Rimai Girniuvienei, prieš daugelį metų atsidūrusiai Amerikoje, skaudžiausią smūgį smogė naujoji nepriklausomos Tėvynės valdžia, atimdama iš jos ir dukters Monikos Lietuvos pilietybę. Apie pilietybę, gyvenimą emigracijoje kalbamės su Rima Girniuviene (Girnius), JAV lietuvių bendruomenės Bostono apylinkės pirmininke, JAV lietuvių bendruomenės tarybos nare ir ansamblio „Jaunos širdys“ vadove.
Kaip atsidūrėte Amerikoje?
Ištekėjau už „amerikono“ – Amerikos lietuvio, matematikos daktaro Tomo Girniaus, kuris tuo metu gyveno Lietuvoje ir dirbo Vytauto Didžiojo universitete. Buvo 1992 m., aš dirbau Lietuvos radijo žurnaliste. Kartu su kolegomis rengėme laidą studentams „Juventus“. Mano būsimasis vyras buvo atvykęs į Lietuvą ieškoti savo lietuviškų šaknų. Rado, bet mes vis tiek išvykome gyventi į JAV. Kodėl? Jei Fortūna tau duoda galimybę – pasinaudok ja, nes kaprizinga deivė gali antrą kartą jos nebepasiūlyti.
Taigi kartu su 7 mėnesių dukrele Monika atvykome į JAV 1994 metų kovo 14 dieną – tą datą prisimenu geriau nei savo vestuvių dieną, nes tai buvo didžiausias mano gyvenime lūžis.
Gyvenimo pradžią Amerikoje (manau, ir bet kurioje kitoje svečioje šalyje) labai tiksliai atspindi anekdotas, kurį amžinatilsį Vytautas Kernagis atvežė į Bostoną: „Numirė žmogelis ir pateko į dangų. Ateina velnias ir sako: „Gal pageidautum ekskursijos po pragarą?“ Žmogus nuvyksta į pragarą, pamato ten linksmybes – skamba muzika, šokiai, liejasi šampano upeliai, aplink pilna gražių moterų. Velnias jam sako: „Gal norėtum nuolat čia gyventi? Pasirašyk“. Žmogus pasirašo. Grįžta į dangų, pasako „čiau“ ir lekia gyventi į pragarą. Atsidaro pragaro vartai – ir žmogus atsiduria smalos katile. Iškišęs galvą, įkvepia oro ir sušunka: „Kodėl mane apgavai, juk visai ne tai anksčiau rodei?“ O velnias jam ir sako: „Skirk turizmą nuo emigracijos.“
Panaši ir yra gyvenimo emigracijoje pradžia. Reikia viską pradėti nuo nulio. Su mažu vaiku ant rankų, be kalbos ir abu – be darbų. Juk mano vyras Lietuvoje pragyveno trejus metus, tad po tiek laiko grįžus į JAV viską reikėjo pradėti iš naujo – darbą, gyvenimą, pažintis. Man susirasti darbą kliudė kalbos barjeras ir kultūrinis šokas: viskas, ką ten pamačiau, atrodė blogai, nes viskas – kitaip nei Lietuvoje.
Kaip Jūsų šeimai sekasi dabar, praėjus beveik dvidešimčiai emigracijos metų?
Taip ir esame trise – vyras Tomas, duktė Monika ir aš, dar turime dvi kates. Gyvename Masačusetso valstijoje, Kvinsio (Quincy) mieste, šalia Bostono. Mūsų namas stovi gražioje vietoje, prie pat vandenyno. Pragyvenimas čia kainuoja brangiai, juk Masačusetsas yra viena iš pirmųjų JAV valstijų pagal pragyvenimo brangumą. Tačiau čia gyvena labai daug išsilavinusių ir kultūringų žmonių. Bostone daug universitetų (garsiausias – Harvardo), garsių ligoninių, vaistų gamybos įmonių. Skaičiau spaudoje, kad net Niujorko Brodvėjaus teatras savo šou programas pirmiausia atveža parodyti Bostone – jeigu šio miesto publika priims, Niujorke irgi viskas bus gerai.
Mano vyras baigęs Harvardo universitetą, jis – matematikos mokslų daktaras. Aš analizuoju duomenų bazes sveikatos draudimo kompanijoje, naudojuosi pasaulyje žinomomis statistinėmis kalbomis SPSS ir SAS. Mano darbe gal kiek trūksta kūrybiškumo, tad jo stoką kompensuoju bendruomenine veikla – esu JAV lietuvių bendruomenės Bostono apylinkės pirmininkė ir vadovauju ansambliui „Jaunos širdys“, kuriame jauni žmonės, pritardami gitaromis, gieda bažnytines giesmes. Ansamblį sukūrėme, kad būtų išgelbėta Bostono lietuvių bažnyčia – jau buvo pradėjusi nykti dėl jaunosios kartos nesilankymo. Neseniai išleidome kompaktinį diską su giesmėmis ir Lietuvos Atgimimo laikotarpio dainomis.
Mūsų duktė Monika šiemet baigia vidurinę mokyklą, ji jau įstojo į Makgilio (McGill) universitetą Kanadoje, Monrealio mieste.
Kodėl nenorėjo studijuoti šalia namų, Bostone? Juk ten tiek daug universitetų!
Todėl, kad Makgilio universitetas – labai geras ir mokslas čia kainuoja perpus pigiau nei JAV universitetuose. JAV aukštasis mokslas ir gydymas pasidarė tokie nežmoniškai brangūs, kad gali sužlugdyti valstybę ir jos jaunus (ir nelabai jaunus) žmones. Juk dabar, jei kas nors rimtesnio atsitinka su sveikata, neturėdamas draudimo gali prarasti namus ir visą turtą – gydymas kainuoja šimtus tūkstančių dolerių. Aukštasis mokslas – taip pat: jeigu nori gauti bakalauro diplomą neblogame universitete, už mokslą per ketverius metus turi sumokėti apie 150–200 tūkst. dolerių, maždaug tiek, kiek kainuoja namas. Mažai kas pajėgia tokias sumas sumokėti, o jauni žmonės dažniausiai įklimpsta į skolas visam gyvenimui.
Ar pasiilgstate Lietuvos? Dažnai apsilankote čia?
Lietuvoje liko mano tėvai, brolis su šeima, draugai. Pirmą kartą sugrįžau į Tėvynę po metų. Kaip jau minėjau, pirmieji metai man labai prailgo. Draugė patarė: parvažiuok namo, pamatysi, kad Lietuvoje dar blogiau, gal tada nebesijausi taip blogai. Taip ir padariau. Kita draugė pasakė, kad man blogai dėl to, kad staiga nukirtau lietuviškas šaknis. Pasiūlė aplankyti Lietuvos bažnyčias. Aplankiau, gal kiek ir padėjo. Aš ir dabar mėgstu Lietuvoje lankyti bažnyčias, jose labai daug dvasingumo. Sugrįžusi į Ameriką, pasijutau kiek geriau.
Dabar su artimaisiais susitinkame kartą per kelerius metus. Ilgiausiai Lietuvoje nebuvau aštuonerius metus.
Ką malonaus prisimenate iš tų laikų, kai dar gyvenote Lietuvoje?
Geriausi prisiminimai – nors gal ir sunku pavadinti juos maloniausiais – mūsų kova už nepriklausomybę. Tada, kai siekėme atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos, visai kitaip jautėme gyvenimo prasmę. Buvome geri vieni kitiems, dvasingi. Mylėjome vieni kitus ir Lietuvą.
O kokie nemaloniausi prisiminimai, susiję su Lietuva?
Kai man ir mano dukrai, kaip kokioms nusikaltėlėms, buvo atimta Lietuvos pilietybė. Man – dėl to, kad 1998 m. tapau JAV piliete, nežinodama ir net nenujausdama, kad dėl to galiu netekti Lietuvos pilietybės. Įstatymas dėl pilietybės praradimo buvo pritaikytas atgaline data, įsigaliojo gerokai vėliau, apie 2006 m. Dukrai pilietybę atėmė dėl to, kad gimdama ji tapo JAV piliete – juk tėvas pilietis.
Lietuvai kažkodėl atrodo, kad lietuvių yra per daug. Amerika nemėto savo piliečių, atvirkščiai, juos susirenka iš svetimų kraštų. Kaip tokia maža šalis gali šitaip elgtis? Kaip gali išbraukti iš savo sąrašų šimtus tūkstančių emigrantų ir atimti jiems pilietybes, kartu atimdama galimybę kada nors sugrįžti atgal į Lietuvą?
Kodėl mes turėjome priimti JAV pilietybę? Todėl, kad, nebūdami JAV piliečiais, neturėtume lygių galimybių gyvenime, negalėtume dirbti daugelio darbų ir pan.
Kitas nemalonus dalykas įvyko pernai, kai Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė atsisakė susitikti su JAV prezidentu Baraku Obama. JAV lietuviams, kaip ir kai kuriems pasaulio spaudos atstovams, tai neatrodė labai diplomatiškas žingsnis. Šis faktas lyg ir buvo atitaisytas 2011m. pavasarį, gegužės 28 d., bet nuosėdų vis tiek liko.
Palyginkite lietuvius Amerikoje ir lietuvius Lietuvoje
Lietuviai sako: „Visur gerai, kur mūsų nėra.“ Amerikiečiai turi panašų posakį: „Grass is greener on the other side“ (Kitoje pusėje žolė yra žalesnė). Lietuviai turbūt išverstų taip – kaimyno žolė žalesnė, tai eisiu ir sutrypsiu.
Ir dar vienas pastebėjimas: Lietuvoje žmonės greičiau sensta. Kai kurie lietuviškų laikraščių skelbimai mus, čia gyvenančius, pritrenkia. Pavyzdžiui: „Moterys virš 35 metų dėl šio darbo prašome nesikreipti.“ Arba: „Autobusas partrenkė 50 metų senutę.“
Man jau gerokai „virš 35-erių...“
Ką manote apie mus, likusius Tėvynėje? Ką norėtumėte patarti?
Aš negalvoju blogai, nes Lietuva – mano pačios dalis, o aš vis tiek tebesu dalis Lietuvos. Su vyru planuojame gyvenimo pabaigai sugrįžti į Lietuvą – žinoma, jei priims. Jei ne – tiek jau to.
Ką patarti? Nebūti tokiems ant visų supykusiems. Nepavydėti išvykusiems. Priimti atgal tuos, kurie svetimos duonos atsikando ir sugrįžo. Susirinkti visus lietuvius, po pasaulį išsibarsčiusius. Neapvaginėti Lietuvos.
Meilė Jančorienė
