JAV ginkluotosios pajėgos labiau už visą baiminasi netekti savo „regėjimo“, jau po pirmojo smūgio prarasti galios pozicijas. Tuo metu Rusijos ir Kinijos pastangos kosmose, tikėtina, būtent tokią strateginę grėsmę ir kelia. Atsisakius dabar idėjos dėl taisyklių kosmose įvedimo ir jo „pasidalijimo“, galima sulaukti netikėtų, o dėl to ir labai pavojingų konfliktų, rašoma Rogero Boyeso straipsnyje „The Times“.
JAV kosminės pajėgos
Dar didesnė grėsmė susijusi su tuo, kad pasaulis yra itin priklausomas nuo daugelio palydovų, kurie sukasi aplink Žemę. Jie yra reikalingi navigacijai, laivybai ir net tiksliųjų laikrodžių, naudojamų finansų rinkose, nustatymui. Kiti palydovai atsako už visą mūsų darbinį ritmą: mobilieji telefonai, televizija, orų prognozės, vaizdo konferencijos, atsiskaitymai kortelėmis – visai šiai puokštei jie yra būtini. Ir jokia pirmauti siekianti kariuomenė negalės funkcionuoti be informacijos, kiekvieną sekundę gaunamos iš kosmoso. Vien JAV ginkluotosios oro pajėgos naudojasi 31 GPS palydovu.
Meteoritas, nukritęs Tulėje (bazė Grenlandijoje), padeda JAV prezidentui D. Trumpui reklamuoti naują atskirą ypatingosios paskirties kosminių pajėgų projektą. Jo teigimu, jos turės lygų statusą antžeminėms, jūrų ir oro pajėgoms. Prezidento administracijos teigimu, tai bus elitinė kosminių pajėgų grupė, kurią sudarys 30 tūkst. žmonių. Numatoma šias pajėgas parengti jau 2020-iesiems, todėl skeptikai įtaria, kad tai gali būti paprasčiausiu triuku, nes pagal datą šie įvykiai sutaptų su naujų prezidento rinkimų priešrinkimine kampanija.
Sunerimę kritikai perspėja dėl dalykų, kurie gali sutrikdyti projektą: tokių kosminių pajėgų išlaikymas biudžetui, tikėtina, kainuos „kosminius“ pinigus; jį dar turės patvirtinti Kongresas; gynybos sistema ir be naujo departamento ir taip jau labai išsipūtusi ir sudėtinga; šis žingsnis reikš tai, kad kosmosas bus irgi apginkluotas. Rodytųsi, ant Žemės irgi liko nemažai neišspręstų problemų.
Karas kosmose jau vyksta
Tačiau problema šiuo atveju turbūt yra ta, kad nelabai yra griežtų ribų tarp to, kas vyksta kosmose, ir to, kas vyksta čia, pas mus apačioje. Kosminė erdvė yra ginkluojama jau nuo tų laikų, kai rusai paleido į orbitą savo pirmąjį „Sputnik“, geostacionariosios orbitos tapo strateginės reikšmės, ir anksčiau ar vėliau dėl jų prasidės kova.
Tie, kas šiandien priima sprendimus, mažų mažiausiai turėtų dirbti su klausimu, kaip apsaugoti savo šalių palydovus nuo išpuolių, tiek kosmose, tiek ir ant žemės. 2007-aisiais Kinija savo raketomis sėkmingai sunaikino savo pačių meteorologinį palydovą, ir taip pademonstravo, kad ji turi pakankamai tiksliai veikiančios ginkluotės, kad numuštų taikinius kosmose. Maža to, jie paleido ir pirmąjį pasaulyje palydovą, kuris gali saugiai perduoti ir gauti informaciją naudojantis kvantiniu šifru: kitaip tariant, jie naudoja kosmosą sukurti neįveikiamą įsilaužimams tinklą, kad nuslėptų savo pačių ketinimus. Tuo metu Rusija sėkmingai išbandė palydovus galinčių numušti raketų gynybą.
Iki šiol visi darbo su grėsmėmis metodai kosmose buvo įgyvendinami JAV ginkluotųjų oro pajėgų štabe. Jeigu D. Trumpo idėja turės pasisekimo, tai prieiga taps gerokai platesnė.
Visi karo akademikai, ypač rusų, stengėsi kuo aiškiau išdėstyti būsimiesiems generolams, kad mūšyje yra svarbiausia užimti aukštumas. Dabar tos aukštumos – ne Afganistano kalnynai, o kosmosas. Operacija „Audra dykumoje“ jau 1991-aisiais pademonstravo, kad tai yra tiesa: GPS sužaidė lemiamą vaidmenį, leidusi tamsoje greitai nužygiuoti didžiulį atstumą dykumoje, smogti Saddamo Husseino pajėgoms ir išlaisvinti Kuveitą. Šiandien nėra tokio karo vado, kuris nesinaudotų palydovo informacija mūšio lauke.
Svarbu tęsti pasirengimą, tiek diplomatinį, tiek ir karinį
Iki šiol pernelyg ilgai karas kosmose buvo fantastų ar šiek tiek nuobodulį keliančių karininkų užsiėmimas. Pastarieji gaudavo atlygį už tai, kad sėdi gynybos ministerijose ir teikia savo kupina nerimo apie ateitį ataskaitas vadovybei, kurių niekas neskaito.
Žymus lenkų fantastas Stanislawas Lemas netrukus po Šaltojo karo pabaigos išpranašavo netrukus prasidėsiantį „proxy karą“ kosmose, ir tai, anot jo, kaip tik ir leis įsiviešpatauti taikai Žemėje. Mėnulį, pasak fantasto, padalins į sektorius, kaip Berlyną Šaltojo karo metais. Ir visi mes kaip pamišę bandysime šnipinėti vieni kitus, tiek kosmose, tiek ir ant Žemės.
Dabar kosminis karas – ne tik mokslo fantastikos, tačiau ir realios politikos dalykas. Pagrindine problema bus ne Kongreso sutikimas dėl finansavimo, o labiau D. Trumpo tinkamas nusiteikimas. Tikėtina, kad jis valdymo centrų, skirtų kosmoso karams, įkūrimą laiko kažkuo panašiu į R. Reagano laikų žvaigždžių karų programas, kurios turėjo sunaikinti sovietų balistines raketas lazeriu, paleistu iš kosmose sklandančių palydovų.
Šie planai privertė taip stipriai sunerimti Maskvą, kad ji netgi buvo pasirengusi ženkliai nusileisti branduolinio nusiginklavimo klausimais. Tikėtina, D. Trumpas pliurpia visa tai tik tam, kad priverstų Maskvą ir Pekiną nusileisti, o vėliau iškart pamirš tuos planus dėl kosminių pajėgų kūrimo.
Ir tai būtų neteisingas sprendimas. Kosminė erdvė yra perpildyta, joje slypi pavojus, ir būtų teisinga dabar išsiaiškinti, ką su ja daryti. Pasirengti nesėkmėms, numatyti atsitiktinį karą, tačiau tuo pačiu ir bendradarbiauti vieniems su kitais, kaip tai daro besivaržančios šalys, dirbančios Arktyje. Išplėsti 1967-ųjų susitarimą dėl kosmoso, kuris draudžia ginkluotės dislokavimą Mėnulyje, tačiau nenumato civilių palydovų apsaugos. Investuoti į kosmoso diplomatiją tiek pat pastangų ir lėšų, kiek ir į kosmoso karą.
D. Trumpo planas gali pasirodyti tik dar vienu pagrindu pasijuokti iš prezidento, tačiau jis – beveik užtikrintai nėra tik tuščias garbėtroškos pasišvaistymas žodžiais. Šis planas – kiek pavėluotas pripažinimas to, kad dangus daugiau jau nebėra riba.
