• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) vyksta brangiausi ir įtempčiausi rinkimai per visą šalies istoriją. Pavargusi nuo karingojo George’o W. Busho Amerika žvalgosi į draugiškai besišypsantį afroamerikietį Baracką Obamą ir atlaidžiąją Hillary Clinton.

REKLAMA
REKLAMA

 

Pirmasis demokratų kandidatas populiarumu lenkia iškiliausią respublikoną, Vietnamo karo veteraną Johną McCainą. Matyt, abiejų partijų rinkėjams šįkart labiau rūpi ne karas, o ekonominės problemos: kintanti būstų vertė, didėjančios energijos ir maisto kainos, įtempta padėtis finansų rinkose. Amerikoje, o ir pasaulyje iki galutinio balsavimo lapkritį dar daug kas gali įvykti ir vienaip ar kitaip paveikti rinkimų nuotaikas, todėl per anksti spėlioti, kuris iš paminėtų ar nepaminėtų kandidatų pasipuoš nugalėtojo laurais. Kita vertus, mums ne tas pats, kas ir kaip ateis į Baltuosius rūmus valdyti ateinančius ketverius metus – juk šios šalies vadovas yra ir galingiausias žmogus pasaulyje.

REKLAMA

 

1876, 1888 ir 2000 m. rinkimų panašumai

 

Amerikos prezidento rinkimų istorijoje buvo trys atvejai, kai prezidentais buvo išrinkti kandidatai, pralaimėję visuotiniame balsavime (popular vote), tačiau surinkę daugiau Rinkėjų kolegijos (Electoral College) narių balsų. Taip atsitiko 1876, 1888 ir 2000 metais. O 1800 ir 1824 m. prezidentai buvo išrinkti Atstovų rūmų: pirmu atveju su federalistais varžęsi demokratai respublikonai suklydo skirdami vienodai balsų ir savo kandidatui į prezidentus Thomui Jeffersonui, ir pretendentui į viceprezidentus Aaronui Burrui, o antruoju atveju Johnas Q. Adamsas negavo daugumos nei visuotiniame, nei Rinkimų kolegijos balsavime.

REKLAMA
REKLAMA

 

Vieni įtempčiausių ir labiausiai ginčytinų rinkimų Amerikos istorijoje buvo 1876-ųjų rinkimai. Niujorkietis Samuelis J. Tildenas laimėjo prieš Rutherfordą Hayesą visuotiniame balsavime (250 tūkst. balsų persvara, kai iš viso balsavo 8,5 mln. rinkėjų) ir Rinkimų kolegijos balsavime (184 ir 165 balsai), 20 balsų liko nesuskaičiuotų. Šie likę balsai ir tapo ginčo objektu. Floridoje, Luizianoje ir Pietų Karolinoje, kur buvo labai ryškus pasidalijimas tarp baltųjų ir juodaodžių, rekonstrukcijos šalininkų ir norinčiųjų ją užbaigti, abi partijos skelbė laimėjus jų kandidatus. Po karštų rinkimų ginčų šie balsai buvo atiduoti R. Hayesui. Daugelis istorikų įsitikinę, kad ginčas buvo išspręstas neformaliu susitarimu: dėl to, kad Pietai nesipriešintų tam, jog nugalėtoju bus paskelbtas R. Hayesas, respublikonai sutiko išvesti federalinę kariuomenę iš Pietų konfederacijos valstijų taip užbaigdami rekonstrukciją. Šioji sutartis tapo žinoma kaip 1877-ųjų kompromisas. Šiuo kompromisu iš vyriausybės efektyviai buvo išstumti afroamerikiečiai, o netrukus iš jų buvo atimta balsavimo teisė įvedus balsavimo mokestį ir nustačius giminystės reikalavimus (grandfather clause).

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

 

1888-ųjų rinkimuose demokratui Groveriui Clevelandui iššūkį metė respublikonas Benjaminas Harrisonas. G. Clevelandas laimėjo visuotinius rinkimus, tačiau jis patyrė nesėkmę balsuojant Rinkimų kolegijai. Taip atsitiko todėl, kad G. Clevelandas daugiausia laimėjo valstijose, kuriose rinkėjų buvo nedaug, tačiau nežymia persvara pralaimėjo keliose pagrindinėse valstijose. B. Harrisonas tapo prezidentu, tačiau po ketverių metų vis dėlto laimėjo G. Clevelandas.

REKLAMA

 

2000-ųjų rinkimai buvo kaip niekada įtempti, o jų rezultatams nustatyti prireikė JAV aukščiausiojo teismo įsikišimo. Rinkimų naktį Alas Gore’as atsiėmė pralaimėjimo pripažinimą. Demokratai pareikalavo rankiniu būdu perskaičiuoti visus balsavimo lapelius trijose prodemokratiškose Floridos apygardose, kuriose per mašininį skaičiavimą nebuvę užfiksuoti visi balsai. Galimybės, kad, perskaičiuojant balsavimo biuletenius, bus rasta daugiau balsų už A. Gore’ą, neatmetė ir apžvalgininkai. Šie balsai buvo lemiami, nes Floridoje laimėjęs kandidatas būtų užsitikrinęs pakankamai Rinkimų kolegijos narių balsų, kad būtų automatiškai išrinktas naujuoju 43-iuoju JAV prezidentu. Floridos aukščiausiasis teismas leido tęsti prieštaringai vertinamą balsavimo biuletenių perskaičiavimą rankomis ir nurodė, kad šie rezultatai privalo būti įtraukti į galutinę rinkimų Floridos valstijoje statistiką. Respublikonai savo ruožtu reikalavo nedelsiant sustabdyti bet kokį perskaičiavimą. G. W. Bushas esąs rinkimų nugalėtojas, o A. Gore’o stovykla tik siekianti „iš naujo išgalvoti“ rinkimų rezultatus.

REKLAMA

 

JAV aukščiausiasis teismas 2000 m. gruodžio 11 d. sprendimu pripažino Floridos aukščiausiojo teismo balsų perskaičiavimo metodą prieštaraujančiu konstitucijai ir paskelbė, kad jokiu konstitucijai neprieštaraujančiu perskaičiavimo būdu neįmanoma suspėti to padaryti iki gruodžio 12 d. – termino, kuris būtinas, kad rinkimai būtų laikomi įvykusiais. A. Gore’as nesutiko su teismo sprendimu, tačiau dėl „tautos vienybės ir demokratijos stiprinimo“ nusileido.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

 

Šis sprendimas sustabdė balsų perskaičiavimą ir paliko galioti ankstesnį Floridos valstijos sekretorės Katherine Harris (respublikonės) paliudijimą, kad laimėtojas yra G. W. Bushas. Taip 25 Floridos Rinkimų kolegijos nariams balsus atidavus G. W. Bushui, jis laimėjo rinkimus iš viso surinkęs 271 balsą, o A. Gore’ui atiteko 266 balsai (norint laimėti prezidento ar viceprezidento postą reikia surinkti ne mažiau kaip 270 balsų). Taip G. W. Bushas laimėjo penkių Rinkimų kolegijos narių balsų persvara, nors surinko puse milijono šalies rinkėjų balsų mažiau nei tuometis viceprezidentas ir kandidatas į prezidentus A. Gore’as.

REKLAMA

 

Harry S. Trumanas ir G. W. Bushas – karo vyrai

 

Charizmatiškasis Franklinas D. Rooseveltas sulaužė nerašytą taisyklę nekelti kandidatūros į prezidentus trečią kartą, kuri galiojo nuo 1796 m., kai tai daryti atsisakė George’as Washingtonas. Kampanijoje prieš respublikoną Wendellį Willkie F. D. Rooseveltas pabrėžė ir savo vadovavimo patirtį, ir ketinimą padaryti viską, kad JAV neįsitrauktų į karą. 1940-ųjų rinkimuose jis surinko 55 proc. balsų visuotiniame balsavime ir laimėjo 38 valstijose iš 48. Pokyčiai prezidento administracijoje rodė poslinkį į kairę: Henry A. Wallace’as viceprezidento poste pakeitė konservatyvų teksasietį Johną N. Garnerį, kuris vėliau tapo aršus F. D. Roosevelto priešininkas. Pastarasis laimėjo ir 1944 m. rinkimus, tačiau 1945 m. balandį, staiga pablogėjus ir taip prastai sveikatai, mirė. Numatydami tokią baigtį partijos bendražygiai buvo pareikalavę atleisti viceprezidentą H. A. Wallace’ą, kurį jie laikė pernelyg draugišku Sovietų Sąjungai (SSRS). Jis buvo pakeistas mažai žinomu senatoriumi Harry S. Trumanu, su kuriuo kartu dalyvavo 1944-ųjų rinkimuose.

REKLAMA

 

H. S. Trumanui teko priimti daug nepopuliarių sprendimų užbaigiant karą su Japonija, atkuriant šalies ir sąjungininkų ūkį, pradedant šaltąjį karą su SSRS. Būtent su šiuo savo pirmtaku ir jo laikais lyginamas dabartinis JAV prezidentas G. W. Bushas, o ir jis pats mielai pasiremia H. S. Trumano pavyzdžiu. H. S. Trumanas, ypač antrojoje kadencijoje, buvo net nepopuliaresnis už G. W. Bushą, kurį 2006 m. palaikė 37 proc. rinkėjų (H. S. Trumaną 1951 m. kovą palaikė vos 28 proc.). Tačiau dabar H. S. Trumanas laikomas didžiu Amerikos vyru. To paties, kęsdamas amžininkų nepalankumą, tikisi ir antrąją kadenciją baigiantis G. W. Bushas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

 

1960-ieji: televizinės demokratijos pradžia

 

1960-ųjų rinkimuose jaunam ir daug žadančiam demokratų kandidatui Johnui F. Kennedy iššūkį metė „senas vilkas“ Richardas M. Nixonas. Kai kurie respublikonų šalininkai ir istorikai įtarė J. F. Kennedy sukčiavus skaičiuojant balsus, ypač Teksase ir Ilinojuje (šioje apygardoje jis laimėjo tik 9 tūkst. balsų persvara). Respublikonų šalininkai tuomet reikalavo perskaičiuoti ir panaikinti J. F. Kennedy skirtų balsų teisėtumą Misūryje ir Naujajame Džersyje, kur jo pergalę nulėmė katalikiškųjų apylinkių rinkėjai.

REKLAMA

 

Lemiamu tikinčiųjų rinkėjų balsavimu 1960-ųjų rinkimai panašūs į praėjusius prezidento rinkimus. 2003-ųjų pabaigoje organizacijos „Pew Research Center for the People and Press“ atlikto tyrimo duomenimis, žmonės, besilankantys bažnyčioje daugiau nei kartą per savaitę, daugiausia balsų atidavė respublikonams – 63 proc., o bažnyčioje besilankantys retai arba visai į ją neinantys daugiausia balsų atidavė už demokratus. Tai atsispindėjo ir per 2004-ųjų prezidento rinkimus. Už prezidentą G. W. Bushą balsavo 64 proc., o už senatorių Johną Kerry – 35 proc. bažnyčią lankančių rinkėjų.

REKLAMA

 

JAV istorikai tvirtina, esą R. M. Nixonas pralaimėjo dėl to, kad atsirado televiziniai debatai: J. F. Kennedy ir R. M. Nixono „Didieji debatai“ buvo pirmieji prezidento rinkimų istorijoje. Jau pirmuose iš ketverių debatų J. F. Kennedy pasirodė ne tik geresnės fizinės formos, bet ir elegantiškas, aiškiai reiškiantis mintis ir subrendęs. O štai jo oponentas neseniai buvo smarkiai susižalojęs kelią ir dvi savaites praleidęs ligoninėje. Pirmųjų debatų metu R. M. Nixonas buvo netekęs daug svorio, išblyškęs. Į studiją jis atvyko apsivilkęs netinkamus marškinius ir prastai nusiskutęs. Vėliau atlikti tyrimai parodė, kad žmonės dėmesį buvo sutelkę į tai, ką mato, o ne į tai, ką girdi. Dauguma rinkėjų balsavo veikiami „Didžiųjų debatų“ įspūdžio.

REKLAMA
REKLAMA

 

Girdėjusieji pirmuosius debatus radijuje manė, kad laimėjo R. M. Nixonas, o 70 mln. televizijos žiūrovų akyse nugalėtojas buvo J. F. Kennedy. R. M. Nixonas po rinkimų užsipuolė „jo pralaimėjimu taip besidžiaugiančius“ žurnalistus ir pareiškė, jog tai „jo paskutinė spaudos konferencija.“

 

Kodėl ne „JAV prezidentė...“?

 

Kuo istorinėje perspektyvoje ypatingi šie rinkimai? Juose pirmą kartą šalies istorijoje į prezidentus realiai pretenduoja moteris ir afroamerikietis: demokratų kandidatai, senatoriai H. Clinton ir B. Obama. Be to, pirmą kartą nuo 1928 m. aukščiausio posto siekia asmenys, kurie nebuvo užėmę nei prezidento, nei jo pavaduotojo pareigų. Šie rinkimai taip pat laikomi brangiausiais šalies istorijoje pagal bendrą kandidatų surinktų pinigų sumą: prognozuojama, kad ji sieks ne mažiau kaip milijardą JAV dolerių. Kaip niekada didelė rinkimų kampanijos dalis vyksta naudojantis visuomenės informavimo priemonėmis. Tai susiję ir su padidėjusiomis kandidatų finansinėmis galimybėmis „papirkti“ žiniasklaidos dėmesį, ir su pačia prezidento rinkimų specifika: žemesnio lygio rinkimuose pagrindinis vaidmuo tenka tarpasmeniniams santykiams, o prezidento kampanijoje apie kandidatą daugiausia sužinoma tarpininkaujant žiniasklaidai.

REKLAMA

 

Komunikacijų tyrinėtoja, šiais metais pasirodžiusios knygos „Moteris prezidentė. Žiniasklaidos šališkumas aštuoniuose kampanijose“ (angl. „Women for President. Media Bias in Eight Campaigns“) autorė Erika Falk tvirtina, kad moteriai Amerikoje nelemta tapti prezidente, kol jos kandidatūra žiniasklaidoje nušviečiama šališkai. Tokią tendenciją ji įžvelgia ir komentuodama šiuos rinkimus, ir analizuodama ankstesniuosius. Apžvelgusi aštuonias prezidento kampanijas, kai prezidento posto bandė siekti moterys – Victoria Woodhull (1872), Belva Lockwood (1884 ir 1888), Margaret Chase Smith (1964), Shirley Chisholm (1972), Patricia Schroeder (1988), Lenora Fulani (1988 ir 1992), Elizabeth Dole (2000), Carol Moseley Braun (2004), – ji nemato jokių reikšmingesnių poslinkių moters kandidatės traktavimo srityje. Štai 2007-ųjų sausį, nepaisant fakto, kad H. Clinton demokratų sąraše užėmė aukštesnę vietą, jai ir B. Obamai iškėlus kandidatūras į prezidento postą šeši pagrindiniai šalies dienraščiai išspausdino 59 straipsnius su B. Obamos vardu antraštėje ir tik 36 su H. Clinton.

 

E. Falk čia įžvelgia susirūpinimą keliančią seksizmo tendenciją. Nepaisant fakto, kad Anglijoje, Vokietijoje ir Indijoje moterys išrenkamos į aukščiausius postus, JAV tokia idėja visaip pajuokiama ir pašiepiama. Spauda vaizduoja moterį neperspektyvią, nenatūralią ir nekompetentingą, ignoruoja ar nuvertina ją, užuot tinkamai supažindinusi su moters idėjomis ir ketinimais. Anot E. Falk, toks šališkumas neatitinka modernios demokratijos sampratos, kad moterys ir vyrai turi vienodas galimybes užimti aukštą postą valdžioje.

REKLAMA

 

Žvelgiant į ateitį

 

Karui su terorizmu artėjant į pabaigą, vyrams žvalgantis namų link, abejotina tampa ir iš pažiūros geležinė taisyklė: vyrai kariauja, o moterys augina vaikus. Tačiau ar tikrai vyrai nori grįžti iš fronto ir ar tikrai šalis morališkai ir ekonomiškai pavargo nuo karo, parodys galutiniai prezidento rinkimų rezultatai. B. Obama sako parengęs planą jau šių metų pavasarį išvesti JAV kovinius dalinius iš Irako, nes to nepadarius jis nematąs galimybės įgyvendinti savo rinkimų „kaitos“ programos ir pertvarkyti tai, ką jis vadina „ydinga Vašingtono politine sistema“. Todėl britų rašytojos, 2007 m. Nobelio premijos laureatės Doris Lessing Švedijos laikraščiui „Dagens Nyheter“ išsakytas spėjimas, kad B. Obama, jei laimės JAV prezidento rinkimus, greičiausiai bus nužudytas, neatrodo visai neįtikėtinas. Bet jei taip atsitiktų, tai turbūt ne dėl jo odos spalvos, kaip ji sako, ir ne dėl klasinių skirtumų, o dėl nepakankamai vyriško ir nekrikščioniško B. Obamos supratimo apie „pasaulio tvarką“.

 

Vytautas Kinčinaitis

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų