„Le Figaro“: Mohamedas Lahouaiejas Bouhlelis, jeigu tikėtume jo artimaisiais, visiškai nebuvo panašus į radikalų islamistą. Šalies vidaus reikalų ministras jį pavadino „staigaus virsmo radikalu“. Ką Jūs apie tai galvojate?
Remi Brague’as: Tiesą sakant, visa tai mane glumina. Konkrečiu žmogžudžio iš Nicos atveju, mes neturime tikslių duomenų dėl jo motyvų. Maža to kokiu tempu bevyktų „radikalizacija“, aiškiai teigti dar ankstoka. Iš pradžių reikia apsispręsti dėl „šaknų“, į kurias mus nukreipia šis žodis. Kodėl grįžimas prie šaknų veda prie nusikaltimo?
„Le Figaro“: Visas šio žmogaus gyvenimas (jis mėgo šėlioti, išgerti ir pašokti) sako, kad jis buvo gana tolimas nuo islamo. Surengę rugsėjo 11-osios teroro išpuolius žmonės taip pat buvo standartiniai vakarietiško gyvenimo būdo atstovai. Kuo paaiškinamas toks reiškinys?
Remi Brague’as: Visų pirma reikia dar patikrinti žodžius tų, kurie kalba apie tą žmogų. Daugelį tų, kurie surengia šaudynes arba susisprogdina, vėliau vadina mielais ir ramiai vaikinais, kurie niekam nekėlė jokių problemų, žaidė futbolą… Dviveidystė, sakote? Vargu… Nereikėtų atmesti, kad agresyvusis džihadas tampa tam tikru „atleidimo prašymu“, už pernelyg greitą adaptavimąsi prie supuvusių Vakarų įpročių ar netgi tam tikras saviplakos būdas. Susprogdinti save yra daug lengviau, negu eiti ilgu ir sunkiu religiniu keliu.
„Le Figaro“: DAESH, akivaizdu, yra neįtikėtinai patrauklus tų akyse, kurie pažeidžia nusistovėjusias normas. Kaip vyksta tas pokytis nuo teisės pažeidimų iki švento karo?
Remi Brague’as: Siekiant paaiškinti arba nors išanalizuoti šį procesą, būtina turėti psichologijos ir sociologijos žinių, kurių aš asmeniškai neturiu. Tačiau leisiu sau sustoti ties „šventojo karo“ sąvoka. Šiandien daugelis musulmonų nori atsiriboti nuo jo ir palikti tik arabų „džihadą“, kuris dažniausiai yra priimamas kaip išskirtinai dvasinė kova su savomis aistromis. Kaip ten bebūtų, jį galima dažnai aptikti visiškai konkrečioje prasmėje, pavyzdžiui, traktatuose apie teisę, kur „džihadas“ liečia materialinę kovą. Ten kalbama apie taip vadinamą „pakankamą“ įsipareigojimą: jo įgyvendinimui užtenka, kad tuo užsiimtų dalis musulmonų, visiems tuo užsiimti nebūtina. Ten aprašomi perspėjimai, pasakojama, ar dera žudyti moteris ir vaikus, kuriais prisidengia priešas, aiškinama, kaip imti į nelaisvę, dalinti grobį ir t.t. Mistinėje sferoje čia jau vartojamas kitas tos pačios formos ir šaknies žodis: mudžahedas.
Bet kokiu atveju, reiktų apsistoti ties paradoksu, kurį iš savęs pateikia „šventojo karo“ žodžių junginys. Jis savyje turi vertingos informacijos: didžiulė islamo persvara prieš kitas šiuolaikines religijas yra ta, kad jis gali į vieną visumą sudėti siaubingus ir nuostabius dalykus, pačius žemiausius ir aukščiausius išgyvenimus, žudymą ir Dievą. Kryžiuočiai ir inkvizitoriai elgėsi panašiai, tačiau „per aplinkui“: jie rinkosi kaip pagrindą pasakojimus iš Senojo Testamento apie užkariavimus, tačiau būdavo nutylima apie Kalno pamokslą. Kai kurių išnykusių tautų religijose, tokių kaip kartaginiečių, actekų ir galų, toks ryšys buvo pastebimas kaip aukų atnašavimas. „Islamo valstybės“ interpretacijoje, Dievas įsako aukoti save, nužudant tuo pačiu kuo daugiau kitų žmonių. Be to, toks islamas leidžia versti žmones įtikinti tuo, kad jiems gyvenime nesiseka, o dėl to kalti kiti, tie, kuriuos reikia sunaikinti. Jausmas to, kad tu – Dievo dalis ir vykdai kovą su netikėliais, „šlykščiausiais keturiomis šliaužiojančiais gyvuliais“ (Koranas, 8:22), gali iššaukti egzaltaciją. Maža to, jokios kaltės dėl nejausi, nes tai „ne tu juos nužudei, o Dievas nužudė juos“ (Koranas, 8:17).
„Le Figaro“: Gillesas Kepelis mano, kad „Islamo valstybės“ tikslas yra iššaukti pilietinį karą mūsų teritorijoje ir patraukti savo pusėn visus prancūzų musulmonus. Ar jūs sutinkate su tokiu požiūriu?
Remi Brague’as: Aš nesu didelis autoritetas šiuo klausimu, kad pateikčiau kokius nors vertinimus, tačiau toks variantas man atrodo visai įmanomas. Jeigu taip iš tiesų būtų, tai galima prisiminti 70-ųjų kairiųjų ekstremistų grupių taktiką: iššaukti represijas, kurios likusiems sukeltų atsakomąjį solidarumą. Tai nesuveikė „Raudonąjai brigadai“ ir „Raudonosios armijos frakcijai“, kurios darė poveikį visų didžiųjų šalių, tokių kaip Italija ir Vokietija, gyventojams.
„Islamo valstybė“ turi kiek daugiau galimybių sėkmei, nes jų pasirinkta grupė, Prancūzijoje gyvenantys musulmonai, jau pasižymi tam tikra (nors ir gana paviršutiniška) vienybe, kas gali palengvinti procesą. Tokia vienybė yra aiškinama iškart keliais faktoriais: mažumos, kuri turi „susiburti“, jausmas, priverstinis pasitenkinimas niekam daugiau nereikalingu darbu, yra pačiame dugne, susidaro iš tos pačios kilmės žmonių (jie kalba viena kalba ir gyvena tuose pačiuose kvartaluose) ir skiria didelį dėmesį religijai.
„Le Figaro“: didelė dalis politikų visiškai skiria musulmonų religiją nuo „Islamo valstybės“ ir „al Qaeda“ ir netgi tikina, kad šie judėjimai yra priešingi islamui. DAESH iš tiesų neturi su tuo nieko bendra?
Remi Brague’as: pats „musulmonų religija“ suvokimas jau yra apgaulingas. Jeigu mes norime priskirti islamą prie kažkurios didelės žmonijos veiklos kategorijos, tai iš tiesų geriau būtų įrašyti ją į „religijos“ rubriką, o ne, pavyzdžiui, „sodininkystės“. Tačiau ši rubrika yra daug platesnė. Maža to, europiečiai, nuo pačių dievobaimingiausių iki pačių antiklierikiškiausių, nesąmoningai religiją vertinama per krikščionybės prizmę. Todėl jie religijoje įžvelgia visa tai, ką pastebi ir įvairiose krikščionių konfesijose: šventimą, maldas, pasninkus ir piligrimystes. Visa kita, kas lieka nuo religijos kaip ir nesvarbu. Islame religija didžiąja dalimi yra dieviškojo įstatymo vykdymas. Būtent jis nurodo, kad reikia melstis, pasninkauti ir taip toliau. Ir reikalauja galvos apdangalo, leistinas (halal) maistas ir panašiai.
„Islamo valstybė“ tvirtina, kad ištikimai jiems tarnaujantys yra išskirtiniai. Ir kaip tai galima ginčyti? Jų propagandininkai tuos, kuriuos mes laikome „nuosaikiaisiais“ vadina bejėgiais ir netgi išdavikais. Pats galiu pasakyti, kad „Islamo valstybė“ neatstovauja islamo kaip visumos. Tai yra, tai – ne visas islamas, o vienas iš kelių islamų. Jie atstovauja bandymus šiuolaikinėmis priemonėmis atgaivinti praktiką, kurią patys seniausi biografai priskiria pačiam Mahometui.
„Le Figaro“: Manoma, kad internetas įtraukia žmones į džihadą dar aktyviau, negu mečetės. Iš kokių šaltinių atsiranda tie puslapiai?
Remi Brague’as: man sunku atsakyti į jūsų klausimą dėl nedažno lankymosi tinklapiuose, kuriuose yra propaganduojamas džihadas. Tačiau jie yra kilę iš pačių įvairiausių tėkmių. Iš esmės, internetas suteikia maksimalų nebaudžiamumą. Slepiantis po anonimiškumu arba, greičiau pseudoaninimiškumu galima sau leisti kalbėti viską, kas tik tinka, melą, šmeižtą, įžeidimus, kvietimus žudyti. Tai, beje, liečia ne tik islamistų tinklapius. Bet kokiu atveju, tai leidžia paprasčiau suformuoti įsivaizduojamą rojaus Žemėje įvaizdį.
„Le Figaro“: Islamą dažnai lygina su katalikų bažnyčia, pažymint, kad jam reikalingas savas II-asis Vatikano susirinkimas. Ar šios paralelės yra pagrįstos?
Remi Brague’as: Ji atrodo gerokai pritempta, net dėl kelių priežasčių iškart. Visų pirma, katalikų bažnyčia – tai aiškių dogmų ir hierarchijos organizacija. Ji turi savo katekizmą ir vyskupus, įskaitant Romos, tai yra popiežių. Būtent vienas iš jų, Jonas XXIII, nusprendė sušaukti II-ąjį Vatikano susirinkimą. Tačiau kas islame gali kreiptis su tokiu siūlymu, priversti paklusti ir pasiekti priimtų sprendimų taikymo?
Maža to, susirinkimo Vatikane tikslas buvo grįžti prie ištakų, atsiriboti nuo susiformavusių vėliau sluoksnių, panašiai, kaip Pranciškus Asyžietis, kuris veržėsi į Evangelijas. Islame blogiausia ir buvo kaip tik pradžioje. „Islamo valstybė“ vadovaujasi būtent Medinos laikotarpis (622-632). Jis idealizuoja jį, nors ir ne išbraukia žudymų, susidorojimų ir kankinimų. Evangelijoje nėra kvietimo smurtui. To nepasakysi apie Koraną ir hadisus, jeigu interpretuoti juos tiesiogiai...
