Jis nuo 2015 m. buvo paskirtas Rusijos įgaliotasis atstovas kontaktinėje grupėje situacijai rytinėje Ukrainos dalyje spręsti, o nuo 2002 m. daugybę metų pirmininkavo partijos „Vieningoji Rusija“ Aukščiausiajai Tarybai.
Borisas Gryzlovas turi ir daugiau politinio darbo patirties: jis buvo Rusijos vidaus reikalų ministras (2001-2003), taip pat Rusijos Dūmos ketvirtojo ir penktojo šaukimų pirmininkas (2003-2011), nuolatinis Rusijos saugumo tarybos narys (2011 m. gruodžio mėn. – 2016 m. balandžio mėn.).
Apie Putino parankinius rašo Laisvosios Rusijos forumas su tikslu paviešinti Putino režimą remiančius, bendrininkaujančius ir leidžiančius veikti asmenis.
Kaip iškilo Borisas Gryzlovas?
Borisas Gryzlovas 1954 metais kartu su tėvais persikėlė į Sankt Peterburgą. Baigė fizikos ir matematikos mokyklą Nr. 211 (Sankt Peterburgas).
1973 m. – baigė Leningrado M. A. Bonč-Bruevič elektrotechnikos institutą, specialybė „radijo inžinierius". Studijų metais buvo aktyvus komjaunimo komiteto narys, kai kuriais duomenimis, galėjo būti laisvai samdomu KGB darbuotoju.
1977 m. – pradėjo dirbti gamybos asociacijoje „Elektronpribor“ Sankt Peterburge.
1985 m. – užėmė „Elektronpribor“ profesinės sąjungos komiteto pirmininko pareigas; Jis derino savo darbą su verslo veikla, būdamas „Borg“, „BG“, „PetroZIL“ įkūrėju, iki 1991 08 buvo TSKP narys.
1996–1999 m. – vadovavo D. F. Ustinovo Baltijos valstybinio technikos universiteto edukaciniam ir metodiniam naujų mokymosi technologijų centrui; inicijavo „Vykdomųjų darbuotojų pagreitinto rengimo instituto“ ir „Centrinio savivaldybės darbuotojų instituto“ kūrimą.
1998 – kandidatavo į Sankt Peterburgo įstatymų leidžiamąją asamblėją, pralaimėjo rinkimus.
1999–2000 m – tampa Tarpregioninio verslo bendradarbiavimo fondo (IFDS) „Regionų vystymas“ (įsteigė Ustinovo („Vojenmech“) ir Karelijos Respublikos vyriausybė) prezidentu.
1999 m. – vadovavo kandidato į Sankt Peterburgo gubernatoriaus Viktoro Zubkovo kampanijos štabui.
1999 m. – vadovavo tarpregioniniam politiniam judėjimui „Vienybė“, buvo paskirtas „Vienybės“ rinkimų štabo vadovu, išrinktas 3-ojo šaukimo Valstybės Dūmos deputatu.
2000 m. – išrinktas Vienybės frakcijos seniūnu, paskirtas Rusijos Federacijos Dūmos atstovu ryšiams su G7 šalimis.
2001 m. – apgynė politikos mokslų krypties daktaro disertaciją, tema: „Politinės partijos ir Rusijos transformacijos. Teorija ir politinė praktika“.
2001 m. – paskirtas Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministru, įtrauktu į Rusijos Federacijos saugumo tarybą.
2002 m. – išrinktas partijos „Vieningoji Rusija“ aukščiausios tarybos pirmininku.
2003 m. – išrinktas į 4-ojo šaukimo Valstybės Dūmą iš partijos „Vieningoji Rusija“, pradėjo eiti Dūmos pirmininko pareigas. Atleistas iš Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministro pareigų dėl 4-ojo šaukimo Rusijos Federacijos Valstybės Dūmos deputatų rinkimų.
2007 m. - perrinktas į 5-ojo šaukimo Rusijos Federacijos Dūmos pirmininko postą.
2008 m. – atsistatydino iš Vieningosios Rusijos lyderio pareigų, perrinktas į Vieningosios Rusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko postą.
2011 m. – paliko 6-ojo šaukimo Rusijos Federacijos Valstybės Dūmos pirmininko postą ir atšaukė pavaduotojo mandatą.
2011 m. – Rusijos Federacijos prezidento dekretu jis buvo paliktas Saugumo Taryboje kaip nuolatinis narys.
2012 m. – pakartotinai paskirtas nuolatiniu Rusijos Federacijos Saugumo Tarybos nariu; Rusijos Federacijos prezidento dekretu jis buvo paskirtas Valstybinės atominės energijos korporacijos „Rosatom“ stebėtojų tarybos nariu ir pirmininku.
2015 m. – Rusijos Federacijos įgaliotasis atstovas trišalėje kontaktinėje grupėje padėties Rytų Ukrainoje sureguliavimui.
2016 m. – Rusijos Federacijos prezidento dekretu buvo pašalintas iš Rusijos Federacijos Saugumo Tarybos.
2016 m. – išrinktas „Tactical Missile Armament Corporation" direktorių valdybos pirmininku.
2017 m. – vadovavo Socialinių tyrimų ekspertinio instituto globėjų tarybai.
Apdovanojimai:
2 laipsnio ordinas „Už nuopelnus Tėvynei“, 3 laipsnio ordinas „Už nuopelnus Tėvynei“, Aleksandro Nevskio ordinas, „Garbės ordinas“;
Gryzlovas yra „Vladivostoko miesto garbės pilietis“ ir „Rusijos-tadžikistano (slavų) universiteto garbės daktaras“.
Šeima:
Senelis: L. M. Gryzlovas – kunigas, mokytojas.
Tėvas: V. Gryzlovas, karo lakūnas, krašto apsaugos ministerijos darbuotojas; mama – mokytoja.
Žmona: Ada Gryzlova (Korner), Pagreitinto vadovų mokymo instituto (Sankt Peterburgas) prorektorė, Nacionalinio atvirojo Rusijos instituto rektorė.
Vaikai: sūnus Dmitrijus Gryzlovas (gimė 1979 m.), televizijos laidų vedėjas; spėjama, kad Borisas ir Ada Gryzlova susilaukė dukters, kuri 1998 m., būdama 18 metų, mirė nuo narkotikų perdozavimo.
Nuopelnai Putino režimui
Padėjo kurti asmeninės diktatūros režimą, organizavo represijas ir jas vykdė, griovė Rusijos Federacijos konstitucinius pagrindus pažeidžiant žmogaus ir pilietines teises. Taip pat dėl neteisėto lobizmo ir korupcijos, įskaitant tarpvalstybinę propagandą.
2011 m., reaguodamas į Dubrovkos teroristinio išpuolio aukų kolektyvinį skundą, EŽTT nusprendė, kad Rusijos valdžia pažeidė jų teisę į gyvybę ir teisingą teismą. Gryzlovas, užimdamas Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministro pareigas, tiesiogiai vadovavęs vidaus kariuomenei, kaip asmuo, atsakingas už jam pavestų užduočių teisėtumą ir vykdymą, prisiima asmeninę atsakomybę už masinę žmonių žūtį per teroro aktą, įvykusį vasario 23–26 dienomis Teatro centre Dubrovkoje.
Ekspertų bendruomenės nuomone, B. Gryzlovas savo tarnavimo metu sukėlė nusikalstamumo, kriminalizavimo ir korupcijos padidėjimą VRM sistemoje.
„Skandalai. Ru“ straipsnyje pavadinimu „Gryzlovas – pagrindinis šalies suteneris“ pateikiami duomenys, pagal kuriuos beveik 100% intymių paslaugų rinkos B. Gryzlovo valdymo laikotarpiu buvo valdoma Vidaus reikalų ministerijos sistemų.
Korupcijos mastą Vidaus reikalų ministerijos sistemoje atskleidė ir minėti tragiški įvykiai Maskvoje: tyrimo rezultatais, teroristai naudojo suklastotus pasus, išduotus Karačajevo-Čerkesijoje. Remiantis „Svobodnaya Pressa“ ir „Novaja gazeta“, nusistovėjęs prekybos suklastotais dokumentais verslas buvo sukurtas Vidaus reikalų ministerijos sistemoje, policijos pasų skyrių pagrindu. Tuo pačiu metu tyrimo rezultatai buvo nutildyti ir neturėjo jokių pasekmių aukšto rango kaltinamiesiems.
Įvairūs šaltiniai ne kartą minėjo informaciją apie nelegalią lobistinę B. Gryzlovo veiklą, savo tarnybinę padėtį besinaudojančio asmeniniam praturtėjimui.
Taigi bendrovės „Sibform“ atstovas Jevgenijus Trostencovas teigia, kad 2000 metais, norėdamas pratęsti sutartį dėl maisto tiekimo ir gauti kompensaciją iš federalinio biudžeto, pervedė 150 tūkst. dolerių.
2004 m. lapkričio 9 d. leidinyje „Versija“ pasirodė straipsnis pavadinimu „Duma – for sale. Kas ir kiek moka už parlamentinį lobizmą“. Straipsnyje pateikiami duomenys apie neteisėtą Rusijos Federacijos Dūmos partijų lobistinę veiklą, dėl kurios „Vieningoji Rusija“ ir jos vadovai užima vadovaujančias pareigas. Žurnalistas, vertindamas dideles pirmųjų provyriausybinės partijos asmenų pajamas, teigia: „Pagrindinis Boriso Gryzlovo, Jurijaus Volkovo, Valerijaus Bogomolovo pranašumas yra tiesioginis priėjimas prie Vladimiro Putino.“
Straipsnyje apžvalgininkas Igoris Dmitrijevas ivardijo įmones, kurios savo interesams propaguoti naudojasi partijos „Vieningoji Rusija“ paslaugomis: „Norilskij Nikel“, „Severstal“, „Lukoil“, „Bazovyj element“, „Gazprom“, „Sibneft“, „Alfa“ ir kt. Straipsnyje buvo nurodytos ir konkretaus įstatymo priėmimo kainos – nuo 100 iki 200 tūkstančių dolerių.
B. Gryzlovo pavardė ne kartą pasirodė žiniasklaidoje, jis buvo siejamas su bandymais reklamuoti V.Petriko projektą „Grynas vanduo“, kuriame jis pretendavo į patentą kaip išrasto skystų radioaktyviųjų atliekų valymo metodo bendraautoris.
Nepriklausomi ekspertai konstatavo projekto korupciją. Taigi, interneto leidinys „Tiesa“ straipsnyje „Borisui Gryzlovui neleidžia švaistyti biudžeto pinigų Rusijos mokslų akademijos kovos su pseudomokslu komisijos „idiotai“ Komisija situaciją įvertino taip: „Borisas Gryzlovas visiškai nesupranta vandens valymo technologijų ir apskritai neturi nieko bendra su mokslu, todėl tiesiog akivaizdu, kad jo pavardės įtraukimas į patentų turėtojų skaičių yra kyšio forma“.
Rusijos Federacijos Dūmos deputatai taip pat pareiškė, kad projektas „Švarus vanduo“ bus panaudotas biudžeto lėšoms pasisavinti.
Tambovo grupuotės autoritetas G. Petrovas 2009 metais Ispanijoje buvo sulaikytas dėl kaltinimų nusikalstamos bendruomenės organizavimu. Tyrimo metu buvo atskleistas nusikalstamo autoriteto ryšys su Rusijos politikais (tarp jų ir V. Putninu), pareigūnais bei valdžiai pavaldžių įmonių vadovais. OCCRP (Organized Crime and Corruption Reporting Project) rengtoje medžiagoje, susijusioje su Ispanijos tyrimu, pasirodo ir buvusio Nacionalinės sporto federacijos įkūrėjo B. Gryzlovo pavardė. Savo medžiagoje, remiantis „Novaja gazeta“, leidinys kaip galimą jo ryšio su nusikalstamomis struktūromis įrodymą laiko viešą B. Gryzlovo pareiškimą Ispanijos valdžiai (Valstybės Dūmos pirmininkas Ispanijos tyrėjų veiksmus pavadino „provokacija prieš Rusiją“).
Remiantis Kompromat.ru medžiaga, B.Gryzlovas buvo stambaus verslo atstovų iš Baltarusijos globėjas, būtent tėvo ir sūnaus Chotinų, kurie buvo „Jugra“ banko, vadovaujančių plėtros įmonėms ir naftos aktyvams, savininkai.
„Forbes“, remdamasis verslininkų pažįstamais asmenimis, mini ir B. Gryzlovą, kuris „pats skambindavo bankininkams, kad įtikintų juos išduoti paskolas Chotino įmonėms“. Be to, „Forbes” per minėtus verslininkus nustato ryšį tarp buvusio Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos vadovo B. Gryzlovo ir Baltarusijos vidaus reikalų ministerijos vadovo Vladimiro Naumovo:
„Maskvoje buvęs generolas padėdavo tautiečiams. „Dirbdamas Baltarusijos vidaus reikalų ministerijoje Naumovas artimai bendravo su buvusiu Rusijos vidaus reikalų ministerijos vadovu Borisu Gryzlovu... Naumovui persikėlus į Maskvą, Baltarusijos verslininkų verslas įgavo kitokį mastą".
Kai kuriose žiniasklaidos priemonėse, nurodant ResFed, buvo paskelbta prielaida apie Chotino imperijos verslo ryšį su Baltarusijos prezidentu Aleksandru Lukašenka, kuris taip pat yra Rusijos oligarchas.
2008 m. Borisas Gryzlovas atsisakė panaikinti parlamentaro Valerijaus Draganovo neliečiamybę po Rusijos Federacijos Aukščiausiojo Teismo kaltinimų byloje dėl valstybės lėšų grobstymo, aplaidumo ir piktnaudžiavimo valdžia. Žiniasklaidoje P. Draganovas vadinamas B. Gryzlovo „artimiausiu sąjungininku“.
2004 metais B. Gryzlovas atvirai išreiškė palankumą I. Stalinui, vadino jį „išskirtine figūra, kurios Rusijoje labai trūksta“.
2001–2003 metais eidamas Vidaus reikalų ministerijos vadovo pareigas B. Gryzlovas tuo pat metu ėjo partijos „Vieningoji Rusija“ lyderio pareigas, o tai yra neteisėtas postų derinimas.
Žiniasklaidoje buvo daromos prielaidos, kad B. Gryzlovas yra tikrasis komercinio universiteto „Peterburgo vadovų kvalifikacijos kėlimo institutas“ įkūrėjas, o tai taip pat yra įstatymo pažeidimas, nes pagal Rusijos Federacijos Konstituciją, Vyriausybės nariams yra draudžiama verstis komercine veikla.
Žurnalistai ir tyrinėtojai sparčiai besiritančią B. Gryzlovo karjerą aiškina priklausymu V. Putino vidiniam ratui, į kurį jis pateko buvusio kurso draugo ir verslo partnerio N. Patruševo dėka.
