Jo straipsnyje „Kiti Rusijos žingsniai Ukrainoje po MH17 numušimo“ rašoma, jog nuo tos akimirkos, kai Kijeve buvo nuverstas korumpuotas prorusiškas autoritarinis Viktoro Janukovyčiaus režimas, Rusija, tiksliau – V. Putinas, pasiekė tris strateginius tikslus. Pirmasis jų – nubausti, pažeminti, destabilizuoti ir, jei tai įmanoma, suskaldyti, o galiausiai – sužlugdyti proeuropietišką Ukrainą. Antrasis – atbaidyti Vakarus nuo skausmingų sankcijų Rusijai. Trečiasis strateginis tikslas – tvirtinti V. Putino politinę poziciją šalies viduje, didinant rusų visuomenės paramą karo Ukrainoje akivaizdoje.
Trečiasis tikslas yra visų svarbiausias. Akivaizdu, kad V. Putinas kloja pamatus prezidento kadencijai visam gyvenimui. Tai nėra lengva užduotis, turint mintyje Rusijos ekonomikos sąstingį, recesijos tikimybę, kylančias maisto produktų kainas, milžinišką korupciją bei vis prastėjančią švietimo ir sveikatos apsaugos sistemos kokybę. 2013 metų pabaigoje pasirodžiusių visuomenės apklausų duomenimis, V. Putino populiarumas, Rusijos gyventojų pasitikėjimas jo pažadais ir troškimas jį vėl matyti prezidento poste nuo 2018 metų, kuomet vyks Rusijos prezidento rinkimai, buvo žemiausi per visą jo 14 metų valdymo laikotarpį.
Tačiau viskas buvo pamiršta kurtinančiame monopolinės propagandos apie Krymo aneksiją ir invaziją į Pietryčių Ukrainą ūžesyje. Patriotinė euforija, sukelta pergalių „gelbstint“ „brolišką tautą“ nuo „nacių chuntos“ siautėjimo Kijeve ir nežabota paranoja dėl NATO sąmokslo, nuo kurių vienintelis prezidentas V. Putinas tegalįs apginti tėvynę, rusų liaudžiai atrodo neatremiamai įtikinami argumentai.
Vis dėlto naujai išrinktas Ukrainos prezidentas Petro Porošenka stebėtinai greitai mobilizavo politinę paramą atkirčiui prorusiškiems kovotojams , atstatė visiškai demoralizuotas Ukrainos karines pajėgas. Liepos pradžioje jis sugebėjo padėti pamatus šalies pramoninės zonos susigrąžinimui, pradedant buvusios separatistų tvirtovės Slovjansko atsiėmimu iš separatistų liepos 5-ąją.
V. Putinui ši netikėta Ukrainos pažanga sukėlė didelę politinę problemą. Kaip jau minėjau, monopolinė propaganda Rusijoje buvo labai veiksminga, tačiau, gyvenant propagandinėje isterijoje, nuo jos galima ir žūti ar bent jau nukraujuoti. Propagandos sukeltomis nuotaikomis neįmanoma pateisinti „piliečių savigynos būrių“, Kremliaus vadinamų rinktinėmis – padugnių, apginkluotų ir aprūpinamų Maskvos, kurioms vadovauja ir moko profesionalūs Rusijos specialiųjų pajėgų kariai, žvalgybos pareigūnai bei čečėnų ir kazokų samdiniai. V. Putinas pernelyg gerai žino buvusio serbų diktatoriaus Slobodano Miloševičiaus istoriją, kuris šoko taip pat aukštai, kovojo prieš vadinamuosius bosnių „džihadistus“ ir „katalikiškų nacių ustašas“, kol galiausiai pasitraukė.
V. Putinui pasitraukimas ar juolab pralaimėjimas Ukrainoje netinka, todėl Ukrainos pažangos akivaizdoje jis Ukrainos pietryčių regione „įsteigė“ neskraidymo zoną. Tai politinis ir karinis kontekstas, kurio pasekmės – iš Ukrainos pasienio teritorijos raketa BUK M-1 numuštas Malaizijos oro linijų lėktuvas (reisas MH17) bei anksčiau tą savaitę numuštas Ukrainos transportinis lėktuvas. Praeitą trečiadienį taip pat buvo numušti du Ukrainos naikintuvai SU-25. Tuo pat metu Rusija toliau eskalavo karinį konfliktą Ukrainos pasienyje. Čia daugėjo karių, karinės technikos, įskaitant reaktyvines artilerijos sistemas „Grad“, tankus T-64, pėstininkų kovos mašinas su pabūklais, šarvuočius.
Jei tokiu būdu Rusijai nepavyks sustabdyti Ukrainos pažangos, V. Putinui lieka dvi galimybės. Pirmuoju atveju jis gali pareikšti, kad Ukrainoje vykstančios „brolžudiško pilietinio karo kančios“ turi būti sustabdytos per tiesioginę Rusijos karinę intervenciją, siekiant „apginti nekaltų civilių gyvybes“. Taip elgdamasis V.Putinas remtųsi „Libijos precedentu“, kuriuo Rusija ne kartą rėmėsi, siekdama pateisinti savo veiksmus – „juk Rusija tiesiog darytų tai, ką Vakarai 2011-aisiais darė Libijoje“.
Tačiau šis variantas – rizikingas. Ukrainos kariuomenė gali imtis atsakomųjų veiksmų, ir jei imtų daugėti rusų aukų, parama V. Putinui Rusijoje gali sparčiai mažėti. Ypač stebint apklausų rezultatus, kurie rodo, jog beveik pusė Rusijos gyventojų nenori, jog ši įsiveržtų į Ukrainą.
Taigi V. Putino pasirinkimas greičiausiai bus „nedelsiant nutraukti karo veiksmus“, kaip tai ne kartą buvo daroma, bei „tiesioginės derybos“ tarp Kijevo ir kovotojų. Vakarai taip pat gali spausti Ukrainą derėtis, tikėdamiesi, kad taip bus užkirstas kelias pirmai atvirai karinei invazijai į Europos šalį, praėjus 69 metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Nereikia nė sakyti, kad jei prorusiški separatistai ir toliau kontroliuos Ukrainos teritorijas, kurias yra užėmę šiandieną, tokios Rusijos pasiūlytos „paliaubos“ bus tam tikra jos pergalė: Ukrainos puolimas bus sustabdytas, Rusijos diversantai – apsaugoti nuo pralaimėjimo be reguliariųjų pajėgų invazijos.
Kuo ilgiau truks paliaubos, jau nekalbant apie derybas, tuo silpnesnė taps parama Ukrainos prezidentui Petro Porošenkai, mažiau šansų liks Ukrainos ekonominiam atsigavimui. Atsižvelgiant į posovietinės Ukrainos politinę istoriją, galima numanyti, kad toks įšaldytas konfliktas gali sukelti dar vieną šalies politinio nestabilumo ciklą, o šis taptų pamatu Rusijos tikslo nukreipti Ukrainą nuo proeuropietiško kelio realizavimui. Savo ruožtu paliaubas bet kada gali nutraukti pasienio „sukilėliai“, gaunantys įsakymus iš Maskvos.
Kad ir koka taktika bus pasirinkta, sėkmingas karas Ukrainoje išliks pagrindiniu V. Putino režimo sėkmės ir tęstinumo garantu Rusijoje. Taigi užsitęsusi ir kruvina padėtis yra labiausiai tikėtinas scenarijus tiek trumpuoju, tiek vidutiniu Ukrainos krizės laikotarpiu.
Leonas Aronas yra reziduojantis mokslininkas ir Rusijos studijų vadovas „Amerikos verslo institute“. Jis yra trijų knygų ir daugiau kaip 300 straipsnių bei esė autorius. Nuo 1994 iki 2014 jis buvo ketvirtinio žurnalo „Rusijos perspektyvos“ autorius. Žurnale būdavo analizuojami Rusijos posovietinio laikotarpio politiniai, ekonominiai, kultūriniai procesai.
