Rimvydas Ragauskas
Retai kada vienas politikas taip smarkiai tapatinamas su valstybe ir joje vykstančiais pokyčiais kaip Japonijos ministras pirmininkas Šinzo Abė (Shinzo Abe). Pirmą kartą premjeru jis tapo 2006 m., tačiau 2007 m. rugsėjo mėn. atsistatydino po korupcijos skandalų, purčiusių jo vyriausybės ministrus bei po jo vadovaujamos Liberalų demokratų partijos (LDP), dominavusios Japonijos politikoje nuo 1955 m., pralaimėjimo rinkimuose į Aukštuosius parlamento rūmus. Š. Abė sugrįžo į Japonijos politikos viršūnę 2012 m. gruodžio mėn., vėl tapdamas Japonijos premjeru, š. m. liepos 21 d. rinkimų metu užsitikrino daugumą prieš tai opozicijos dominuojamuose Aukštuosiuose parlamento rūmuose.
Liepos 21 d. rinkimai užbaigė pato situaciją, trukusią Japonijoje šešerius metus, kai vyriausybės vadovas keitėsi 6 kartus. Nors 2012 m. rinkimuose į Žemuosius (atstovų) parlamento rūmus LDP ir jos koalicijos partnerė – centristinės pakraipos Naujoji Komeito partija (NKP) - užsitikrino 325 vietas iš 480 (iš jų LDP – 294), tačiau situaciją Aukštuosiuose (patarėjų) rūmuose, kuriuose LDP neturėjo daugumos, lėmė ypač keblią situaciją, kai parlamentas faktiškai buvo neveiksnus, nes Aukštieji rūmai, kuriuose dominavo opozicinės partijos (pirmiausiai Japonijos demokratinė partija), vilkindavo arba blokuodavo sprendimus.
Liepos 21 d. rinkimai dar kartą įrodė, kad LDP susigražino rinkėjų pasitikėjimą: LDP ir NKP koalicija gavo 76 vietas iš 121 ir, atžvelgiant į jau turėtas vietas (pusė Aukštųjų rūmų atstovų perrenkami kas treji metai), iš viso užsitikrino 135 vietas (LDP – 115, NKP – 20) iš 242.
Atsižvelgiant į tai, kad kiti rinkimai į Japonijos parlamentą vyks 2016 m., dauguma abiejuose Parlamento rūmuose Š. Abė atriš rankas vykdant savo išskirtinai ambicingą reformų politiką.
Š. Abė kaip ekonomistas: ar įgyvendins struktūrines ekonomikos reformas?
Tapęs premjeru Š. Abė pranešė apie planus vykdyti naują ekonominę politiką, skirtą daugiau negu du dešimtmečius sąstingyje buvusios Japonijos ekonomikos (1993 – 2012 m. BVP vidutiniškai augo po 0,8%, o infliacija tesiekė 0,25%) išjudinimui. Šis Š. Abė kursas, paremtas agresyvia monetarine bei lanksčia fiskaline politika ir struktūrinių reformų įgyvendinimu, ekonomikos ekspertų buvo pramintas „Abenomika“.
Sausio mėnesį Japonijos centrinis bankas (JCB), siekdamas paskatinti japoniškų prekių eksportą, nusistatė tikslą pasiekti 2% metinę infliaciją. Agresyvi JCB pinigų politika lėmė, kad nuo 2012 m. gegužės mėn. doleris jenos atžvilgiu pabrango apie 22 %, euras – 24%. Naujausiais duomenimis, Japonijos eksportas, lyginant su praeitų metų birželio mėn., išaugo 7,4 %. Įdomu tai, kad eksporto augimui netrukdė net lėtėjanti Kinijos (pagrindinės Japonijos prekybos partnerės) ekonomika.
Dar viena Š. Abė kurso priemonė, skirta ekonomikos skatinimui (per kelerius metus jai bus skirta 10,3 trln. jenų – apie 104 mlrd. USD) – investicijų į infrastruktūros projektus paketas. Apie trečdalis šio paketo (31,3 mlrd. USD) bus skirta privataus verslo stimuliavimui.
Minėtos priemonės ir neabejotinai viešai Š. Abė demonstruojamas ryžtas reformuoti ekonomiką davė lūkesčius pateisinančių rezultatų – Pasaulio banko duomenimis Japonijos BVP pirmąjį šių metų ketvirtį augo 4,1 % metiniu tempu, didėja vartotojų pasitikėjimas japoniškomis prekėmis ir namų ūkių vartojimo rodikliai, o pagrindinis Japonijos akcijų indeksas Nikkei nuo praeitų metų gegužės mėn. išaugo stulbinančiai – 56 %.
Š. Abė trumpojo laikotarpio priemonėmis puikiai pavyko padidinti rinkų ir vartotojų pasitikėjimą, tačiau tai – tik lengvoji užduoties dalis. Struktūrinės reformos – štai kas iš tikrųjų lems ilgalaikes Japonijos ekonomikos ateities perspektyvas ir būtent jų įgyvendinimas iššauks didžiausią opoziciją šalies viduje. Dabartinis rinkų entuziazmas greitai gali virsti nusivylimu, todėl Š. Abė, siekdamas išlaikyti tvarų ekonomikos augimą, vykdydamas reformas turi nemažinti tempo. Tai suprasdamas, jis iš karto po rinkimų patikino, kad politinį šalies stabilumą išnaudos visų pirma siekdamas toliau gerinti Japonijos ekonominę situaciją.
Jau netolimoje ateityje Š. Abė teks priimti principinius sprendimus, kurie neabejotinai iššauks atskirų visuomenės sluoksnių nepasitenkinimą, galimai smukdys premjero populiarumą (šiuo metu viršijantį 60 %) ir apskritai parodys, kaip toli yra pasirengę žengti jis ir jo vadovaujama LDP.
Galima paminėti kelis kertinius momentus, kurie gali tapti puikiu reformų vykdymo ir politinės valios rodikliu. Visų pirma nepopuliarūs pokyčiai laukia mokesčių srityje. Vartojimo mokestį planuojama per du etapus pakelti dvigubai, t.y. iki 10%. Pirmąją mokesčio kėlimo fazę planuojama įgyvendinti kitų metų balandį (pakeliant mokestį iki 8%), o antrąją - 2015 m. spalį. Šio mokesčio didinimas yra didelis iššūkis ne tik vartotojams, bet ir Vyriausybei, kuri kaip vieną iš kertinių ekonomikos gaivinimo priemonių mato vartojimo didinimą. Tai reiškia, jog prieš didinant minėtą mokestį ekonominė situacija turi būti daug žadanti, nes priešingu atveju tai lemtų vartojimo smukimą.
Š. Abė vyriausybės planuose yra ir pelno mokesčio, šiuo metu siekiančio 36%, mažinimas (tiesa, konkrečios detalės kol kas nėra žinomos), taip siekiant paskatinti investicijas šalies viduje. Tokio sprendimo oponentai atkreipia dėmesį, kad pelno mokesčio mažinimas gali būti nesuderinamas su siekiu mažinti valstybės skolą, šiuo metu siekiančią 240% BVP. Prie to dar pridėkime ketinimus liberalizuoti pakankamai nelanksčią Japonijos darbo rinką (tai negali būti populiarus sprendimas Japonijoje) bei, ko gero, neišvengiamą pensinio amžiaus ilginimą nuo 65 iki 70 metų. Tad galima pakankamai užtikrintai spėti, kad kalbos, jog naujasis Š. Abė ekonomikos režimas neša „turtą turtingiems“, netruks sustiprėti ir pasieks vis platesnius visuomenės sluoksnius.
Dar vienas pamatinis pokytis Japonijos ekonomikoje – intensyvus laisvos prekybos skatinimo kursas, reiškiantis protekcionistinių prekybos barjerų mažinimą, jau dabar kelia dideles aistras šalies viduje. Šiuo metu Japonija derasi dėl Ramiojo vandenyno baseino šalių partnerystės susitarimo, skirto prekybai tarp JAV, Australijos, Brunėjaus, Kanados, Čilės, Malaizijos, Meksikos, Naujosios Zelandijos, Peru, Singapūro, Vietnamo, Japonijos skatinti bei laisvos prekybos susitarimų su ES, Kinija, Pietų Korėja. Vien nuspręsdamas prisijungti prie derybų dėl Ramiojo vandenyno baseino šalių partnerystės susitarimo Š. Abė sulaukė aršios Japonijos žemdirbių, tradiciškai palaikančių LDP, kritikos. Jie, beje, būdami įtakingiausia politinio lobizmo grupė Japonijoje, tokį vyriausybės sprendimą traktavo kaip išdavystę. Akivaizdu, kad Š. Abė derybose dėl laisvos prekybos susitarimų jaus didelį spaudimą reikalaujant įvairiems ūkio sektoriams palikti senuosius tiek tarifinius, tiek netarifinius prekybos apribojimus.
Energetika – dar vienas nemažai galvos skausmo Š. Abė sukelsiantis ekonomikos sektorius. Po katastrofos Fukušimos atominėje elektrinėje beveik visos 50 (išskyrus dvi) Japonijos atominės elektrinės buvo uždarytos (tikėtasi, kad laikinai). Š. Abė palaiko elektros gamybos šiose elektrinėse atnaujinimą, siekiant mažinti priklausomybę nuo brangesnių elektros energijos šaltinių, tačiau šią idėją nepalankiai vertina didžioji visuomenės dalis. Dar vienas rimtas iššūkis Š. Abė energetikos srityje – elektros tinklų demonopolizavimas. Š. Abė nori liberalizuoti šiuo metu regioninių monopolijų kontroliuojamą elektros energijos rinką ir sukurti bendrą energijos perdavimo tinklą, kuris pakeistų šiuo metu veikiančias dvi kol kas nesuderinamas elektros perdavimo sistemas.
Ir visa tai – tik dalis laukiančių sudėtingų sprendimų. Š. Abė puikiai supranta, kad jo populiarumo paslaptis visų pirma yra ekonomikos atsigavimas, todėl stabilūs ekonominio augimo rodikliai veikiausiai tiesiogiai koreliuos su dabartinės vyriausybės populiarumu. Premjeras turės rasti vidurį tarp visuomenės lūkesčių, kad ekonomika toliau augs, ir nuolatinio atskirų visuomenės grupių nepasitenkinimo dėl vykdomų ekonominių reformų.
Š. Abė kaip nacionalistas: ar keisti pacifistinę Japonijos konstituciją?
Saugumo ir užsienio politikos klausimai neabejotinai yra antra labai svarbių klausimų grupė dažnai „vanagiška“ politika kaltinamam Š. Abė. Dabartinis Japonijos premjeras ne kartą yra išreiškęs ketinimus keisti pacifistinę Japonijos konstituciją. Esminis jo siūlymas – pakeisti 9-jį Konstitucijos straipsnį, skelbiantį, kad Japonija „[...] spręsdama tarptautinius ginčus, visiems laikams atsisako karo, grasinimų ar jėgos naudojimo. [...] Siekiant šio tikslo karinės sausumos, vandens ir oro pajėgos, taip pat ir kitos pajėgos, turinčios karinio potencialo, niekada nebus naudojamos“. Š. Abė siūlo šį straipsnį keisti įvedant nuostatas, kuriomis pripažįstama Japonijos teisė išlaikyti Savigynos pajėgas siekiant apsaugoti taiką ir nepriklausomybę bei Japonijos žmonių saugumą, o taip pat prisidėti prie tarptautinės taikos ir saugumo palaikymo.
Atkreiptinas dėmesys, kad nuostata, jog Japonija atsižada karo, būtų palikta. Ekspertai atkreipia dėmesį, kad Japonija (viena iš daugiausiai gynybai skiriančių lėšų valstybių) ir taip nuolatos palaiko Savigynos pajėgas. Tai rodo lankstų konstitucijos interpretavimą (traktuojant, kad šios pajėgos skirtos savigynai ir neturi puolamojo potencialo), kurios pakeitimas tik konstatuotų faktinį status quo. Tačiau šie galimi pakeitimai labiausiai neramina Japonijos kaimynus – Kiniją ir Pietų Korėją, nerimaujančius dėl galimo Japonijos karinio agresyvumo regione didėjimo ir netgi revanšistinių ketinimų.
Dar vienas dažnai pastebimas aspektas yra tas, kad net ir tuo atveju, jeigu Japonijai pavyktų pakeisti konstituciją ir plėtoti puolamojo pobūdžio ginkluotę, didžiausi apribojimai kyla ne dėl Konstitucijos reikalavimų griežtumo, o dėl biudžeto galimybių ribotumo. Pabrėžtina ir tai, kad Š. Abė yra ne kartą išreiškęs pasiryžimą gerinti santykius su Kinija bei Pietų Korėja. Tačiau bene svarbiausia yra tai, kad dabartinė Japonijos konstitucija apriboja šalies galimybes dalyvauti tarptautinėse karinėse ir taikos palaikymo operacijose arba prisidėti prie sąjungininkų (pirmiausiai JAV) saugumo užtikrinimo, o tai yra svarbus Konstitucijos keitimo šalininkų argumentas.
Visgi pati Konstitucijos pakeitimo procedūra yra pakankamai komplikuota. Jos 96-tas straipsnis numato, kad Konstitucijos pakeitimai galimi tik tada, kai jiems pritaria 2/3 abiejų Parlamento rūmų deputatų ir šalies gyventojai visuotiniame referendume. Š. Abė siūlo pakeisti šį straipsnį numatant, kad pataisoms priimti reikalinga paprasta dauguma abiejuose Parlamento rūmuose ir visuomenės pritarimas referendume. Pakeitus šį straipsnį galima būtų prognozuoti sklandesnį kitų straipsnių (visų pirma 9-jo) keitimą.
Kalbant apie 2/3 daugumos abiejuose Parlamento rūmuose slenkstį LDP, turinti 294 atstovus Žemuosiuose rūmuose ir 115 atstovų Aukštuosiuose rūmuose, veikiausiai susidurs su sunkumais, siekdama įtikinti koalicijos partnerę Naująją Komeito partiją, linkstančią link pacifistinės konstitucijos versijos. Visgi dvi opozicinės partijos – Japonijos atstatymo partija ir Jūsų partija, Žemuosiuose rūmuose turinčios atitinkamai 53 ir 18, o Aukštuosiuose rūmuose – 9 ir 18 vietų, kiek gelbsti situaciją ir potencialiai sukuria platesnę koaliciją konstitucijos keitimo klausimais. Jei Žemuosiuose rūmuose 2/3 balsų daugumą veikiausiai pavyktų užsitikrinti net ir be NKP, tačiau Aukštuosiuose rūmuose net, jeigu NKP paremtų konstitucijos keitimus, absoliučią daugumą užsitikrinti būtų sunku.
Kalbant apie konstitucijos keitimą visuomenės nuomonė taip pat kelia daug klausimų dėl palaikymo, ypač apie 9-jo straipsnio pataisas. Remiantis įvairių apklausų rezultatais visuomenės nuomonė pasiskirsčiusi maždaug tolygiai, o tai turėtų gana optimistiškai nuteikti Š. Abė, kuris neabejotinai gerai pasiruoš prieš skelbdamas referendumą. Kita vertus, negalima neįvertinti ir visuomenės pasipriešinimo didėjimo konstitucijos pataisomis. Pacifizmas yra smarkiai įsišaknijęs nacionaliniame Japonijos identitete ir dažnai yra traktuojamas kaip nacionalinio pasididžiavimo bei Japonijos išskirtinumo šaltinis.
Apibendrinant galima paminėti, kad ekspertai dažnai svarsto, jog konstitucijos keitimo tikslas gali tapti rimtu trukdžiu siekiant įgyvendinti ekonomines reformas. Š. Abė ir kitų LDP veikėjų pasisakymai bei veiksmai, bylojantys apie polinkį kiek nuolaidžiau traktuoti praeitį, kartas nuo karo sukelia neigiamas reakcijas tiek šalyje, tiek regione. Ketinimai keisti konstituciją neabejotinai kels tokių valstybių kaip Kinija ir Pietų Korėja nepasitenkinimą. Visgi Š. Abė svarbiausia yra Japonijos ekonomikos augimas: kol ekonomika auga, tol dabartinis premjeras sugebės išlaikyti populiarumą palenkti visuomenę į savo pusę ir daug lengviau mobilizuoti piliečius užtikrinant palaikymą tokiems klausimams, kaip konstitucijos keitimas.
