Arvydas Praninskas
Daug kam Vakaruose atrodo, kad Ukraina iš paskutiniųjų priešinsis Rusijos agresijai, nekreipdama dėmesio į karo aukas, ekonomikos suirutę ir atsisakymą parduoti jai ginklų. O kas, jei ji to nedarys?
Drauge ar patys?
Skambūs, bet tušti eilinio „susirūpinimo“ dėl eskaluojamo konflikto Rytų Ukrainoje pareiškimai, simbolinės sankcijos Kremliui, amžinas baimingas trypčiojimas po vis naujo įrodymo, kad Maskvos remiami prorusiški separatistai laužo paliaubų sąlygas, atsisakymas Kijevui parduoti gynybinių ginklų – aiškus Vakarų demokratijų signalas Maskvai, kad su branduoline valstybe niekas rimtai nesipyks, kad ir ką ji darytų. Tačiau kas būtų, jei į iškilmingas kalbas apie laisvo tautų pasirinkimo teisę, demokratinį raidos kelią, europietiškas vertybes numotų ranka ir patys ukrainiečiai? Kas, jei jie pasiduotų agresyviam Rusijos spaudimui, nesipriešintų ir susitaikytų su nauja Maskvos pakalikų primesta valdžia? Jei rusiški tankai nestabdomi atsidurtų prie pat sienų su Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija, o operatyviniai-taktiniai raketų kompleksai Vakarų Ukrainoje galėtų pasiekti taikinius ne tik Čekijos, bet ir Austrijos bei Vokietijos oro erdvėje? Tokio galimo Ukrainos apsisprendimo pasekmes ėmė svarstyti ir JAV žurnalas „Forbes“.
Jei Ukraina nuspręs nutraukti kovos veiksmus, NATO, Europa ir Jungtinės Valstijos turės tvarkytis su agresyvėjančia Rusija savo pačių jėgomis. Ukrainos „draugai“ turi apsispręsti: ar nori, kad Ukraina kautųsi už juos, ar patys yra pasiruošę kautis už save. Pasak „Forbes“ leidinio, jei jie nori išvengti būtinybės priimti tokį sprendimą, turi aprūpinti Ukrainą visomis gynybai būtinomis priemonėmis.
„Forbes“ rašo, kad Ukrainos pernai patirti sunkumai primena L.Tolstojaus apysaką „Ivano Iljičiaus mirtis“. Rašytojas pasakoja turtingo ruso, gausios šeimos galvos, lėto merdėjimo istoriją. Neapsikentę jo kančių, šeimynykščiai ir draugai linki jam mirties. Panašiai ir Ukrainos „draugai“, Europa ir Amerika, iš visko sprendžiant, džiaugiasi jos pražūties atomazga, pavadinta „diplomatiniu sprendimu“, aukodami jos tikslą tapti nepriklausoma, į Vakarus orientuota valstybe. Jei tik mes galėtume patraukti iš savo kelio Ukrainą, kaip Ivaną Iljičių, galėtume grįžti prie įprastinių verslo su Rusija reikalų ir tikėtis, kad ponas Vladimiras Putinas tuo liks patenkintas, ironizuojama leidinyje.
Mojuos kumščiais po muštynių?
Galbūt tai skamba rūsčiai, bet dabar mes žinome, kad Europos „diplomatinis sprendimas“, kaip suformuluota antrajame Minsko susitarime, ragina Ukrainą suteikti separatistams, t. y. Maskvos marionetėms, veto teisę formuojant šios šalies ateitį. Ukraina turi finansuoti merdėjantį Donbasą, o sienos su Rusija privalo likti atviros, kiek tik aprėpia akys. Ir ką gi Ukraina gavo mainais? Trapias paliaubas, kurios nuolat pažeidinėjamos. Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as ir toliau reiškia viltis, kad antrasis Minsko susitarimas bus vykdomas net po to, kai reguliarios Rusijos kariuomenės dalinių puolimo metu buvo išplėstos separatistų kontroliuojamos teritorijos.
Pasak „Forbes“, Ukrainos vietoje būtų galima atsisakyti Krymo ir Donbaso de facto , bet ne de jure . Rusija dabartinėmis sąlygomis vis tiek jų neatiduos. Tegul Donbasas (arba iki šios dienos okupuotos teritorijos) tampa problema pačiai Rusijai ir separatistams, kurią reikės vienaip ar kitaip spręsti. Negalima leisti apsišaukėliams lyderiams diktuoti, kokia turi būti Ukrainos politika. Kai ateis laikas, Donbasas galės grįžti atgal į Ukrainą, rašo „Forbes“. Tada daugiau Ukrainos karinių pajėgų būtų galima pasitelkti kitų šalies sričių, kurių gyventojai dabar dar labiau nekenčia V.Putino Rusijos, apsaugai. Galima manyti, kad Odesoje, Kijeve, Zaporožėje ir Lvove būtų greitai pastatyti į vietą apsišaukėliai iš Maskvos, sumanę paskelbti čia „liaudies respublikas“.
„Forbes“ klausia: kas žino, jei aktyvūs kovos veiksmai liausis, gal netgi Barackas Obama pradės tiekti Ukrainai gynybinius ginklus? Jam esą gerai sekasi mojuoti kumščiais po muštynių.
Ukrainos valdžia, kuri, kaip ir anksčiau, galėtų kontroliuoti maždaug 80 proc. savo šalies teritorijos, tada galėtų sutelkti visas jėgas ir dėmesį būtinoms reformoms, kurių žmonės pagrįstai reikalavo Maidane. Ukraina turėtų įdėmiai klausytis, ką jai sako dėl reformų patarinėjantys ekspertai iš ES, tačiau nevertėtų puoselėti vilčių, kad ji bus greitai priimta į ES: Briuselis bijo suerzinti V.Putiną. Žurnale teigiama, kad Europa ir tarptautinės organizacijos turi užtikrinti Ukrainai būtiną finansinę paramą, kad tai kompensuotų Kijevui žalą, kurią jos padarė palikdamos Ukrainą vieną su Rusija.
Reikia išorinio priešo
Jei valdžiai pavyks suvienyti visus ukrainiečius, V.Putinui teks stoti prieš ginkluotą ir priešiškai nusiteikusią tautą, kuri Rusijos kariuomenei gali pridaryti didelių nuosotolių, jei ji bandys veržtis gilyn į Ukrainą. Tada žlugs mitas apie tariamą „pilietinį karą“, kurį „sukilėliai-patriotai“ kariauja su Ukrainos valdžia.
„Forbes“ klausia, kokioje situacijoje atsidurtų JAV ir Europa, jei Ukraina nuspręstų nutraukti kovos veiksmus. Jei V.Putinas mąsto racionaliai, tai Rytų Europa, Baltijos šalys, Pietų Europa, taip pat Arktis po Ukrainos taptų tuo viliojančiu vaisiumi, kuris tarsi pats prašosi į delną. Atsižvelgęs į Vakarų bailumą ir neryžtingumą, į tai, kad jiems trūksta valios kovoti ir karinės galios, V.Putinas tikrai bandys ieškoti silpnų vietų.
Jei Europai pasiseks, V.Putinas gali iš pradžių nukreipti dėmesį į Moldovą, Gruziją, Azerbaidžaną ir Kazachstaną, taip duodamas Europai truputį laiko, kad ši atsikvėptų. Vis dėlto jei Europa ir JAV kreipė dėmesį į V.Putino pareiškimus ir jo propagandą, jos turėjo prieiti išvadą, kad Ukraina iš tikrųjų nėra Rusijos priešas Nr. 1. Pasak V.Putino, Ukraina tėra tik piktųjų Vakarų, kurie pažemino Rusiją, sulaužė savo pažadus ir slapta ruošiasi ją užpulti, „užsienio legionas“.
„Forbes“ rašo, kad mes žinome, jog V.Putinas elgiasi labai nuosekliai. Po 2007 m. Miuncheno saugumo konferencijos jis nepaliaujamai postringauja apie NATO, JAV ir ES išdavystę. Kodėl dabar jis turėtų keisti toną? Jei Europa ir JAV yra priešės, jas reikia sutriuškinti, nesvarbu, kas vyksta Ukrainoje. Turint mintyje Rusijos ekonomines problemas ir stulbinamą korupciją, galima manyti, kad V.Putinas privalo turėti išorinį priešą, su kuriuo reikia kovoti ir girtis pasiektomis pergalėmis, kitaip V.Putino režimas atsidurs pavojuje.
Tik du variantai
„Forbes“ rašo, kad jei amerikiečių ir europiečių ekspertai mano, jog Rusijos kariniams veiksmams NATO šalių atžvilgiu kelią užkerta NATO sutarties 5-asis straipsnis, jiems reikia pagalvoti dar kartą. Rusijai tereikia tik įžiebti naujus „pilietinius karus“, pavyzdžiui, Baltijos šalyse, pasinaudojus tuo, kad ten gyvena daug rusų. Hibridinis Rusijos karas visus išmuš iš vėžių. Kuri Europos šalis galės apeliuoti į 5-ąjį NATO sutarties straipsnį, jei V.Putinas patikins visą pasaulį, kad tai – eilinis pilietinis konfliktas, o jis viso labo – tik stebėtojas?
Ukrainos sąjungininkai Europoje ir Amerikoje išduoda ją, atsisakydami suteikti jai gynybinės paskirties ginklų, kad galėtų apsiginti nuo reguliarios Rusijos kariuomenės, kurios dalyvavimą kare Rytų Ukrainoje jau visi pripažino. Ukraina po antrojo susitarimo Minske jau žino nepriimtino diplomatinio sprendimo, kurį pasiruošusios priimti ES ir JAV, ribas. Kam kariauti karą, aukoti tiek gyvybių ir skirti tiek pinigų, kad kovotum už tuos, kurie tave paliko? Apie visa tai svarstoma „Forbes“ leidinyje.
Vakarų karinių kampanijų Artimuosiuose Rytuose, Afganistane ir Afrikoje metu buvo nesėkmingai ieškota patikimų sąjungininkų, galinčių atsiųsti karių, kuriais būtų galima pasikliauti. Ukrainoje, kurioje yra 45 mln. gyventojų, Vakarai rado tokį sąjungininką, tačiau, kad ir kaip būtų keista, jie atsisako suteikti jam savigynos priemonių. Užuot tai darę, jie ginkluoja abejotinus sąjungininkus Sirijoje, Irake ir Libijoje.
A.Merkel, F.Hollande’as ir B.Obama turėtų susimąstyti apie tai, kas nutiks, jei Ukraina paliks mūšio lauką, ir jie liks vieni. Tada bus tik du variantai: arba „finlandizuota“ Europa, šokanti pagal Kremliaus dūdelę, arba blogai pasirengusi Europa, bandanti duoti atkirtį, tačiau nežinanti, ar sugebės tai padaryti.
„Forbes“ klausia, koks bus jos pasirinkimas. Mes žinome pacifistinės Europos atsakymą. Viskas, ką reikės padaryti V.Putinui, – tik pagrasinti savo taktiniais branduoliniais ginklais, ir tada vokiečiai, prancūzai, olandai ir italai vėl persigąs. Ir, beje, neverta laukti JAV paramos, bent jau tol, kol prie valdžios vairo stovi neryžtingas B.Obama. „Forbes“ teigia, kad Europa galėtų kliautis tik savo pačios jėgomis.
