Nepaisant šios potencialios branduolinės klaidos, karinė „Able Archer 83” psichozė visuomenei liko beveik nežinoma. Pirminių šaltinių trūkumas iki šiol visą šią istoriją laikė „neadekvačių tyrimų ir klaidingos analizės“ lauke. Tačiau dabar JAV Nacionalinio saugumo archyvas pradeda viešinti su šiuo incidentu susijusius dokumentus. Tarp šių dokumentų – tyrėjų radiniai iš JAV archyvų, įslaptintos sovietų Politbiuro ir KGB medžiagos, interviu su buvusiais sovietų generolais bei kitų buvusių komunistinių valstybių archyvai.
Pirmoji dokumentų „porcija“ jau paviešinta. Tarp jų – vienas ypatingas. Tai yra 17 amerikiečių oro pajėgų divizijos ataskaita apie savo uždavinių vykdymą „Able Archer 83” mokymų rėmuose. Ši ataskaita yra pirmasis oficialus dokumentas, kuriame plačiai aprašomas „Able Archer 83” metu vykdytas „perėjimas nuo operacijų su įprastos ginkluotės panaudojimu prie operacijų su cheminių, branduolinių ir įprastų ginklų panaudojimo“ Faktiškai iš šios ataskaitos tampa aišku, kad ankstesnieji antriniai ir kitokie šaltiniai, kuriais iki šiol rėmėsi istorikai, kalbėdami apie mistiškuosius „Able Archer 83” mokymus, iš tiesų net nenurodė tikslios jų datos – 1983 metų lapkričio 7-11 dienos.
Ataskaitoje yra ir kitų įdomių detalių apie „Able Archer 83”, iš kurių tampa aišku, kad šie mokymai turėjo iš tiesų provokacinių elementų. Šios detalės sovietų galėjo būti neteisingai interpretuotos, ir išsigandę SSRS saugumo organai įsakė skubiai Europoje paruošti balistines raketas „Pershing II“. Be to, Jurijus Andropovas įsakė vykdyti stambiausią pasaulyje taikaus laikotarpio žvalgybos operaciją. Jos tikslas buvo išanalizuoti pasiruošimo „raketiniam-branduoliniam puolimui“ požymius – kodinis pavadinimas, kurį KGB naudojo baimę keliančia pirmam Vakarų branduoliniam smūgiui įvardinti.
Tarp šių potencialių požymių buvo: tylaus radijo režimu 170 oro reisų į Europą perkelti 19 tūkstančiai amerikiečių karių (iš tiesų tai įvyko per gerokai didesnio masto mokymus „Autumn Forge 83‘), NATO vadų persikėlimas „iš nuolatinių būstinių į atsargines būstines“, „naujų branduolinių ginklų paleidimo procedūrų“ praktika, bei „delikatus, politinis daugybės atsikalbinėjimų aspektas, kai kariniai skrydžiai pervadinami branduoliniais „smūgiais“.
Pasak tuometinio NATO Šaltojo karo virtimo į karštą konfliktą scenarijaus, konfliktas tarp dviejų pasaulio galių galėjo kilti dėl Sovietų Sąjungoje 1983 metų vasarį vykusio „valdžios pasikeitimo“, kuris prisidėjo prie procesų Rytų Europoje ir galėjo nulemti Varšuvos pakto organizacijos (mokymuose vadinama „Oranžinės sutarties organizacija“) invaziją į Jugoslaviją po to, kai pastaroji paprašo iš Vakarų ekonominės ir karinės pagalbos.
Pagal šį scenarijų, „oranžiniai“ pereina Suomijos sieną, kitą dieną užgrobia Norvegiją ir pradeda spaudimą Vakarų Vokietijai (oro atakos palei sieną), o vėliau – ir Didžiajai Britanijai (smūgiai britų aerodromams). Dėl savo nesugebėjimo sustabdyti įprastas sovietų ginkluotas pajėgas NATO lapkričio 8 dieną duoda užklausa pirmam branduolinio ginklo panaudojimui. Per mokymus naudotas scenarijus tęsiamas: lapkričio 9 dieną siūloma tęsti branduolinių ginklų naudojimą, jie panaudojami lapkričio 11 dienos rytą. Po to mokymai baigiasi – nebėra ką naikinti.
Tačiau pats įdomiausias šios istorijas faktas yra tas, kad šie mokymai vis dėlto buvo tik hipotetiniai. Tačiau tuo metu, kai NATO kūrė ilgą potencialaus perėjimo nuo konvencinių ginklų prie branduolinių ginklų scenarijų, sovietai iš tiesų ruošė savo branduolines pajėgas Vakarų smūgiui. Jei sovietai būtų iki galo nesupratę, kad pavojus nėra rimtas, viskas galėjo baigtis labai liūdnai. 1983 metais egzistavo reali branduolinio karo grėsmė.
