Buvusių sovietinių respublikų santykiuose prasidėjo naujas etapas. Būtina prisiminti, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo teisiškai įformintas Belovežo girios sutartimi, kurią 1991 m. gruodžio 8 d. pasirašė tuometiniai trijų slavų respublikų (Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos) vadovai. Joje buvo konstatuota, kad SSRS faktiškai nustoja egzistuoti, ir, atsižvelgiant į sąjungą sudariusių tautų istorinį bendrumą ir jų ketinimą plėtoti savo santykius remiantis abipusiu pripažinimu ir pagarba valstybiniam suverenitetui, buvo sukurta Nepriklausomų Valstybių Sandrauga. Šiai organizacijai pamažu prarandant savo svarbą, ją keitė naujos bendradarbiavimo formos. Įvykiai Ukrainoje sudavė jai galutinį smūgį. Posovietinėje erdvėje susidarė nauja politinė situacija, kuri turi didelę reikšmę Baltarusijai.
Iki paskutinio meto visuomenės sąmonėje buvo įsišaknijęs įsitikinimas, kad Rusija, Ukraina ir Baltarusija – draugiškos valstybės. Buvo aktyviai propaguojamas broliškų rytų slavų tautų šūkis. Rusijoje šis šūkis politiniais tikslais buvo modifikuotas į „Rusiško pasaulio“, vienijančio visus žmones, kuriems artima rusiška kultūra ir rusų kalba nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, idėją. Istorinių „Rusiško pasaulio“ šaknų buvo ieškoma Kijevo Rusioje, iš kurios išsirutuliojo trys rytų slavų tautos – rusai, ukrainiečiai ir baltarusiai. Kartu buvo teigiama, kad iš tiesų tai viena rusų tauta, apimanti „didžiuosius rusus“, „mažuosius rusus“ ir „baltuosius rusus“. Šio pasaulio pagrindu tapo stačiatikybė. Buvo kalbama apie „vieningą rytų slavų, stačiatikių civilizaciją“.
2014 m. įvykiai Ukrainoje sudavė šioms ideologinėms schemoms triuškinantį smūgį. Rusija aneksavo Krymą – „broliškos“ Ukrainos teritoriją – ir faktiškai pradėjo su ja karą Donecko ir Luhansko srityse. Visa tai lydi informacinis karas rusiškoje žiniasklaidoje.
Reikia pasakyti, kad oficialioje Baltarusijos propagandoje „slavų vienybės“ ir „trijų broliškų tautų“ idėjoms iki šiol nebuvo skiriamas didelis dėmesys. Tai lėmė ne tik ekonominiai interesai (Baltarusija gauna iš Rusijos naftą ir dujas lengvatinėmis kainomis, taip pat Rusija yra pagrindinė baltarusiškų prekių rinka). „Broliškų sovietinių tautų“ idėjos visuomet buvo populiarios daugumos baltarusių tarpe. Todėl 1991 m. referendume dėl Sovietų Sąjungos išsaugojimo nauja forma teigiamai pasisakė 82,7 proc. jame dalyvavusių sovietinės Baltarusijos gyventojų (palyginimui: Rusijoje – 71,3 proc., Ukrainoje – 70,2 proc.).
1994 m. į valdžią atėjęs A. Lukašenka savo veikloje naudojo senas sovietines schemas. Viena iš pagrindinių jo politikos krypčių buvo sąjungos su Rusija stiprinimas. Jos piku tapo 1997 m. balandžio 2 d. A. Lukašenkos ir B. Jelcino pasirašyta sutartis dėl Sąjunginės Rusijos ir Baltarusijos valstybės sukūrimo. Bet vis tiek A. Lukašenka visuomet pabrėždavo, kad Baltarusija yra nepriklausoma valstybė ir santykius su Rusija plėtos remdamasi lygybe ir abipuse nauda.
Rusijoje tokia pozicija buvo kritikuojama. Didelė Rusijos gyventojų dalis suvokė savo šalį kaip „didžiąją valstybę“, ir vienas iš šios didybės komponentų buvo didžiulė teritorija. Paprastai tariant, Sovietų Sąjungos subyrėjimas Rusijoje buvo vertinamas kaip pakraščių praradimas. Su nepriklausomomis Baltijos ir Centrinės Azijos šalimis dar galima buvo susitaikyti, o Ukrainos ir Baltarusijos netekimas buvo labai skaudus. Į jų siekį būti savarankiškomis valstybėmis buvo žiūrima kaip į išdavystę.
Rusijoje labai stiprios imperinės nuotaikos. Buitiniu lygmeniu tai pasireiškia kitų tautų niekinimu. Ir baltarusiams, ir ukrainiečiams teko susidurti su teiginiais, kad jie nesugeba sukurti savo valstybės, kad jų kalba – iškreipta rusų kalba ir t. t. Visa tai nulemta ir to, kad Rusijai sunku rasti savo vietą pasaulyje po SSRS griūties ir didžiosios valstybės statuso praradimo.
Kai 2001 m. į valdžią Rusijoje atėjo V. Putinas, šalies gyventojai jame pamatė žmogų, kuris gali įvesti tvarką valstybėje. Populiariu tapo posakis, kad Rusija „stojasi nuo kelių“. Vienas iš šio prisikėlimo elementų – įtakos atkūrimas buvusiose sovietinėse respublikose.
Nesutarimai tarp Rusijos ir Baltarusijos vadovybės išryškėjo 2002 m., kai V. Putinas pasiūlė Baltarusijai tapti Rusijos dalimi „šešių gubernijų“ pavidalu. Po šio pasiūlymo valstybių santykių pobūdis pasikeitė. Baltarusija pradėjo vykdyti užsienio politiką, atsižvelgdama į grėsmę savo suverenitetui iš Rusijos pusės.
Tuo aiškintinas ir Baltarusijos valdžios požiūris į paskutinius įvykius Ukrainoje. Abiem šalims aktuali grėsmė atsidurti ne tik Rusijos įtakos sferoje, bet ir jos sudėtyje. Skirtumas tas, kad Ukrainoje susilpnėjo centrinė valdžia ir yra nesutarimų tarp šalies rytų ir vakarų, o Baltarusijoje tokių veiksnių nėra. Be to, Baltarusijos valdžia labai griežtai kovoja su korupcija (jos suvešėjimas Ukrainoje tapo turbūt pagrindine protestų prieš V. Janukovičių priežastimi) ir bet kokia išorine įtaka.
Neabejotina, kad santykiuose su Ukraina A. Lukašenka vykdo gana gerai apgalvotą ir lanksčią politiką. Savo pasisakymuose jis nuolat pabrėždavo susirūpinimą dėl susirėmimų Ukrainoje ir kartu norą išsaugoti gerus santykius su Rusija.
Galima tvirtai teigti, kad Baltarusijos prezidentas neparėmė Rusijos veiksmų Ukrainoje. Jis pakankamai aiškiai pasisakė už pastarosios teritorinį vientisumą. Jo pozicija dėl Krymo buvo tokia: Krymas faktiškai tapo Rusijos dalimi, tačiau kadangi juridinio šio klausimo sprendimo nebuvo, Ukrainos vadovybei reikia derėtis. Kitaip tariant, Krymas Ukrainai dar galutinai neprarastas.
Pažymėtina ir tai, kad A. Lukašenka susitiko su laikinai ėjusiu Ukrainos prezidento pareigas A. Turčinovu, kuris Rusijoje buvo vienareikšmiškai vertinamas kaip „chuntos“ vadovas, taip pat dalyvavo Petro Porošenkos inauguracijoje, į kurią V. Putinas pakviestas nebuvo.
Paskutiniame susitikime su P. Porošenka, kuris įvyko Kijeve 2014 m. gruodžio 21 d., A. Lukašenka pakartojo, kad Baltarusija visada pasiruošusi padėti Ukrainai ir darys viską, kas įmanoma, kad joje nusistovėtų taika.
Už subalansuotą politiką įvykių Ukrainoje atžvilgiu, taip pat Minsko taikos derybų dėl situacijos Donecko ir Luhansko srityse sureguliavimo surengimą Rusijos laikraštis „Vedomosti“ išrinko A. Lukašenką metų politiku. Anot leidinio, A. Lukašenka sugebėjo „pasukti potencialiai katastrofišką jam situaciją sau kaip politikui ir savo šaliai naudinga linkme“.
Kalbant apie baltarusių požiūrį į Ukrainos įvykius, galima pateikti apklausos, kurią rugsėjį surengė Lietuvoje registruotas Nepriklausomas socialinių ekonominių ir politinių tyrimų institutas, duomenis. Jie rodo, kad 27,2 proc. respondentų vertina Krymo prijungimą prie Rusijos kaip „imperialistinį užgrobimą, okupaciją“, o kaip „rusiškų žemių sugrąžinimą, istorinio teisingumo atkūrimą“ – beveik 60 proc. apklaustųjų. Tai, jog Ukrainos valdžia naudoja karines pajėgas, kad susigrąžintų Donbaso kontrolę, kaip „teisėtą ginkluoto maišto numalšinimą“ vertina 12 proc. apklausos dalyvių, kaip „griežtą, bet būtiną priemonę“ – 19 proc., o kaip „nusikaltimą, karą prieš savo tautą“ – 60,6 procento. Su tuo, kad ginkluoto protesto pietryčių Ukrainoje dalyviai yra teroristai, sutiko 32,3 proc. apklaustųjų, nesutiko 54,1 proc. respondentų.
Teiginį, kad „Rusija ginkluoto protesto rytų Ukrainoje dalyviams turėtų pasiųsti į pagalbą savo kariuomenę“, teigiamai įvertino tik 14 proc. apklausos dalyvių, 21 proc. apklaustųjų buvo nesvarbu, o neigiamai į tai sureagavo 53,6 proc. respondentų. Tik 15,2 proc. baltarusių sutiktų, kad, „jei Rusija nuspręstų įvesti savo karius į Ukrainą, Baltarusija leistų jai tai padaryti per savo teritoriją“, o trys ketvirtadaliai tam vienareikšmiškai nepritartų. Tik 6 proc. apklaustųjų teigiamai vertina Baltarusijos piliečių dalyvavimą kariniuose veiksmuose rytų Ukrainoje ukrainiečių kariuomenės pusėje ir 8,3 proc. – ginkluotų protestų dalyvių pusėje, o beveik 77 proc. respondentų žiūri į tai neigiamai.
Reikia pažymėti, kad šie skaičiai yra gana sąlyginiai, nes diduma baltarusių informaciją apie įvykius Ukrainoje gauna iš rusiškos žiniasklaidos.
Kalbant apie buitinio lygmens santykius, reikėtų pabrėžti, kad dauguma baltarusių yra draugiški savo kaimynams. Baltarusijos–Ukrainos sienos ilgis – 975 km. Pasienio regionų gyventojai reguliariai važiuoja apsipirkti į kaimyninę šalį. Gomelyje prekiauja ukrainiečiai, Gomelio srities gyventojai važiuoja į Černigovą. Atstumas tarp dviejų miestų mažesnis nei 115 km. Pirkiniai Černigove, kol nepradėjo devalvuotis Baltarusijos rublis, buvo pusantro karto ar net dvigubai pigesni. Požiūris į baltarusius Ukrainoje labai geras. Černigovo valdžia vasarą net specialiai pakvietė Gomelio žurnalistus, kad parodytų, jog situacija mieste rami ir čia galima važiuoti (pirmais konflikto Ukrainos rytuose mėnesiais Baltarusijoje sklido gandai apie „banderovcus, kurie plėšia atvykėlius“, dabar jie nutilo).
Kaip toliau klostysis Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos santykiai, prognozuoti sunku, nes situacija nuolat keičiasi. Tačiau išryškėjo kelios tendencijos. Pirma, Baltarusijos vadovybė sieks sumažinti savo priklausomybę nuo Rusijos. Antra, bus vykdoma bendradarbiavimo su Ukraina įvairiose srityse politika. Trečia, Baltarusijos valdžia pasistengs pagerinti savo santykius su Vakarais. Pastaroji užduotis yra problemiška, nes 2015 m. šalyje vyks prezidento rinkimai, o Amerika ir Europa dėl daugybės pažeidimų nepripažino nė vienų baltarusiškų rinkimų A. Lukašenkos valdymo laikais. Manytina, kad taip pat bus ir 2015 m. prezidento rinkimų atveju. Tačiau Baltarusijos vadovybė prie to pripratusi. O štai santykiai su Rusija, kuri visuomet pripažindavo baltarusiškus rinkimus, tampa Baltarusijos valdžiai vis rimtesne problema.
Viktor Odinočenko, Gomelis
