Akvilė Kavaliauskaitė, LRT Televizijos laida „Emigrantai“, LRT.lt
„Mes ėjome pirkti gėlių jo draugo žmonai ir aš pajutau, kad nusileidžia meilė. Tai buvo toks keistas pojūtis. Galvojau, kaip taip gali būti, kad žinau konkrečius metrus ir centimetrus, kada nusileidžia šitas jausmas“, – pasakoja Jolita Herlyn, kurią pažintis su vokiečiu Svenu iš Klaipėdos per Daniją atvedė iki Vokietijos. Moteris dabar gyvena Hamburge, prabangiame Klain Fliotbek rajone, kur ne tik mėgaujasi patogiu gyvenimu, bet ir rašo knygas. Jolita – jau dviejų Lietuvoje pasisekimo sulaukusių romanų autorė. „Tikrai turiu, ką papasakoti”, – sako laidos „Emigrantai“ herojė, kuri neslepia – romanuose sudėta nemažai jos pačios gyvenimo momentų.
Siūlymas dirbti banke prajuokino
Vokietija. Hamburgas. Dydžiu šis miestas atsilieka tik nuo sostinės Berlyno. Taip pat tai – antras didžiausias uostas Europoje po Roterdamo Olandijoje. Verslo, pramonės ir kultūros centras, traukiantis atvykėlius iš viso pasaulio. Tarp jų, žinoma, – ir lietuviai. Vieni čia triūsia statybų ar aptarnavimo sektoriuose, kiti turi nuosavus verslus ar darbus tarptautinėse kompanijose.
Bet šio „Emigrantų” pasakojimo herojė į Hamburgą atvyko ne dirbti. Čia Jolita Herlyn atsirado dėl meilės vokiečiui Svenui, su kuriuo rezgė tarnybinį romaną, o vėliau – ne tik sėkmingai ištekėjo, bet ir pradėjo visiškai netikėtą karjerą. Jolitos parašytos knygos – jau puikiai žinomos Lietuvos skaitytojams. Prieš keletą metų, kai dar gyveno Klaipėdoje, Jolita net nenumanė, kad viena, atrodytų, nereikšminga pažintis pasuks jos gyvenimą šitokia linkme.
„Pirmoji pažintis su vyru įvyko Klaipėdoje. Tuo metu dirbau Klaipėdos savivaldybėje, užsienio ryšių skyriuje, o mano vyras vadovavo, man atrodo, užsienio departamentui „Nord/LB“ banke. Klaipėdoje vyko regata. [...] Jis tiesiog paprašė: ar galėtum organizuoti visą šitą reikalą, vienu žodžiu, suvaldyti visą publiką“, – prisimena Jolita.
Moteris pasakoja, kad pirmasis susitikimas buvo visiškai oficialus, kadangi ji atstovavo Klaipėdos savivaldybei, o jis – bankui: „Vienu žodžiu, tai buvo daugiau organizaciniai bėgiojimai šen bei ten, reikėjo suorganizuoti žmones, garbingų svečių priėmimą“.
Tarnybinis romanas su banko prezidentu, sėkminga santuoka, vaikai ir emigracija – taip baigėsi oficiali Jolitos, kuri tuo metu buvo išsiskyrusi, nors turėjo gyvenimo draugą, pažintis. Tačiau ši istorija daug painesnė, nei gali pasirodyti. Iš Klaipėdos moteris pirmiausia išvyko ne į Vokietiją, o į Daniją.
„Po šito renginio jis pasiūlė dirbti Kopenhagoje, kur buvo kuriamas naujas bankas. Mane paėmė juokas. Sakau: žinote, aš apie banką nusimanau tik tiek, kad tai yra pastatas, ant kurio užrašytas žodis „bankas“. Aš niekada neėmiau kredito ir neturiu žalio supratimo, kas tai yra. O jis sako: jūs pagalvokite. Aš taip ir palikau tą mintį, bet po mėnesio mane susirado“, – pasakoja pašnekovė.
Stebino neįtikėtinai geros darbo sąlygos
Šitaip Jolita atsidūrė Danijos sostinėje Kopenhagoje. Nors to ir nesitikėjo, darbas banke buvo itin įdomus. „Buvo fantastiškas kontraktas, fantastiškos darbo sąlygos. Danijoje, jeigu turi gerą darbą, tai gali, pavyzdžiui, užsisakyti darbo metu masažą, už pusę kurio sumoka darbdavys. Arba gali į darbą neiti 10 dienų be jokio lapelio iš gydytojo, jeigu sergi. Arba gali dirbti iš namų.
Sudarytos neįtikėtinos socialinės sąlygos. Ateina specialus ergonomikos specialistas, kuris patikrina, ar tinka kėdė, kompiuterio pelė, ar tau neskauda rankos. Tokius dalykus mums Lietuvoje labai sunku įsivaizduoti. Nors tikriausiai sunkiausia buvo įsivaizduoti, kad į visus reikia kreiptis Tu“, – stebisi emigrantė.
Tokios darbo sąlygos Jolitą džiugino. Tačiau tai buvo visiškas niekis, palyginus su žingsnis po žingsnio augusiais jausmais vokiečiui viršininkui. Lietuvės gyvenimas vis labiau ėmė priminti meilės romaną su visais įprastais elementais – nuo romantikos iki apkalbų.
„Jis buvo tėtis, kuris vienas augino vaikus, aš buvau vienintelė, kuri turėjo motiniškos patirties, nes turėjau 17 metų sūnų. Jis nusprendė, kad nevažiuos kartu su manimi į Daniją, nes nėra prasmės: paskutinė mokyklos klasė, jis liko Klaipėdoje su mano mama. [Sveno] lėktuvas užstringa Osle, nes, sakykime, blogas oras ir neskrenda. Jis skambina, klausia, ar galiu nuvažiuoti pažiūrėti vaikų. Taip per vaikus ir prasidėjo mūsų draugystė“, – atskleidžia Jolita.
Svenas buvo išsiskyręs. Teismas nusprendė, kad du vaikai gyventi liks su tėčiu. Nieko nuostabaus, kad banko prezidentui kartas nuo karto prireikdavo moters pagalbos. Tam puikiai tiko draugiška rinkodaros skyriaus vadovė iš Lietuvos, kuri netrukus tapo daugiau nei draugė.
„Užsimezgė jausmai, meilė. Aišku, niekas nežinojo, mes ilgai slėpėme. Mano vyras išgyveno tikras kančias.
Tas darbinis romanas netilpo jo sąmonėje, sakė, kad turiu mesti darbą. Aš sakiau, kad ne, aš atvažiavau čia dirbti, nes aš iš tikrųjų atvažiavau dirbti ir man buvo labai įdomu“, – tvirtina klaipėdietė.
Nors Svenas ir atrodo griežtas, Jolita sako, kad pirmas įspūdis – apgaulingas. Jos vyras – tikras romantikas, mylimai moteriai negailintis nei dėmesio, nei gėlių, nei dovanų.
„Pirmas pasimatymas buvo čiuožykloje. Pakvietė mane į čiuožyklą kartu su sūnumi. Čiuožinėti aš nelabai moku, kritinėjau. Aišku, norėjosi pasirodyti gerai, bet jie buvo vos ne profesionalūs čiuožėjai“, – sako Jolita.
Žino tikslų laiką ir vietą, kai nusileido meilė
Jos meilė Svenui negimė iš pirmo žvilgsnio. Bet pašnekovė tikina aiškiai atsimenanti akimirką, kai pirmąsyk pasijuto įsimylėjusi, ir jos niekada nepamirš.
„Paskui vieną savaitgalį atvažiavome į Hamburgą. Jis tiesiog nutarė parodyti savo gimtąjį miestą. Aš žinau tikslų laiką ir vietą: mes ėjom pirkti gėlių jo draugo žmonai ir aš pajutau, kad nusileidžia meilė. Tai buvo toks keistas pojūtis. Galvojau, kaip taip gali būti, kad žinau konkrečius metrus ir centimetrus, kada nusileidžia šitas jausmas. Tokia buvo pradžia“, – atskleidžia Jolita.
Staigmena po staigmenos ir vokietis Svenas lietuvę visiškai papirko.
„Vieną kartą grįžau iš Palangos, jis turėjo kažkur skristi į Vokietiją. Einu Kopenhagoje nusileidus lėktuvui – telefono skambutis. Pakeliu telefono ragelį, girdžiu ir vienoje ausy, ir kitoje. Galvoju, man čia kaip Frekenbok – ir vienoje, ir kitoje ausy zirzia.
Jis norėjo mane pamatyti, naktį važiavo iš Vokietijos į Daniją, 10 minučių pasimatėme oro uoste, jis sėdo į lėktuvą ir išskrido atgal į Vokietiją, į darbo susitikimą. Romantikos išties buvo nemažai“, – neslepia pašnekovė.
Tačiau ne viskas buvo taip saldu. Viršininką įsimylėjusi lietuvė jautė ne tik meilę, bet ir baimę – ką apie tokį banko prezidento ir rinkodaros skyriaus vadovės romaną pamanys bendradarbiai? Du suaugę žmonės darbe ėmė žaisti slėpynes.
Iš bendrų namų į darbą jie vykdavo atskirai: „Iš Lietuvos į Daniją atsivežiau ir savo dviratį. Ir važiuodavau juo – nesvarbu, kad su aukštakulniais, mini sijonėliu. O jis atvažiuodavo su mašina.“ Tuo metu Jolita išgyveno nerimą. Nors moters santykiai Lietuvoje jau buvo pasibaigę, o Svenas irgi neturėjo antros pusės, dėl netylančių apkalbų moteris jautėsi itin nemaloniai.
„Darbe niekam nenorėjome afišuotis, nors, aišku, sklido kalbos, ypač Lietuvoje, kad aš išvažiavau ten dirbti, kadangi buvau jo meilužė. Bet tie, kas iš tikrųjų jį pažįsta, supranta, kad jeigu būčiau buvusi jo meilužė, jis niekada nebūtų pasiūlęs kartu dirbti.
Buvo toks keistas jausmas. Iš vienos pusės aš tarsi bėgau nuo santykių Lietuvoje, nes jie buvo savotiškai išsisėmę, iš kitos – tikrai nesitikėjau, kad bus nauja šeima, naujas vyras ir dar vaikelis, ypač tokiame amžiuje“, – teigia moteris.
Po laiško kolegas ištiko šokas
Tokiu dviprasmišku momentu viršų paėmė jausmai. Pakako vieno laiško, kad Svenas ir Jolitai, ir visiems aplinkiniams įrodytų, jog mylima moteris jam svarbesnė už bet ką kitą pasaulyje.
„Buvo ginčų šia tema, bet paskui nusprendėme, kad mūsų santykiai svarbesni nei darbas. Mes išvažiavome į priešvestuvinę kelionę, o mano vyras visiems banko darbuotojams išsiuntinėjo elektroninį laišką, kuriame parašė, kad mes esame pora, tuokiamės po 5 dienų, laukiamės kūdikio, ir tai padarė ketvirtadienio vakare, kad penktadienį galėtų visi kalbėti, apkalbėti, nes buvo aišku, kad darbo nebus, nes absoliučiai niekas nesitikėjo ir nežinojo“, – pasakoja moteris.
„Visus banko darbuotojus ištiko šokas, – prisimindama itin romantišką savo vyro žingsnį sako Jolita. – Buvo apkalbų ir darbo nebuvo, nes visi: kaip čia nepamatėme, kodėl nežinojome, kaip čia galėjo būti. Visos versijos buvo aptariamos. Na, tai žmogiška.“
Staiga viskas Jolitos gyvenime pasikeitė. Moteris pastojo, ištekėjo ir su vyru nusprendė išvykti iš Kopenhagos: „Susituokėme, kai jau buvau penktą mėnesį nėščia, tada išėjau į dekretą, paskui vyras apsisprendė, kad šeima svarbiau, nutraukė kontraktą ir mes grįžome į jo tėvynę, į Vokietiją.“
Jolitos ir Sveno meilė buvo tokia didelė, kad visa kita atrodė nesvarbu – nei šalis, kurioje gyvens, nei darbai, nei karjera. Nuo tos akimirkos, kai Ispanijai priklausančioje Maljorkos saloje banko prezidentas įteikė sužadėtuvių žiedą, lietuvė apsigyveno iki šiol nesibaigiančiame sapne.
„Išsiuntė mane į kažkokį masažą, nes pats mokėsi ant kelio priklaupęs pirštis, pasidėjęs foto kamerą, kad galėtų nufotografuoti šitą momentą. Kai atėjau, jis užrišo man akis, įvedė į tokį balkoną, pasodino, nuėmė raištį ir čia buvo šimto baltų rožių puokštė bei žiedas. Taip jis pasipiršo. Sakė, kad pasipiršimas galioja metams, nes aš vis dar galvojau, ar man reikia, ar nereikia tekėti, bet tikriausiai tai, kad paskui pastojau, viską mano galvoje pakeitė“, – mano Jolita.
Po viešnagės Amerikoje atsisakė ateities su pirmu vyru
Svenas – jau antras Jolitos sutuoktinis. Pirmas jos vyras irgi buvo užsienietis – argentinietis. Su juo Jolita susipažino studijuodama Maskvos Michailo Lomonosovo universitete. Moteris pasakojo sykį jį sutikusi lifte ir iškart supratusi, kad tai – jos būsimas vyras.
„Mes susituokėme. Po pusantrų metų gimė sūnus Karlas, ir taip atsitiko, kad atsirado galimybė pirmąkart išvažiuoti į užsienį. Tai buvo ne kokia Lenkija ar Vokietija, bet JAV – dar M. Gorbačiovo laikais“, – pasakoja pašnekovė.
Tolimoji Amerika, kuri daugumai atrodė tarytum rojus Žemėje, Jolitos visai nesuviliojo. Atvirkščiai – pilnos parduotuvės spalvingų prekių, gražūs automobiliai bei madingai išsipuošę praeiviai lietuvę išgąsdino ir atstūmė. Šalis, kurioje gyventi svajojo daugelis, moteriai taip nepatiko, kad ji net nusprendė atsisakyti bendros ateities su teisėtu vyru.
„Supratau, kad niekada negalėsiu gyventi užsienyje. Pasakiau, kad negaliu išvažiuoti. Mes gražiai išsiskyrėme: aš grįžau namo su raudonu diplomu ir sūnumi, o mano vyras išvažiavo atgal į Argentiną. Aš niekada nenorėjau išvažiuoti iš Lietuvos“, – tikina moteris.
Du romanai. Trys skirtingos šalys. Tai – įrodymas, kad meilei valstybių sienos ir vyrų tautybės visiškai nerūpi. Su vyru atvykusi į jo gimtąjį Hamburgą, Jolita sako radusi ramybę.
„Tai – miestas, kuriame rasi visko“, – Hamburgą apibūdina pašnekovė ir nė kiek neperdeda. Nuo žalių parkų iki raudonųjų žibintų kvartalo, nuo Elbės krantų iki didžiausių prekybos centrų ir miesto pakraščių, kur galima pasijusti kaip kaimo sodyboje. Jolita čia jaučiasi puikiai. Jaukūs namai brangiame Klain Fliotbek rajone, šalia – įspūdingas botanikos sodas. Puikūs santykiai su vyru ir jokių rūpesčių dėl pinigų.
Tiesa, jau kurį laiką Svenas – nebe bankininkas. Grįžęs į Vokietiją jis ėmėsi prekybos verslo. Šiuo metu jam priklauso dvi parduotuvės. Pašnekovė sako jau žinanti sėkmingos šeimos formulę: „Kiekviena šeima yra projektas. Aistros vis tiek praeina, lieka visai kiti dalykai. Reikia taikytis, mokėti bendrauti, žiūrėti, kaip suderinti norus, poreikius, vertybes ir visa kita.“
Kad ir kaip užtikrintai dabar kalba pašnekovė, taip paprasta viskas iš pradžių neatrodė: „Užsienyje tu niekada nesijausi savas, tu visada būsi svetimas. Jei priimi šitą supratimą, kad tau gerai būti svetimam, kad tu nenori būti savas, gali gyventi. Kitaip – ne“.
Vyro klausimas paskatino imtis rašymo
Vokietijoje Jolita atsirado netikėtai. Neturėjo čia draugų, nemokėjo kalbos. Į ketvirtą dešimtį įžengusiai moteriai reikėjo daug ko išmokti iš naujo. Taip išėjo, kad daug dirbti įpratusi, prestižinį Lomonosovo universitetą baigusi lietuvė apie karjerą net nebesvajojo. Keisčiausia tai, kad baimė ir nežinomybė virto daug didesne sėkme, nei buvo galima tikėtis.
„Pradėjau lankyti vokiečių kalbos kursus, bet supratau, kad kažin ar rasiu darbą pagal savo specialybę. Vieną dieną vyras manęs paklausė: ką tu gali, ką tu žadi nuveikti per ateinančius 20 metų? Bet paklausė vos neįžeisdamas. Aš ir įsižeidžiau, o kitą dieną atsisėdau prie kompiuterio ir pradėjau rašyti. Ir per penkis mėnesius parašiau romaną“, – prisimena Jolita.
Į naują žmonos hobį Svenas žiūrėjo įtariai. Iš pradžių vyras netikėjo, kad ji taps rašytoja. Bet diena po dienos balti lapai pildėsi raidėmis, kol Jolita savo romane padėjo paskutinį tašką.
„Jis mano, kad daugelis žmonių sako, jog parašys knygą, sukurs dainą, dar kažką padarys, bet niekada nepadaro. Svarbu yra daryti, nesvarbu, ką gyvenime esi nusprendęs. Turi daryti, o ne tik apie tai kalbėti, fantazuoti, svajoti“, – sako Jolita.
Pabaigus pirmąjį romaną, prasidėjo nerimo dienos. Autorė nusiuntė rankraštį leidyklai ir ištisą mėnesį laukė atsakymo.
„Gavau elektroninį laišką, kad jiems patiko mano rankraštis ir jie jį spausdins. Aš šokinėjau iki lubų. Tai buvo toks didelis džiaugsmas – didesnis negu įstojus į Maskvos Lomonosovo universitetą. Kai knyga išėjo, buvo gruodis, o sausį ji buvo populiariausių dešimtuke, kas mane nustebino“, – pasakoja Jolita.
Turi, ką papasakoti
Dabar Jolitos dienos – dar kitokios. Rytus autorė leidžia prie kompiuterio. Neseniai pasirodė jau antrasis Jolitos Herlyn romanas, o pamažu randasi ir trečiasis. Ramus ir žalias Hamburgo rajonas – ideali aplinka rašyti, teigia Jolita. Kai nerašo, ji rūpinasi vaikais ir stebina rajono gyventojus itin originaliu, iš Danijos atsigabentu dviračiu.
„Čia ramus senų vilų rajonas – XIX a. pabaigos. Aišku, tos vilos nėra labai pigios – man atrodo, nuo 2,5 mln. iki 3 mln. eurų. Gyventi smagu –medžiai dideli, ramu, šalia tarptautinė mokykla, todėl nemažai užsieniečių, kurie nuomojasi tuos namus. Išsinuomoti vilą kainuotų gal kokius 3 tūkst. eurų (maždaug 10 tūkst. litų) per mėnesį“, – sako Jolita.
Moteris neslepia – jos romanuose sudėta nemažai jos pačios gyvenimo momentų. „Tikrai turiu, ką papasakoti”, – juokais, bet ir rimtai sako pašnekovė, išgyvenusi ne ką mažiau už garsiausių knygų herojus. Jai teko dirbti ir žurnaliste, ir klerke savivaldybėje, ir banke. Ji niekada net pagalvoti negalėjo, kad laimingiausia jausis augindama vaikus ir rytais rašydama romanus.
„Visą gyvenimą dirbau, ir [atvykusi į Hamburgą] iš pradžių galvojau, ką veiksiu. Bet yra tiek daug užsiėmimų. Galima ne tik keliauti, skaityti, žiūrėti filmus. Nebūna taip, kad būtų nuobodu. Aš iš tikrųjų džiaugiuosi, kad Svenas pastūmėjo mane pradėti rašyti, tai yra labai geras laiko praleidimas, ypač žiemą, rudenį, kada ramu gamtoje, gali sėdėti namuose, uždegti židinį ir rašyti. Tame yra prasmė“, – tvirtina Jolita.
