Laidotuvėse dalyvauja JAV prezidentas Barackas Obama, Prancūzijos prezidentas Francois Hollande'as, Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas ir kiti pasaulio lyderiai. B.Obama per ceremoniją sakys kalbą.
Baltijos šalims atstovaus Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Latvijos prezidentas Raimondas Vėjuonis ir Estijos premjeras Taavi Roivas.
Prieš laidotuves policija uždarė eismą centrinėmis Jeruzalės gatvėmis.
Manoma, kad tai bus didžiausia laidotuvių ceremonija Izraelyje nuo 1995 metų, kai buvo laidojamas žydų nacionalisto nužudytas premjeras Yitzhakas Rabinas.
Sh.Peresas mirė trečiadienį, būdamas 93 metų, po anksčiau patirto smarkaus insulto.
Jis gimė 1923 metų rugpjūčio 2 dieną gimė vos 100 km nuo Vilniaus esančiame nedideliame Višnevo miestelyje tuometinėje Lenkijoje (dabartinėje Baltarusijoje).
Sh.Peresas 1994 metais pelnė Nobelio taikos premiją už Oslo taikos susitarimus su palestiniečiais. Deja, nuo to laiko taikos procesas sužlugo.
Shimonas Peresas: Izraelio vanagas, už taikos pastangas pelnęs Nobelio premiją
Shimonas Peresas, kuris mirė trečiadienį būdamas 93 metų, dukart ėjo premjero pareigas ir, atsisakęs savo ankstesnių karingų pažiūrų, inicijavo pastangas siekti taikos su palestiniečiais, o galiausiai pelnė Nobelio taikos premiją.
Rugsėjo 13 dieną jis patyrė hemoraginį insultą ir nuo tada buvo gydomas ligoninėje netoli Tel Avivo.
Sh.Peresas, taip pat ėjęs prezidento pareigas, ne vieną dešimtmetį buvo iškili Izraelio politikos figūra ir paskutinis tebegyvenęs iš Izraelį stačiusių valstybės tėvų.
Be svarbių laimėjimų visuomenės akyse Sh.Peresas taip pat buvo Izraelio branduolinių ginklų kūrimo programos iniciatorius. Izraelis laikomas vienintele Artimųjų Rytų valstybe, turinčia branduolinį ginklą, nors pati šalis niekada nėra to pripažinusi.
Sh.Perersas buvo itin gerbiamas užsienyje. Jo 80-ojo gimtadienio šventėje dalyvavo buvęs JAV prezidentas Billas Clintonas ir paskutinis Tarybų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas, o režisierius Woody Allenas atsiuntė pasveikinimą „nuo blogo žydo didžiam žydui“.
Sh.Perersas yra sakęs, kad jo ilgaamžiškumo paslaptis – kasdienė mankšta, nedidelis kiekis maisto ir viena ar dvi taurės gero vyno per dieną.
Sh.Pereso politinės karjeros kulminacija tapo 1994 metai, kai jam kartu su Izraelio premjeru Yitzhaku Rabinu ir tuomečiu palestiniečių prezidentu Yasseru Arafatu buvo įteikta Nobelio taikos premija už jo vaidmenį pasirašant 1993-iųjų Oslo taikos susitarimus.
Šie istoriniais vadinti susitarimai atvėrė kelią įkurti Palestinos Autonomiją ir nustatė gaires, kurios turėjo padėti per penkerius metus pasiekti taiką.
Susitarimų pasirašymą vainikavo simbolinis Y.Rabino ir Y.Arafato rankų paspaudimas Vašingtone. Sh.Perersas tuo laikotarpiu užėmė užsienio reikalų ministro postą ir buvo vienas iš Oslo susitarimų architektų.
Tačiau praėjus dviem dešimtmečiams taikos tarp Izraelio ir palestiniečių vis dar nėra, o dviejų taikiai sugyvenančių valstybių sprendinio idėja vis labiau atrodo neįgyvendinama.
1995-aisiais Y.Rabiną nužudė žydas ekstremistas, nepatenkintas Oslo taikos susitarimas, o po penkerių metų kilo antroji kruvina palestiniečių intifada (sukilimas).
2013 metais prasidėjus naujam derybų, kurios vėliau žlugo, ratui, Sh.Peresas reiškė optimizmą.
Viešėdamas Lietuvoje jis sakė, kad derybos turi „aiškų tikslą“ – turėti „žydų valstybę Izraelį ir arabų valstybę Palestiną, kurios ne kovotų viena su kita, o taikiai sugyventų ir bendradarbiautų“.
„Nėra alternatyvos taikai. Nėra prasmės kariauti“, – sakė Sh.Perersas po susitikimo su Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite.
„Terorizmas neperduoda jokios žinios. Jis negali iškepti duonos ar pasiūlyti gaivaus oro, kuriuo kvėpuotume. Jis brangus, nenaudingas ir nieko nesukuria“, – kalbėjo jis.
Pažintis su mentoriumi – per kelionę autostopu
Per penkis dešimtmečius trukusią karjerą Sh.Peresas dirbo beveik visuose svarbiausiuose valdžios postuose.
Jis buvo vienas iš žydų valstybės kūrėjų kartu su pirmuoju Izraelio ministru pirmininku Davidu Ben Gurionu ir kitomis iškiliomis figūromis, tokiomis kaip Golda Meir ir Moshe Dayanas.
1923 metais Lenkijoje gimęs Sh.Perersas būdamas 11 metų emigravo į tuometę Britanijos mandato Palestiną.
Penktajame dešimtmetyje jis prisijungė prie sionistų judėjimo, o vienos kelionės autostopu metu susipažino su D.Ben Gurionu, tapusiu jo mentoriumi.
Sh.Peresas priklausė „Haganah“ – sukarintai žydų organizacijai, kuri kovėsi 1948 metų kare dėl Izraelio nepriklausomybės ir galiausiai buvo pertvarkyta į šalies armiją.
Būdamas vos 29 metų Sh.Peresas tapo kuriamos Gynybos ministerijos generaliniu direktoriumi.
Dirbdamas gynybos ministru jis atliko svarbų vaidmenį planuojant 1956 metų Sueco karą, per kurį Izraelis kartu su Didžiąja Britanija ir Prancūzija užpuolė Egiptą.
Sh. Peresas pasakojo, kad anksčiau ilgą laiką griežtai pasisakė prieš bet kokius kompromisus su priešiškomis arabų valstybėmis. Tačiau jis pakeitė poziciją 1977 metais, kai Egipto prezidentas Anwaras Sadatas atvyko istorinio vizito į Izraelį, atvėrusio kelią pirmajam arabų valstybės ir Izraelio taikos susitarimui.
„Aš nepasikeičiau. Manau, pasikeitė padėtis“, – sakė Sh.Peresas žurnalui „Time“ interviu, kuris buvo paskelbtas vasarį.
„Kol buvo grėsmė Izraelio egzistavimui, buvau tuo, ką jūs pavadintumėte vanagu… Vos pajutęs, kad arabai yra atviri deryboms, pasakiau, jog mes taip pat joms teikiame pirmenybę“, – kalbėjo jis.
Tačiau Sh.Pereso ryžtas siekti taikos turėjo ribas. Jis ėjo ministro pirmininko pareigas, kai 1996 metais daugiau nei 100 civilių žmonių žuvo slėpdamiesi Jungtinių Tautų taikdarių bazėje Libano Kanos kaime, kurį apšaudė Izraelis.
Politinės kliūtys
Valstybininko reputacija nepadėjo Sh.Peresui visuotiniuose rinkimuose – jam nė karto nepavyko jų iškart laimėti. Daugelis Izraelyje buvo nepatenkinti Oslo susitarimais ir kaltino Sh.Peresą dėl jų nesėkmės.
1959 metais į parlamentą išrinktas Sh.Peresas nuo 1977-ųjų vadovavo Darbo partijai.
1984-1986 metais Sh.Perersas ėjo ministro pirmininko pareigas, į kurias vėl buvo paskirtas 1995-aisiais, po Y.Rabino nužudymo, ir dirbo šiame poste iki 1996 metų birželio.
Jis taip pat dirbo užsienio reikalų, gynybos ir finansų ministru.
2005-aisiais Sh.Perersas pasitraukė iš Darbo partijos ir prisijungė prie naujos centro dešiniųjų politinės jėgos – Arielio Sharono vadovaujamos partijos „Kadima“.
Šio aljanso dėka Izraelis po 38 metų okupacijos išvedė iš Gazos Ruožto savo karius ir iškėlė žydų naujakurius. Tačiau viltys, kad tai padės atgaivinti taikos procesą, žlugo.
2007 metais parlamentas išrinko Sh.Peresą prezidentu, kuris Izraelyje atlieka daugiausia reprezentacinį vaidmenį. Tai buvo įspūdingas triumfas jo karjeroje, nes dvejais metais anksčiau atrodė, kad ji jau baigta – Sh.Peresas neteko Darbo partijos lyderio posto ir pasitraukė iš šios politinės jėgos.
Prieš išrinkimą prezidentu Sh.Perersas daugiausiai laiko skyrė pastangoms siekti taikos tarp Izraelio, palestiniečių bei arabų šalių ir šiuo tikslu įkūrė Pereso taikos centrą.
Iš prezidento posto Sh.Perersas pasitraukė 2014-aisiais, tačiau ir toliau gana aktyviai dirbo, nors sausį buvo dukart hospitalizuotas dėl širdies veiklos sutrikimų.
Jis niekada neprarado tikėjimo dviejų valstybių sprendiniu.
„Manau, tai vienintelis įmanomas dalykas siekiant padaryti galą terorui, smurtui ir neapykantai, – sakė Sh.Peresas žurnalui „Time“.
Sh.Peresas kalbėjo anglų, prancūzų ir hebrajų kalbomis. 2011 metais jis palaidojo žmoną Sonyą. Pora susilaukė trijų vaikų.
