Praėjo 3 metai po Rusijos invazijos į Gruzijos teritoriją. Atplėštos ir Rusijos paskelbtos nepriklausomomis Abchazija ir Pietų Osetija šiuo metu stipriai militarizuotos. JAV ragina Rusiją išvesti kariuomenę iš Vakarų nepripažįstamų pseudovalstybių. Kol Rusija ir toliau skleidžia dezinformaciją apie Gruziją, pastaroji blokuoja rusų priėmimą į Pasaulio prekybos organizaciją.
Gruzinų spaudimas per PPO
Rusijos derybų dėl įstojimo į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) delegacijos vadovas Maksimas Medvedkovas Ženevoje paskelbė, kad derybos turi būti užbaigtos šių metų gruodžio 14–16 d., o Rusijos premjeras Vladimiras Putinas per pokalbį telefonu su Europos Komisijos pirmininku Žozė Manueliu Barozu paragino derybas paspartinti.
Tačiau, rašo laikraštis „Komersant“, pagrindinė kliūtis Rusijos prisijungimo prie PPO kelyje taip ir nepašalinta – derybos su Gruzija stringa. Kitas konsultacijų raundas numatytas šių metų rugsėjį, o lapkritį, kaip tikisi Rusijos derybininkai, turėtų įvykti baigiamasis darbo grupės posėdis.
Gruzija neatsisako savo reikalavimų Rusijai, pirmiausia dėl Gruzijos ir Rusijos sienos Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijose aiškumo. Tik Rusijai šiuos reikalavimus įvykdžius Gruzija būtų pasirengusi duoti sutikimą Rusijos narystei.
Tbilisis ne kartą skelbė, kad tam, jog įstotų į PPO, Rusija turi sudaryti sutartį su Gruzija dėl muitų kontrolės jos pasienyje. Gruzija reikalauja, kad sienos kirtimo punktuose Pietų Osetijoje bei Abchazijoje dirbtų ir Gruzijos muitinės pareigūnai, nes Gruzija šias teritorijas traktuoja kaip savo neatskiriamas dalis. Rusija šias teritorijas laiko nepriklausomomis valstybėmis.
Rusija negali įstoti į PPO tol, kol Gruzija neduos sutikimo. Mat Gruzija jau yra PPO narė ir turi veto teisę sprendžiant klausimą dėl Rusijos prisijungimo prie šios organizacijos.
Rusija yra vienintelė pasaulio valstybė su didele ekonomika, kuri dar nėra PPO narė, o jos derybos dėl įstojimo į PPO tęsiasi jau beveik 18 metų. Tam, kad šalis prisijungtų prie organizacijos, būtinas visų 153 jai priklausančių šalių sutikimas.
Ragina išvesti kariuomenę
Nesutarimas dėl „naujųjų šalių“ sulaukė ir tvirto atsako iš už Atlanto. Jungtinių Valstijų Senatas liepos 29 d.
priėmė rezoliuciją Gruzijos suverenumui, nepriklausomybei ir teritorijos vientisumui remti ir paragino Rusiją išvesti savo kariuomenę iš Abchazijos ir Pietų Osetijos. Rezoliucijos priėmimo iniciatoriai – senatoriai Džin Šahin ir Lindsėjus Grehemas. Dokumentas praėjusį penktadienį buvo priimtas vienbalsiai.
„Nors aš patenkinta Senato veiksmais ir aiškiu signalu, kurį mes siunčiame Gruzijai ir Rusijos Federacijai, situacija išlieka trapi ir neišspręsta, kai Rusijos kariuomenė tebėra okupavusi Gruzijos Abchazijos ir Pietų Osetijos regionus“, – sakoma senatorės demokratės Džin Šin pareiškime.
Kaip pažymima dokumente, Jungtinėms Valstijoms „kritiškai svarbu stiprinti Amerikos ir Gruzijos santykius ir toliau ieškoti ilgalaikės taikos ir stabilumo“. Gruzijos užsienio reikalų ministerija šeštadienį padėkojo Amerikos Senatui už priimtą rezoliuciją.
Komentuodamas Senato priimtą dokumentą Gruzijos ambasadorius Jungtinėse Valstijose Temuras Jakobašvilis pareiškė, jog dokumente akcentuojama, kad Rusijai būtina vykdyti 2008 m. rugpjūčio 12 d. susitarimą dėl kariuomenės išvedimo iš Abchazijos ir Pietų Osetijos.
„Rezoliucijoje pabrėžiama, kad turimi omenyje konfliktai ne Gruzijos teritorijoje, o vienas konfliktas – tarp Rusijos ir Gruzijos“, – sakė T.Jakobašvilis.
Informacinį karą laimi Rusija
Abchaziją ir kitą Gruzijos separatistinį regioną – Pietų Osetiją, kurias Rusija po 2008-ųjų rugpjūčio penkių dienų karo paskelbė nepriklausomomis, Gruzija vis dar laiko savo dalimi. Šių regionų nepriklausomybės nepripažįsta ir Vakarai.
Kai visas pasaulis užgniaužęs kvapą stebėjo karinį konfliktą Kaukaze, žymus britų apžvalgininkas E. Lukasas „The Times“ rašė: „Būtent informacinis karas, o ne tai, kas vyksta ant žemės, nulems šio konflikto nugalėtojus.“
Rusija tuomet ėmėsi senos savo taktikos – agresijos auką (Gruziją) įvardijo kaip agresorę prieš neegzistuojančias Abchazijos ir Pietų Osetijos šalis, kitaip tariant – prieš savo teritorijas. Informacinis karas tarp Gruzijos ir Rusijos, nors ir pasyvus, tęsiasi iki šiol. Tokia Rusijos taktika gerai žinoma ir lietuviams.
Diplomatinis skandalas, kilęs dėl Austrijoje sulaikyto ir paleisto įtariamojo sausio 13-osios byloje Michailo Golovatovo, Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui atrodo „kaltės suvertimas niekuo nenusidėjusiems Rusijos piliečiams“. O visai neseniai Briuselyje leidžiamas laikraštis apie Europos Sąjungą „European Voice“ išspausdino naują Rusijos požiūrį į kruvinuosius 1991 metų sausio įvykius.
„Atrodo naujoji Rusijos linija yra ta, kad perversmo bandymas buvo teisėtas“, – teigia „European Voice“ ir primena Rusijos ambasadoriaus Austrijoje interviu, kuriame šis diplomatas gyrė austrų teisėsaugą, neleidusią „įtraukti Austrijos į purvinas trečiosios šalies politikų intrigas, kurie nori susikrauti kapitalą suvedinėdami sąskaitas su savo pačių istorine praeitimi“.
Informacinio karo teoriją Vilniaus universitete dėstantis dr. Mantas Martišius baiminasi dėl suvokimo, kad Rusija kare buvo teisi. „Jie turi ne vien „Russia today“, kuris skirtas anglams, nekalbantiems rusiškai. Jiems užtenka parodyti laidas, interviu, gali papasakoti kokio nors kareivio istoriją ir pateikti vaizdą, kaip gynė „nekaltus osetinus nuo žiaurių gruzinų“, ir lašas po lašo visuomenėje įsišaknys Rusijos teisumo pozicija“, – Eltai sakė M.Martišius.
Pasak istorikų ir politologų, informacinis ir pasienio militarizavimo karas tarp Rusijos ir Gruzijos baigsis tuomet, kai bus išspręstas Pietų Osetijos ir Abchazijos klausimas ir visos šalys – gruzinai, rusai, osetinai, abchazai – su tuo sprendimu susitaikys.
Informacinis karas – tai karas, kuriame kaip ginklas naudojama informacija. Šio karo metu platinama norimą požiūrį formuojanti informacija ir stengiamasi užkirsti kelią nepageidautiną nuomonę remiančiai informacijai. Informacinį poveikį kariaujanti šalis gali naudoti ir prieš savo tautą (siekiant užsitikrinti paramą karo metu ar bandant atsverti panašius priešiškos šalies veiksmus). Tokia informacija neretai būna arba tiesiog klaidinga, arba bent jau labai tendencingai atrenkama bei pateikiama.
Vismantas Žuklevičius
