Pabėgėliams padedantis vaikinas užfiksavo įvairias žmonių reakcijas: šoką, stresą, gėdą, nerimą. Pateikiame visą jo pasakojimą:
„Iš karto susisiekiau su savanorių organizacijomis ir pradėjau siūlyti savo pagalbą. Iš pradžių dariau vertimus pabėgėliams, nes į Europą atvykę žmonės bijo, nežino, ką daryti, kur kreiptis, jiems reikia pagalbos. Todėl pirmiausia pabėgėliui reikia duoti lankstinuką su informacija.
Nemoka nei slovakų, nei lenkų, nei kitų kalbų, nemoka banalių dalykų, net duonos nusipirkti. Daugelis neturi europietiškos valiutos, tik Ukrainos grivinas, o daugelis jų turi tokią sumą, kad net nepatogu apie tai kalbėti garsiai – labai mažai. Žmones ištiko nelaimė, sielvartas, jų miestai buvo apšaudomi, jie pašoko, kaip mama pagimdė, griebė kažkokį dokumentą ir pabėgo.
Verčiau tekstus kelioms savanorių organizacijoms ir norėjau padėti žmonėms pasienyje, kur dabar reikia savanorių. Pavyzdžiui, Slovakijoje, prie pat sienos, kariuomenė, Nepaprastųjų situacijų ministerija ir kitos organizacijos yra dislokavusios modulinę stovyklą pabėgėliams, ten dirba Raudonasis kryžius ir kitos organizacijos, ten reikalingi savanoriai.
Vienas iš savanorių centrų pasiūlė man dirbti koordinatoriumi Bratislavoje. Dabar rengiu ir koordinuoju savanorius.
Pirmieji traukiniai su pabėgėliais į Bratislavą atvyksta iš Košicės miesto anksti ryte. Turiu susitikti su šiais žmonėmis, jiems padėti. Kiek iš viso atvyksta pabėgėlių, sunku pasakyti, nes traukiniai atvyksta nuolat ir ne tik iš Košicės. Didelės grupės žmonių išeina iš traukinių su maišais, pavargę, išsigandę. Antrame aukšte atidarytas specialus laukiamasis pabėgėliams iš Ukrainos, yra maistas, vanduo, kampelis vaikams, per televiziją rodomi animaciniai filmukai, kad vaikai kaip nors nusiramintų. Yra kelios lovos, kur galima atsigulti, atsipalaiduoti – juk vaikai maži, pavargę.
Kas toliau? Vykdomas specialus projektas „Kas padės Ukrainai?“, kuriame savanoriai ir valdžios institucijos siūlo būstą pabėgėliams. Žmogui reikia užsiregistruoti, ne vėliau kaip per dvi valandas su juo susisieks, pasiūlys transportą ir būstą.
Slovakija siūlo ukrainiečiams laikiną prieglobstį, jiems priimtas specialus įstatymas. Formaliai prašymas išnagrinėjamas per 30 dienų, tačiau iš tikrųjų, kaip sako patys ukrainiečiai, pabėgėlio statusas gali būti suteiktas praėjus 15 minučių po prašymo pateikimo – dirbama 24 valandas per parą.
Turėdami pabėgėlio statusą žmonės gali gauti medicininę pagalbą, draudimą, jie įgyja teisę dirbti ir galimybę likti Slovakijoje iki gruodžio 31 d.
Žmonės stotyje yra skirtingi, bet iš tikrųjų juos galima suskirstyti į dvi kategorijas. Pirmoji – ukrainietės su vaikais. Atvažiavo viena moteris su dukra, atsisėdo ant kėdės, šalia pasidėjo didelius krepšius ir sėdėjo tris valandas. Prie jų priėjo savanoriai, klausė, kaip galėtume padėti, jie atsakė, kad laukia arba giminaičio, arba pažįstamo. Tada sužinojome, kad jie iš Kijevo, moteris ten paliko vyrą ir brolį. Jie išėjo, o po 20 minučių jų namas buvo subombarduotas. Sėdėjo, verkė, negalėjo kalbėti, atsisakė vandens, psichologinės ir medicininės pagalbos, prašė – tik nelieskite, mums reikia atsigauti.
Radome jiems vietą gyventi ir dabar jie yra saugūs. Dabar viskas priklauso nuo jų apsisprendimo – ar juda toliau, arba pasilieka, integruojasi, mokosi kalbos, ieškos darbo arba grįžta atgal. Bet jei jie eis toliau, jie negalės pretenduoti į pabėgėlio statusą kitoje šalyje, nes Slovakijoje žmogus yra saugus. Dėl to kyla daug klausimų, ir šie klausimai sprendžiami Europos Tarybos lygmeniu.
Buvo kitas atvejis – šeima, trys moterys, 15-16 metų jaunuolis ir mažas vaikas. Jie atvažiavo ir pasakė, kad nori gauti nemokamą būstą, kurį laiką pagyventi, bet neketina likti Slovakijoje, o vyks į Kanadą. O kaip jūs tai įsivaizduojate – kur mes, o kur Kanada? Jie turi kažkokią nedidelę pinigų sumą, 400 eurų. Jie nežino, kiek kainuoja bilietas į Kanadą. Jie nuvyko į Kanados ambasadą Bratislavoje, ten su jais niekas nekalbėjo, jie nepajėgė išspręsti savo problemų. Jiems neužtenka pinigų bilietams, vyresnė moteris – močiutė – verkia, sako, palik mane, važiuok be manęs. Kažkokie viduramžiai. Močiute, tavęs čia niekas nepaliks, čia tu busi prižiūrima, čia tau padės, būstą susiras, čia tave pamaitins, tad mirti nereikia, viskas bus gerai. Bet reikia apsispręsti – arba nori į Kanadą kitoje Žemės pusėje, arba nori likti čia.
Antrasis pabėgėlių tipas yra užsienio studentai. Afrikiečiai, arabai, kurie neturi Ukrainos pilietybės, bet turi leidimą gyventi Ukrainoje. Suaugę rimti vyrai ir jauni vaikinai, kurie, prasidėjus bombardavimams Ukrainoje, iškart susikrovė daiktus ir išbėgo į užsienį. Jie kalba ukrainietiškai, šaukia ukrainietiškus ir antirusiškus šūkius, tai juos linksmina, jiems tai patinka, bet jie niekaip nenori padėti Ukrainai. Dauguma žmonių, su kuriais bendrauju, yra medicinos studentai. Dabar jie galėtų padėti ir civiliams gyventojams, ir kitoje srityje, bet nenori. Ką su jais daryti? Jie keliauja grupėmis po 5-15 žmonių ir dažniausiai juda toliau. Daugelis jų pasų neleidžia likti Šengeno zonoje, Slovakija leido, nes Ukrainoje vyksta karas ir šie studentai prilyginami ukrainiečiams, jie bėga nuo karo. Jiems suteikiamos tos pačios teisės, bet jie negali keliauti toliau, o mūsų užduotis yra jiems tai paaiškinti, pasakyti, kas bus, jei, pavyzdžiui, prancūzų policininkas juos sulaikys be leidimų. Bet mes nesame policininkai, ne pasieniečiai, mūsų darbas yra paaiškinti. Manau, kad per šiuos sunkius įvykius kiekvienas žmogus turi apsispręsti pats.
Yra ir kitų atvejų, kai žmonės, atvirkščiai, grįžta į Ukrainą. Buvo atvejis: prie stoties priėjo vyras, atrodė baisiai, nervingas su paraudusiomis akimis, matėsi, kad labai jaudinosi. Suaugęs vyras, turi oficialų verslininko statusą Slovakijoje. Jis bandė susikalbėti slovakų kalba, jam nesisekė, su juo bandė susikalbėti ukrainietiškai, jis atsiprašė ir pasakė: „Aš pats esu ukrainietis, bet mano gimtoji kalba yra rusų“. Jie pradėjo su juo kalbėtis rusiškai, jis pasakė: „Grįžtu namo, į Ukrainą, padėk man rasti bilietus. Mano šeima yra ten, aš juos apsaugosiu."
Geriausia, ką galėjome jam padaryti, tai surasti artimiausią traukinį į rytus ir nusiųsti jį ten. Galiausiai eidamas – stebėtinai greitai, tvirtai – apsisuko ir sušuko: „Nu, kovosime!“
Ir jis nuėjo kovoti. Šiandien atvažiavo du vyrai, jie irgi turi oficialų statusą Europoje, prašė, kad padėčiau jiems grįžti namo, sako, mes eisime į teritorinę gynybą, ginti savo Tėvynę“.
