Orijus Gasanovas, LRT Televizijos laida „Emigrantai“, LRT.lt
„Verkti išmokau Anglijoje“, – sako Eduardas Gaulia, nes anksčiau, kai gyveno Lietuvoje, pats sau priminė ne žmogų, o bejausmį žvėrį, kuriuo visi šlykštėjosi. Štai kodėl jis nuo viso to pabėgo. Net pasikeitė pavardę, kad su praeities nuodėmėmis niekas nesietų.
Iš Šiaulių kilęs, o dabar Vidurio Anglijoje esančiame Lesteryje gyvenantis vyras netrukus taps Didžiosios Britanijos įžymybe. Visoje šalyje populiarus komercinis televizijos kanalas „Channel4“ ten ruošia skandalingą ir be galo dramatišką laidų ciklą apie imigrantus, kuriame pasakos ir apie šio lietuvio gyvenimo pokyčius. Iš praeities Lietuvoje neprisimena nė vienos gražios dienos
„Man negalėdavo pasakyti blogo žodžio, negalėdavo prieiti ir pasiųsti, piktai pasakyti, kad turiu eiti dirbti. Duodavau į snukį iš karto arba siųsdavau kuo toliau, mane nuolat išmesdavo iš darbo. Mano rekordas yra dvi valandos, praleistos darbe. Aš keisdavau darbus kas savaitę, kas dvi. Aš nebuvau išmokytas dirbti, man buvo labai sudėtinga. Tokia asmenybė. Kažkam paklusti – man tai buvo kažkas neįtikėtino. Zonoje gavau tą išsiauklėjimą, kad viskas piktumu, griežtumu“, – pasakoja Eduardas.
Kaip agresyvus, ne kartą teistas, kalėjime sėdėjęs nusikaltėlis, kurio biografijoje įrašytos ne tik stambios vagystės, bet net ir prekyba moterimis, tapo gerbiamu verslininku su švaria reputacija?
„Kai išėjau iš kalėjimo dar metus ar pusantrų buvau Lietuvoje, bet išėjus labai sudėtinga pradėti gyvenimą. Juolab kad aš neturėjau jokio išsilavinimo. Ir kaip tik tada atsidarė sienos į Angliją. Sesuo davė pinigų kelionei ir sako – važiuok, bėk nuo praeities, bėk nuo visko, bandyk iš naujo. Daugiau nebuvo, ką daryti“, – prisimena pašnekovas. Prieš dešimt metų priimtą sprendimą emigruoti dabar Eduardas vadina antru savo gimtadieniu, po kurio pats sau pažadėjo daugiau niekada nenusikalsti.
„Žinojau, kad norėdamas išgyventi turėsiu nusižeminti ir dirbti juodą darbą, bet tai buvo vienintelė išeitis“, – pirmus žingsnius Anglijoje prisimena vyras.
Iš pradžių Eduardui teko gyventi gatvėje, o vėliau – pigiai nusipirktoje mašinoje: „Kai prisimeni – tai labai įdomi gyvenimo patirtis. Buvom benamiai. Kokiam parkely išsimiegi. Įsivaizduok, atvažiuoji į svetimą šalį be pinigų, be nieko. Net nežinai, kaip nueiti į parduotuvę, kaip kažko paprašyti, kažko paklausti. Man tai buvo normalu, dėl mano gyvenimo patirties man tai nebuvo sudėtinga“.
„Nenoriu, kad žmonės manęs imtų gailėti, noriu tik paaiškinti, kodėl buvau toks žiaurus, kodėl pažeidinėjau įstatymus ir skaudinau kitus“, – prieš itin atvirą pokalbį aiškino Eduardas. Iš savo praeities Lietuvoje jis neprisimena nė vienos gražios dienos. Gyvenimo košmaras prasidėjo dar vaikystėje geriančių tėvų namuose.
„Tėvas pateko į avariją, jį paralyžavo, jis nebegalėjo vaikščioti, nusigėrė. Mama nusigėrė kartu. Tėvas smurtavo ir prieš mane, ir prieš sesę, brolį, mamą. Labai įstrigęs toks atvejis: iš mokyklos grįžęs matau tėtį, sėdintį ant mamos, mama keturiomis šliaužia, šaukia, o jis su guminiu plaktuku jai per galvą daužo“, – pasakoja Eduardas.
Negana to, kad namuose nesijautė saugiai, jis neturėjo nė vieno artimo žmogaus, kuriam galėtų pasiguosti, paprašyti pagalbos. „Buvau psichologiškai traumuotas, gėdijausi ne tik savo šeimos, gėdijausi pats savęs. [...] Mokykloje mane visi atstumdavo, niekas nebendraudavo. Žinodavo, kokia mano šeima, matydavo, kad aš apsirengti neturiu kuo, ateinu neiškalbtais drabužiais, neišpraustas. [...] Tekdavo bėgti iš namų, nakvoti, rūsiuose, autobusų, geležinkelio stotyse.
Bijodavau grįžti namo, nes žinodavau, kad prieš mane bus smurtaujama. Kartą buvau pririštas prie stalo ir su vielomis iki kraujų primuštas. Dar buvo atvejis, kai tėvas mane iš ketvirto aukšto už kojos iš balkono išmetė“, – skaudžiais prisiminimais dalijasi pašnekovas.
Persidažė plaukus ir pabėgo į Klaipėdą
Ne mokytis, o išgyventi – toks vaikystėje buvo pagrindinis Eduardo tikslas. Jo išsilavinimas – vos devynios klasės, kurias šiaip ne taip baigė Šiauliuose. Nei lietuviškai, nei angliškai rašyti be klaidų iki šiol jis nemoka. „Per tas devynias klases, rodos, penkias mokyklas perėjau. Mane išmesdavo iš mokyklų, siųsdavo į internatus, sanatorijas, netgi į Rokiškio durnyną buvo uždarę. Jie ieškojo, kokia problema, kad vaikas toks padūkęs, bėgioja iš mokyklos“, – sako Eduardas.
Nelaiminga meilė – kita Eduardo nusivažiavimo žemyn priežastis: „Buvau radęs merginą, labai greitai prisirišau prie jos, bet per daug ją daužiau, todėl ėmė ir paliko“.
„Kadangi mačiau tokį pavyzdį šeimoje, elgiausi atitinkamai. Buvau baisus smurtautojas, baisus žmogus. Tuomet man buvo 16 metų. Mano psichika buvo sutrikusi dėl to, ką išgyvenau. [...] Iš tos merginos gaudavau meilę, kurios visada troškau iš savo šeimos, iš artimųjų. Kaip ir turėjo būti – ji mane paliko. Man tai buvo trauma, aš likau vienas, nebebuvo kas rūpinasi manimi, kas suteikia šilumos. Ir tuo labai netinkamu laiku sutikau draugą, kuris buvo narkomanas“, – atvirai apie savo gyvenimą pasakoja Eduardas.
Naujo draugo dėka Eduardas įklimpo į narkotikus. O visai netrukus ėmė ir vogti, kad išgalėtų nusipirkti dozę. „Jie vadinosi „Džefas – labai stiprūs, labai žemo lygio intraveniniai narkotikai. Iš karto atsirado priklausomybė, teko vogti magnetofonus iš mašinų. Naktinis gyvenimas, priklausomybė, nemiga“, – sako pašnekovas. Per pusę metų Šiauliuose Eduardas pagarsėjo jau ne tik kaip alkoholikų sūnus, bet ir kaip pavojingas nusikaltėlis, narkomanas, neatsakantis už savo veiksmus.
„Paskelbė paiešką Šiauliuose, aš pabėgau į Klaipėdą – juokingai geltonai plaukus persidažiau ir pabėgau.Ten susiradau kriminalinio pasaulio atstovų, pasidariau, sakykim, suteneriu. Aš turėjau savo mergaites, nusipirkau už pinigus iš kitų sutenerių. Už 300 dolerių buvo galima nusipirkti normalią panelę. Nusiperki, ja prekiauji, o procentus daliniesi“, – pasakoja dabar Anglijoje gyvenantis lietuvis.
Eduardas nebuvo gudriausias nusikaltėlis, jį nuolat sulaikydavo policija ir vieną po kitos keldavo bylas. O kol būdavo nagrinėjamas vienas nusikaltimas, jis padarydavo kitą. Galiausiai tiek visko susikaupė, kad teisėjas skyrė 6,5 metų nelaisvės: „Sėdėjau 5 metus, už gerą elgesį anksčiau išleido. Geras elgesys pasireiškė tuo, kad tiesiog duodi daugiau cigarečių blokų, kad kažką tau ten užglaistytų“.
„Netiesa, kad kalėjimai yra perauklėjimo vieta. Ten nėra nė vieno pavyzdžio, iš ko galima būtų mokytis dorai gyventi. Atvirkščiai – visi buriasi į gaujas, planuoja naujus nusikaltimus“, – asmenine patirtimi dalinasi emigrantas.
Kalėjimas tapo namais
Eduardas kalėjo su žudikais, maniakais, padegėjais. „Manau, kad jeigu po pusės metų būčiau išėjęs, kuo toliau būčiau apėjęs tą kalėjimą. Bet per 5 metus kalėjimas man tapo namais. Jei būtų reikėję grįžti po to, kai išleido, būtų buvę kaip į tėviškę grįžti. 4,5 metų atsėdėjau be jokių narkotikų. Ir likus pusei metų įmetė vieną narkomaną. Ir visi „sportininkai“, visi, kas gyveno kameroj, tapo narkomanais. Jis buvo kaip užkratas. Visi amfetaminą varėm“, – pasakoja Eduardas.
Paleistas į laisvę pirmiausiai Eduardas keliavo ne darbo ieškoti, o gydytis iš naujo atsiradusios priklausomybės. „Lietuvoje man viskas buvo nudažyta juoda spalva. Ar laisvė, ar kalėjimas – tas pats“, – lygina jis. Išėjęs į laisvę rado tebegeriančius tėvus, mama po savaitės mirė. Be šeimos, be draugų, be jokio turto. Eduardui reikėjo gyvenimą pradėti iš naujo, versti naują baltą lapą, pabėgti ten, kur niekas nežino kriminalinės praeities.
Dideliais šansais iš pradžių nekvepėjo ir Anglija. Nors kartu su kitais dviem panašaus likimo lietuviais buvo susitaręs dėl darbo mėsos fabrike, jo nė vienas negavo.
„Mėsos kombinate darbo nedavė, nes visiškai nemokėjau anglų kalbos, net pagrindų neturėjau. Tie, kurie žadėjo mums darbą, išmetė mus iš namo, kuriame buvom apgyvendinti. Šiek tiek pagyvenom gatvėj, paskui nusipirkom mašiną už porą šimtų svarų. Trise mažoj mašinoje miegojom – vienas gale, du priekyje. Pradėjome mėtyti picerijų lapelius. Tada suradom gerą žmogų, kuris mums nebrangiai išnuomojo butą be užstato – atrodo, 60 svarų per savaitę“, – prisimena pašnekovas.
Paklaustas, ką valgydavo, kai gyveno mašinoje, sako, kad batoną ir pieną: „Turėjom kažkiek centų, užsidirbi jų, lapelių pamėtai. [...]. Ar iš draugų pasiskolini tuos 5 svarus – tai būdavo didžiuliai pinigai“. O cigarečių prašydavo tiesiog iš praeivių: „Aš išmokau tą sakinį: „May I have cigarete, please“. Žinai, buvo labai juokinga, taip kvailai skambėdavo, nežinodavau, ką sakau, bet žinodavau, kad taip reikia sakyti“.
Bandydamas bėgti nuo skurdo Eduardas perėjo ne vieną dešimtį darbo pokalbių. Dirbo sandėliuose ir fabrikuose, bet visur labai trumpai, nes iškilus menkiausiam ginčui – imdavo karščiuotis: tai iškeikdavo visus,tai griebdavosi kumščių.
Pasikeitęs pavardę, pasijuto laisvas
Vienoje iš darboviečių jis sutiko lietuvę, vėliau tapusią žmona. „Labai ačiū mano buvusiai žmonai, ji labai smarkiai mane pakeitė, jos dėka aš toli nuėjau. Aš pasiėmiau žmonos pavardę, nes mano pavardė labai ilga, 14 raidžių, be to, ji yra apjuodinta. Kai pasikeičiau pavardę, jaučiausi labai laisvas, toks išsilaisvinęs nuo visko, labai gyvas žmogus – visai kitas žmogus. Pradėjau naują gyvenimą, pradėjau gyventi geriau, tvarkingiau, pradėjau suprasti, kodėl anglai šypsosi, pradėjau šypsotis žmonėms“, – apie gyvenimo virsmą kalba Eduardas.
Sutramdytas moters emigrantas pagaliau gavo nuolatinį darbą, didesnį nei minimumas atlyginimą ir pirmą kartą gyvenimą ėmė savimi pasitikėti.
„Iškraudavom iš fūros čiužinius – jie būdavo po 90 kg. Aš ten dirbau daug metų, nes man patiko kolektyvas, jie mane anglų kalbos kiekvieną dieną mokė“, – pasakoja lietuvis.
Per tuos metus Lesteris – pramoninis Vidurio Anglijos miestas – tapo populiaria emigrantų iš Rytų Europos kryptimi. Šiuo metu jų čia gyvena keliasdešimt tūkstančių. Senbuvis Eduardas netruko pasinaudoti padėtimi – už pinigus ėmė padėdinėti naujokams ieškoti darbo ir būsto. Anot Eduardo, verslininku jis tapo netyčia. „Tiesiog dėdavau skelbimus, kad padedu įsidarbinti, nuvedu į agentūras, suteikiu gyvenamą būstą.
Išsinuomojau pirmą namą, atsivežiau žmonių. Pirmą kartą, man atrodo, atvažiavo 7 žmonės. Visus nuvežiau į agentūrą, visi gavo darbą. Visi pradėjo dirbti, susimokėjo man atlygį. Jie gyveno tame name, man iš to namo pelnas ėjo. Tada aš pakilau, per 4 mėnesius aš jau turėjau 15 tokių namų. Tai didžiuliai pinigai“, – sako pašnekovas.
Šiuo metu Eduardas vadovauja nuosavai nekilnojamo turto agentūrai ir dar valdo grožio saloną. Tiek anglai, tiek čia įsikūrę lietuviai pasitiki juo, be jokios baimės iš anksto sumoka solidžius užstatus.
„Niekas nepatikėtų, kad buvau banditas, – gyvenimo pokyčiais didžiuojasi jis. – Nieko nežinodamas apie verslą, nieko nebaigęs, neturėdamas jokios patirties, sugalvojau daryti verslą. [...] O dabar galiu atidaryti tokį verslą bet kur per porą savaičių. [Iš pinigų, uždirbtų iš nuomos] atidarėme soliariumą, tada kirpyklą, tada ėmėme teikti grožio paslaugas. Tai atsidarė kaip lietuvių susitikimo centras, pradėjau rengti lietuvių renginius“.
Lesteryje yra dešimtys didesnių ir mažesnių namų su Eduardo agentūros iškabomis. Pagrindiniai jų gyventojai – lietuviai, lenkai ir latviai.
Pastaruoju metu nekilnojamo turto versle itin neramus metas. Lietuvis pastebėjo, kad vis dažniau dirbti atvykę emigrantai paslysta ir, užuot užsidirbę ir sutaupę, nusigeria ar net pradeda vartoti narkotikus: „Labai daug tokių yra. Aš jiems pasakau: baigiat balių. Jei būna labai blogai, turi savaitę ar dvi išsikraustyti“.
Mano, kad likimas leido vėl įsimylėti už gerą elgesį
Vieno iš namų kambariai nenuomojami. Iš nemažą pelną nešančio verslo Eduardas su žmona jį nusipirko sau. Prieš keletą metų jis buvo avarinės būklės, o dabar vienas gražiausių gatvėje.
Tiesa, jau netrukus vyras išsikraustys. Name lieka gyventi žmona, su kuria kaip tik šiuo metu vyksta skyrybų procesas. O Eduardas kelsis į naują meilės lizdelį su dvylika metų jaunesne sužadėtine, kuri, beje, taip pat iš Lietuvos.
„Lauryna mane skatina dar labiau tobulėti, nepasenti anksčiau laiko, – šypsosi vyras. – Su žmona buvau laimingas, nes ji irgi mane vedė tuo keliu. O dabar aš iš naujo atgimęs. Kiekvieną kartą, kai įsimyli, esi iš naujo atgimęs. Aš jaučiu, kad už tai, jog buvau geras žmogus, man likimas leido įsimylėti dar kartą“.
Jų meilė įsiplieskė staiga, kai Lauryna jo agentūroje bandė ieškoti kambario apsigyventi Lesteryje: „Kai susipažinau su Lauryna, po savaitės pasakiau žmonai, kad viskas...“
Savo gerumu Eduardas dalinasi ir su nepažįstamais – visi Lesterio benamiai žino, kad tai užjaučiantis, dosnus verslininkas.
„Užvakar prie parduotuvės matau anglą – išgeria kartais, perbalęs visas sėdi, matosi, kad jam labai sunku, bet gėda į žmones pažiūrėti, galvą nuleidžia. Mano rankos buvo pilnos, tai nuėjau iki mašinos, pasidėjau daiktus ir grįžau, padaviau jam 5 svarus. Aš žinau, kad jam tai didžiulė laimė, nes kažkada man tie 2 ar 5 svarai atnešė nerealią laimę. Padedu žmonėms, nes pats esu tenai buvęs“, – teigia Eduardas.
Šią dramatišką Eduardo istoriją netrukus išgirs visa Anglija. Rugsėjo viduryje vienas populiariausių šalies komercinių kanalų „Channel4“ ims rodyti kelių dalių dokumentiką apie uždarbiauti atvykusius imigrantus. „[Žurnalistai] vaikščiojo šita gatve ir ieškojo kandidatų. Į mano parduotuvę užėjo paklausti, ar žinau kokių lenkų.
Aš jiems parekomendavau, nuvedžiau, supažindinau, palinkėjau sėkmės ir viso gero. Praėjo diena ar dvi, ir jie man paskambino, nes prisiklausė apie mane“, – sako emigrantas.
Išgirdę, kokius gyvenimo vingius jam teko pereiti, televizininkai pasiūlė Eduardui tapti lietuvių tautos atstovu šiame projekte: „Jie nori parodyti Anglijos gyventojams, kaip mes, visų šalių atstovai, sugyvename kartu, toje maišalynėje“.
Net mėnesį trukusių filmavimų metu emigrantas itin artimai susidraugavo su vienais iš dalyvių – anglų pensininkų šeima.
„Labai suartėjome, jie supažindino su savo šeima, mes susidraugavome ir aš tapau jiems kaip šeimos narys. Jie mane pakvietė į savo 50-ąsias vestuvių metines“, – pasakoja Eduardas. Šiuos žmones Eduardas dabar vadina savo šeima. Bent keletą vakarų per savaitę užsuka pas juos suvalgyti pyrago.
Ketina grįžti į Lietuvą
Nors gimtinė jam primena vien tik blogus dalykus, kalbėdamas apie Lietuvą Eduardas šypsosi. Kad ir kaip gerai gyvenčiau Lesteryje, namai vis tiek traukia, sako jis ir atskleidžia, kad po kelių metų planuoja sugrįžti: „Pasiilgau Lietuvos, jos gamtos, sesers. Mano sužadėtinė nori gyventi Palangoje – jūra, lietuviai žmonės aplinkui.“
Eduardas mano, kad žmonės iš praeities Lietuvoje jo nebeatpažintų, tačiau jam pačiam užvirtų kraujas vėl sutikus tą, kuris pirmą kartą davė narkotikų: „Aš buvau grįžęs ir pamačiau tą žmogų, kuris man davė narkotikų. Jis praėjo, į mane pasižiūrėjo. Tai vienintelis žmogus, kurį norėčiau smarkiai sumušti, vienintelis žmogus pasaulyje, kurio nekenčiu visa savo esybe.“
