Berlyno sienos griuvimas pasauliui buvo netikėtas. Ilgus mėnesius problemų kamuojami Rytų Vokietijos lyderiai komunistai bergždžiai stengėsi nutildyti augantį opozicinį judėjimą ir sustabdyti iš šalies bėgančius žmones. 1989 m. lapkričio 9 dienos naktį Rytų Vokietijoje, oficialioje spaudos konferencijoje, kuri buvo surengta paskelbti naują vyriausybės keliavimo politiką, netyčia buvo pareikšta, kad perėjimas į Vakarus bus atidarytas „nedelsiant“. Po kelių valandų prie netoli sienos esančių kontroles punktų ėmė rikiuotis tūkstančiai Rytų Berlyno gyventojų. Iš pradžių pasienio pareigūnai stengėsi tikrinti pasus, bet greitai suprato, kad tai beviltiška. Per kontrolės punktus ėmė plūsti minios. Daugelis iš jų bėgo. Kitoje pusėje laukė minios Vakarų Berlyno gyventojų, kurie apkabindavo nepažįstamuosius ir atkimšinėjo šampaną. Vaizdai buvo pribloškiantys. 1989 m. rudenį komunistinis blokas pradėjo trūkčioti. Tačiau tik nedaugelis žmonių įsivaizdavo, kad Berlyno siena išnyks taip greitai.
Tuo tikėjo Ronald Reagan. „Aš nežinau, kada tai įvyks, bet turiu jums pasakyti, kad aš amžinas optimistas“, – tą naktį interviu su ABC darbuotoju Sam Donaldson metu sakė buvęs prezidentas. – „Aš visa širdimi tikiu, kad tai ateityje įvyks.“ Dveji metai prieš šį interviu R. Reagan kreipėsi į netoli Berlyno Brandenburgo vartų susirinkusią maždaug 20 tūkst. žmonių minią ir pakvietė sovietų lyderį Michailą Gorbačiovą nugriauti sieną. Tuo metu netgi jo artimiausi patarėjai šią mintį atmetė kaip nerealią. „Tai gera mintis sakant kalbą“, – prisimena taip galvojęs R. Reagan patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Frank Carlucci, – „bet tai niekada neįvyks.“ Tačiau griuvus sienai R. Reagan kalba tapo tradicinės amerikietiškos išminties dalimi. „Ieškoma vienos minties, pagal kurią prisimenamas prezidentas“, – teigia buvęs Baltųjų rūmų personalo vadovas Ken Duberstein, lydėjęs R. Reagan Berlyno kalbos metu. – „Su FDR [Franklin Delano Roosevelt – vert. pastaba] yra lengva. Su Bill Clinton lengva: „Aš neturėjau lytinių santykių su ta moterimi“. Su kokia mintimi bus prisimenamas Ronald Reagan? Viena eilute: „Pone Gorbačiovai, nugriaukite šią sieną.“ (Mr. Gorbachev, tear down this Wall)
Tačiau net po 20 metų R. Reagan vaidmuo sienos griuvimo ir taikios Šaltojo karo baigties procese lieka perdėtas ir nesuprastas. Daugeliui jo konservatyvių gerbėjų Berlyne Gorbačiovui mestas iššūkis įkūnija R. Reagan tvirtumą, kuris jį pavertė didžiu: atsisakydamas daryti kompromisą dėl savo esminių principų, jis nugalėjo komunizmą ir laimėjo Šaltąjį karą. Bet tiesa yra ta, kad R. Reagan buvo labiau prisitaikantis, politiškai įžvalgesnis ir atviresnis kompromisams nei jo šalininkai ar kritikai yra linkę pripažinti. Sovietų Sąjungą jis galėjo pavadinti „blogio imperija“, bet nebuvo nusistatęs prieš derybas su ja. Kuomet kiti manė, kad nesantaika tarp dviejų supervalstybių yra neįveikiama, jis tvirtino, kad pokytis yra įmanomas. Ir nors šiandien jis yra garbinamas užsienio politikos vanagų, didžiausi R. Reagano sėkmės atvejai buvo pasiekti ne naudojant jėgą, bet įtikinėjant, per dialogą ir diplomatiją.
R. Reagan nekentė Berlyno sienos. „Tai siena, kuri niekada neturėjo būti pastatyta“, – dažnai kartodavo jis. 1967 m., vis dar būdamas Kalifornijos gubernatoriumi, jis pasakė, kad JAV turėjo nugriauti Rytų ir Vakarų Berlyną skyrusią spygliuotos vielos tvorą tą pačią akimirką, kai komunistai ją pastatė. 1978 m. kelionės į Vakarų Berlyną metu jam buvo papasakota istorija apie Peter Fechter – jaunuolį iš Rytų Vokietijos, kuris buvo nužudytas 1962 m., kuomet bandė peršliaužti per sieną. Pareigūnai paliko P. Fechter be priežiūros beveik valandą, per kurią jis nukraujavo iki mirties. „Reagan tiktai sugriežė dantimis“, – pasakojo su juo Berlyne buvęs ilgalaikis jo padėjėjas Peter Hannaford. – „Iš to, kaip jis buvo sukandęs dantis ir kaip jis atrodė, galėjai suprasti, kad... jis buvo labai labai nusistatęs, kad tai turi baigtis.“
Bet, nepaisant bjaurėjimosi siena ir jos simbolizuojamos totalitarinės sistemos, R. Reagan buvo netgi dar atidesnis karinės konfrontacijos su sovietais pasekmėms. „Branduolinio karo negalima laimėti ir niekada negalima jo kariauti“, – sakė jis 1983 m. Per pirmuosius savo prezidentavimo metus R. Reagan konfidencialiai siekė pradėti dialogą su SSSR, bet jam nepavyko padaryti jokios pažangos. 1985 m. į valdžią atėjus M. Gorbačiovui, R. Reagan rado partnerį, kuris jam galėjo padėti siekyje užbaigti ginklų varžybas – ir galiausiai panaikinti branduolinius ginklus. „Gorbačiovo asmenyje yra kažkas malonaus“, – sakė Reagan po pirmojo susitikimo Ženevoje.
Iki kelionės į Berlyną 1987 m. jis ir M. Gorbačiovas sukaupė pakankamai pasitikėjimo, kad galėtų lošti iš pokyčio. Kelioms savaitėms likus iki kalbos, keli administracijos pareigūnai siekė, kad „nugriaukite tą sieną“ eilutė būtų panaikinta, teigdami, kad ji nerealistiška, neprezidentiška ir potencialiai sunepatoginanti M. Gorbačiovą. Bet R. Reagan ir jam kalbą rašiusieji atkakliai siekė ją išlaikyti. Prezidentui ta eilutė buvo tiek kvietimas, kiek ir iššūkis: M. Gorbačiovui skirtas raginimas nugriauti sieną gali iš tikrųjų jį įkvėpti tai padaryti. „Jei jis nugriautų sieną“, – grįždamas iš Berlyno savo padėjėjui sakė R. Reagan, – „jis laimėtų Nobelio premiją“.
R. Reagan buvo teisus. ( 1990 m. M. Gorbačiovas ne tik laimėjo Nobelio premiją, bet ir TIME buvo įvardintas dešimtmečio žmogumi). Nei M. Gorbačiovas, nei R. Reagan nebuvo tiesiogiai atsakingi už sienos griuvimą; greičiau ji sugriuvo nuo savo paties svorio. Bet R. Reagan kalba pranašiškai identifikavo Berlyną kaip bandomąjį lauką M. Gorbačiovo siekiams atverti komunistinį bloką. R. Reagan Berlyne sakė, kad jei M. Gorbačiovas iš tikrųjų siekia taikos ir liberalizacijos, tuomet jis turėtų leisti nuversti sieną. Galiausiai M. Gorbačiovas tai leido, o po to sekė likusi Geležinė uždanga. Leidimas 1989 m. Rytų Europoje plisti demokratijai buvo didžiausias M. Gorbačiovo pasiekimas; šioje dramoje R. Reagan buvo antraplanis aktorius. Nepaisant to, kaip 2008 m. rašė istorikas liberalas Sean Wilentz, R. Reagan „sėkmė padedant galų gale pabaigti Šaltąjį karą yra vienas didžiausių visų Jungtinių Valstijų prezidentų pasiekimas – ir tikriausiai didžiausias pasiekimas nuo 1945 m.“
Ką iš šio pasiekimo galėtų išmokti dabartinis prezidentas? Net jei Barack Obama stengsis sudaryti taiką su Irano mulomis ar su sukilėliais Afganistane, kaip kad R. Reagan padarė su SSSR, nėra jokios garantijos, kad jam pasiseks. Grėsmės, su kuriomis susiduria Amerika, negali būti nustumtos į šalį. Jų sumažinimas galiausiai pareikalaus per Šaltąjį karą sėkmingų Amerikos politikų praktikuoto tvirto ryžto ir kantrios diplomatijos derinio. R. Reagan talentas buvo jo sugebėjimas atvirai šnekėti apie laikotarpio realijas ir kartu pristatyti optimistinę ateities viziją bei dirbti jos siekiant. Jis jautė, kada teisinga rizika gali atnešti teigiamų rezultatų. B. Obama dabar susiduria su iššūkiu padaryti tą patį.
Romesh Ratnesar, Time
