrėžia VII Chartijos skyriuje išvardintas jėgos panaudojimo galimybes. Kitos (daugiausiai neturtingajame pasaulyje) tvirtina, kad valstybės suverenitetas visada turi būti viršesnis – net ir humanitarinių krizių atvejais.
Praktiškai nuo Šaltojo karo pabaigos JT humanitarines intervencijas dažniau vykdė valstybės vidaus, o ne tarpvalstybinių konfliktų atvejais. Kartais tai vykdavo su, o kartais ir be šalies vyriausybės sutikimo.
1999 m. Tony Blair tapo pirmuoju tarp pasaulio vadovų, gynusių moralinę teisę „aktyviai įsitraukti į kitų tautų konfliktus“ – net ir be Saugumo Tarybos leidimo, – jei tai vienintelis būdas sustabdyti siaubingas kančias. Po NATO karo Kosove, kurį Saugumo Taryba atsisakė paremti, tuometinis Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas, sakydamas kalbą Čikagoje, gynė „teisingą karą, pagrįstą ne teritorinėmis ambicijomis, bet vertybėmis“.
Po ketverių metų, naudodama kiek panašią retoriką apie poreikį visų labui nuversti pavojingą tironą, Amerikos vadovaujama koalicija įsiveržė į Iraką. Nors tai nei teisiškai, nei formaliai nebuvo „atsakomybės apsaugoti“ bandymas, daugeliui žmonių atrodė, kad tragiškos Irako karo pasekmės diskreditavo visą intervencijos dėl „altruistiniais“ tikslais idėją.
Ne tiek teisė, kiek pareiga
Tuo tarpu Kanada įkūrė Tarptautinę komisiją dėl intervencijos ir valstybės suverenumo (International Commision on Intervention and State Sovereignity), kuriai pirmininkauja buvęs Australijos užsienio reikalų ministras Gareth Evans ir buvęs Alžyro diplomatas Mohamed Sahnoun. 2001 m. išleistoje ataskaitoje jie pirmieji pasiūlė diskredituotą „teisės į intervenciją“ koncepciją keisti į tvirtesnę „atsakomybę apsaugoti“, ar R2P – taip ji vadinama diplomatų žargonu. Remiantis šia koncepcija, „tarptautinė bendruomenė“ (kitaip tariant, Jungtinės Tautos) privalėtų – jei būtina ir remiantis aiškiais kriterijais, – imtis prievartinių veiksmų tam, kad apsaugotų žmones, kuriems gresia rimtas pavojus.
Nagrinėtas JT reformos aukšto lygio specialistų grupėje 2004-aisiais ir palaikomas tuometinio JT generalinio sekretoriaus Kofi Annan, principas išgyveno ginčus ruošiantis 2005 m. aukščiausio lygio pasaulio valstybių vadovų susitikimui bei buvo įspraustas į galutinį „Išvadų dokumentą“, bet nenurodžius taikymo kriterijų. Tačiau niekada nenamnyta, kad ši samprata bus taikoma, susidūrus su stichinių nelaimių padariniais ar netgi „eiliniais“ žmogaus teisių pažeidimais. Ja turėjo būti remiamasi tik genocido, karo nusikaltimų, etninio valymo ar nusikaltimų prieš žmoniją atvejais.
Iš pat pradžių besivystantis pasaulis šią idėją sutiko kaip Vakarų gudrybę siekiant primesti savo vertybes. Kuba, Egiptas, Alžyras ir Mianmaras buvo aršūs jos priešininkai. Jie ėmėsi ryžtingų pastangų sutrukdyti formalų Kolumbijos universiteto profesoriaus Edward Luck paskyrimą specialiuoju JT patarėju šiuo klausimu. Jis iki šiol negauna jokios algos, neturi jokių realių pareigų ar pozicijos Jungtinėse Tautose.
Kiti – dabar jau Vakaruose – klausia, ar „atsakomybės apsaugoti“ koncepcija kada nors taps kuo nors daugiau nei tuščiu šūkiu. Kai ateis laikas, kas norės vykdyti intervenciją? Kaip tokiam veiksmui kada nors pritars visos penkios veto teisę turinčios Saugumo Tarybos narės? Be to, kaip skundžiasi JT vyresnysis pareigūnas, Irako fiasko „užnuodijo šį šulinį“. Jis parodė, kad ginkluota intervencija, net jei jos skelbiami tikslai yra geranoriški, gali sukelti visą grandinę siaubingų pasekmių.
„Užtenka kelias dienas paklaidžioti JT būstinės Niujorke koridoriais ir po susitikimų kambarius, kad iš tavęs būtų atimta paskutiniai optimizmo likučiai“, neseniai aimanavo G. Evans. Bet jis ir kiti „atsakomybės apsaugoti“ šalininkai iš naujo pradėjo kovą, siekdami pakoreguoti „neteisingą“ šios sąvokos sampratą. Jie teigia, kad nereikia šios koncepcijos traktuoti kaip grandiozinės naujos doktrinos ar politikos, bet kaip kuklią „strategiją“, siekiant apsaugoti negalinčius apsiginti.
Visa tai nėra susiję vien su karine intervencija, priduria jie, bet taip pat ir su prevencija, kuomet siekiama pastebėti situacijas, galinčias virsti masiniais žiaurumais. Prieš panaudojant ginklus, turėtų būti išbandytos visos politinės, diplomatinės, teisinės ir ekonominės priemonės. Ne kiekvienas vykstantis, potencialus konfliktas ar šiurkštus teisių pažeidimas turėtų paskatinti taikyti šią taisyklę, o tik patys baisiausi atvejai. Ir net išnaudojus visas nekarines priemones, ginkluota intervencija gali būti netinkamas sprendimas. Privaloma apsvarstyti visas pasekmes, kad būtų užtikrinta, jog įsiveržimas nepadarys daugiau žalos nei naudos tiems žmonėms, kuriuos siekiama apsaugoti.
„Atsakomybės apsaugoti“ samprata dar nėra žlugusi, bet ji labai trapi. Šalininkai nurodo vasario mėnesio susitarimą dėl valdžios pasidalijimo, kuris nutraukė Kenijos pilietinį karą, kaip pirmą sėkmingą šios idėjos taikymo atvejį. Galbūt tas faktas, kad JT iš principo išlaiko teisę primesti savo valią panaudodama jėgą, padėjo pasaulinei organizacijai tarpininkauti pasiekiant susitarimą.
Galbūt. Bet kad išgyventų, šiai idėjai reikia aiškesnių sėkmės atvejų. Ir Mianmaras, atrodo, nebus vienas iš jų.
The Economist
