Baigusi vidurinę mokyklą ir beveik metus praleidusi Anglijoje, Rasa Dovydėnaitė susitaupė pinigų mokslams ir grįžo ruoštis studijoms Lietuvoje. Pirmiausia į svečią šalį išvyko du vyresnieji Rasos broliai, o sulaukusi pilnametystės ir baigusi vidurinę mokyklą, Anglijoje atsidūrė ir ji. Devyniolikmetės Rasos, 25-erių Mariaus ir 23-ejų Giedriaus tėvai supranta, kodėl vaikai išvažiuoja: juk žuvis ieško, kur giliau, o žmogus – kur geriau.
Iš dvylikos – net septyni emigracijoje
Kai iš aukštų tribūnų išgirsti, kad emigracija mūsų šaliai „nieko tokio“ („ne tiek jau daug tų žmonių išvažiavo“ arba „jei pritrūksime darbo jėgos, samdysimės baltarusius“), norisi pasikrapštyti pakaušį ir įsižnybti sau į koją – ar tik nesapnuoji. Kartais atrodo, kad iš Lietuvos išvažiavo kas antras žmogus.
Rasos Dovydėnaitės šeimos situacija patvirtina: iš Lietuvos išvažiuoja pusė (arba daugiau nei pusė) jaunų žmonių. Prieš trejetą metų į Angliją patraukė Rasos brolis Giedrius, po metų – Marius. Dar anksčiau vienas po kito išskrido ir keturi pusbroliai, tetų bei dėdžių vaikai. Paklausus Raselės, kiek iš viso turi pusbrolių ir pusseserių, ji suskaičiavo 12. Kiek jų yra Lietuvoje, kiek – užsienyje? Šiuo metu Anglijoje dirba šeši, kai dirbo ir Rasa, jų buvo septyni. Bet mergina grįžo, taigi dabar jų šeimoje emigrantų yra „tik“ 50 procentų. Tokia paprasta aritmetika. Ar tik nėra teisybė tie gandai, neva Lietuvos gyventojų surašymo duomenys yra pritempti ir suklastoti? Gal tikrai mus blogai suskaičiavo?
Tiesa, Rasos tetos ir dėdės niekur neišvažiavo, jie visi dar kažkaip išgyvena ir Lietuvoje. Emigruoja tik jaunimas, visų mūsų viltis ir ateitis. Tačiau mes nepykstame! Išleidžiame juos, laiminame, linkime laimingo kelio. Kuris tėvas ar motina savo vaiką prie stalo kojos pririš? Teieško geresnio gyvenimo.
Grįžo ruoštis egzaminui
Raselė parskrido iš Anglijos į gimtąjį Paluknį (Trakų r.) balandžio pabaigoje ir tuojau kibo į mokslus. Sunku į juos įsitraukti po metų pertraukos, tačiau mergina supranta, kad būtinai reikia – kitaip apie norimą specialybę nė svajoti neverta. Prieš metus baigusi Paluknio „Medeinos“ vidurinę mokyklą, Rasa išlaikė ne valstybinį, o mokyklinį lietuvių kalbos egzaminą. Tik po stojamųjų suprato, kad be valstybinio egzamino studente kažin ar pavyks tapti. Šiuo metu ji daug mokosi, juk birželio pirmąją kartu su kitais abiturientais laikys valstybinį egzaminą.
Prieš metus, gavusi vidurinės mokyklos baigimo atestatą, mergina bandė stoti į taikomosios dailės specialybę Šiaulių universitete. Nepasisekė, sako, kad nesusirinko pakankamai studentų ir netgi nesusidarė grupė. Į kitus universitetus, kuriuose yra panašių specialybių, stoti net nebandė, nes žinojo, kad balų pritrūks. Dabar Rasa ir vėl bandys stoti ten, kur galėtų studijuoti dailę ar taikomuosius menus. Labiausiai jai patinka piešti, gaminti ką nors gražaus, puošti namus, buitį, daryti mūsų gyvenimą spalvingesnį. Nuo minties, kad reikėtų studijuoti ką nors kitą, mergina net nusipurto – tik iš didelės bėdos. Dirbti Anglijos drabužių sandėliuose visą gyvenimą Rasa taip pat nenorėtų, o išvyko ten, nes reikėjo pinigų, o Lietuvoje darbo nebuvo.
Rasele, atvažiuok!
Broliai, sužinoję, kad jauniausioji jų sesė neįstojo į taikomąją dailę ir dabar nebežino, ko griebtis, paskambino jai ir pakvietė: „Atvažiuok, Rasele, mes tavimi pasirūpinsime.“ Rasa pasvarstė – baugu vienai į svečią šalį, bet kai ten jau yra broliai, drąsiau. Tėvai sunerimo – negi ir paskutinis vaikelis išvažiuos. Gal ir nubraukė motina ašarėlę, bet sutiko. Tegul ir ji važiuoja, mokslams užsidirba ir pasaulį pamato.
Išskrido iš Vilniaus Rasa rugpjūčio 25 dieną. Buvo šiltas ir saulėtas vasaros vakaras, kai tėvas ir motina, slėpdami nuo dukters savo jaudulį ir nerimą, apkabino ją atsisveikindami. „Tik, dukrele, būk atsargi, per gatvę eidama, pasižiūrėk ir į dešinę, ir į kairę, juk mašinos ten priešinga kryptimi važinėja. Būk darbšti, nesusidėk su blogais draugais...“ Tikriausiai visi tėvai, išlydėdami į svečias šalis, vaikams tokius pačius žodžius sako. O mintyse kartoja: „Kad tik mano vaikeliui nieko neatsitiktų.“
O ką galvojo Rasa, pro lėktuvo langą žiūrėdama į tolstančią savo vaikystės žemę? Jai buvo ir džiugu, ir baisu. Pirmą kartą palieka namus, išsiskiria su tėvais, draugais, įprasta aplinka ir daiktais. Tačiau kitoje jūros pusėje jos laukia kita šalis, kitokie žmonės, kitoks gyvenimas, nauji draugai. Pirmyn į naują pasaulį! Lėktuvui pakilus ir pasukus Anglijos link, Rasos ašarėlės jau buvo nudžiūvusios.
Sandėliuose dirba tik emigrantai
Sesutę Londono oro uoste pasitikę broliai nusivežė į miestelį Greis (nuo Londono iki šio miestelio – pusvalandis kelio). Tą patį vakarą visi linksmai šnekučiavosi bute, kuriame Marius ir Giedrius gyveno kartu su draugėmis, taip pat emigrantėmis iš Lietuvos. Dar džiaugsmingesnis Rasai buvo savaitgalis, kai visi kartu keliavo į Londoną. Niekada ji nebuvo mačiusi tokio didelio ir gražaus, įvairiausių rasių ir tautybių žmonių pilno miesto.
O tada prasidėjo kasdienybė. Reikėjo kuo greičiau susirasti darbą. Rasai pasisekė, bet tik todėl, kad padėjo brolio draugė. Gauti darbą per oficialias įdarbinimo agentūras pasirodė beviltiška.
Lietuvaitė įsidarbino drabužių sandėlyje. Visą dieną reikėjo nešioti drabužius iš vietos į vietą, tikrinti, skaičiuoti, ženklinti. Pradžioje merginai buvo sunku, tačiau greitai įgudo ir jau nebepavargdavo. Įprato pailsėti per pertraukėles, kurių darbo dienos metu būdavo trys: viena ilgoji, skirta pietums (1 val.), ir dvi – po 15 minučių – atsikvėpti, pasėdėti ir kavos išgerti. Visą kitą laiką dirbi, nešioji, dėlioji, žymi. Sunkių nešulių tampyti merginoms nereikėjo, tai darydavo vyrai. Rasa už darbą gaudavo minimalų atlyginimą, tai buvo 200 svarų sterlingų kas savaitę. Per mėnesį ji uždirbdavo 800 svarų sterlingų. Sandėliuose darbas vyko pamainomis. Vakarais ir naktimis už darbą mokėjo daugiau, už viršvalandžius tai pat buvo mokama papildomai.
Rasa prisimena, kad labiausiai ją nustebinęs dalykas Anglijoje buvo sandėlio darbininkų tautybės. „Mane šokiravo, kai pamačiau, kad Anglijoje anglų beveik nėra, – pasakojo Rasa. – Visame drabužių sandėlyje dirbo daugiausia lenkai ir keli lietuviai. Gerai, kad šiek tiek mokėjau lenkiškai, buvo nesunku suprasti, tačiau geriau išmokti anglų kalbą galimybių nedaug.“
Taupyti labai sunku
Kai atvyko Rasa, broliai išsinuomojo nedidelį trijų kambarių namą, kuriame visi ir apsigyveno. Rasa, jos broliai su draugėmis, dar vienas pusbrolis ir draugas – gyveno iš viso septyniese. Rasa gavo atskirą kambarį, kiti grūdosi keliese. Už namą reikėjo mokėti 800 svarų sterlingų per mėnesį, bet visiems kartu tai nebuvo labai daug.
Rasos broliai pagal kontraktą taip pat dirba sandėliuose naktinėje pamainoje, tad jų atlyginimai yra kur kas didesni. Vaikinai svajoja susitaupę pinigų pirkti butus arba namus Lietuvoje ir, žinoma, norėtų kada nors grįžti gyventi į Tėvynę. Tačiau kol kas to padaryti negali, nes Lietuvoje nėra darbo.
Rasa prisimena, kad tik atskridusi į Angliją pasižadėjo taupyti, niekur nešvaistyti pinigų, nepramogauti. Tačiau ten, kur aplink visi džiaugiasi gyvenimu, atsisakyti pramogų labai sunku.
Rasa negalėjo ramiai praeiti pro gražių drabužių ir batelių parduotuves, ji nusipirko netgi abonementą į sporto klubą. „Juk negaliu apsileisti, paskui pati savimi bjaurėsiuosi“, – sakė mergina. Jeigu savaitgaliais išvažiuodavo į Londoną, pinigų taip pat išleisdavo, tad Rasa stengėsi į didmiestį važiuoti kuo rečiau. Maistą lietuviai, savaime suprantama, gamindavo patys.
Ilgesys pakamavo ir praėjo
Pagyvenusi Anglijoje apie keturis mėnesius, Rasa pradėjo labai ilgėtis tėvų ir norėti namo, tačiau praėjus aštuoniems mėnesiams ėmė jausti, kad vis labiau patinka ten, Anglijoje, o į namus visiškai netraukia. Juo labiau kad per gyvenimo užsienyje laiką du kartus buvo grįžusi: kartą iš bėdos – atsisveikinti ir palaidoti močiutę, o vėliau dėl to, kad reikėjo parašyti prašymą perlaikyti egzaminą.
Lipdama į lėktuvą ir grįždama į Lietuvą, jauna mergina jautė prieštaringus jausmus: tėvai, draugai, namai ją labai traukė, tačiau nesinorėjo palikti ir tos smagios aplinkos Anglijoje.
Vis dėlto nusprendė paklausyti proto balso, kuris jai štai ką šnibždėjo: „Rasele, į Anglijos sandėlius tu visada suspėsi, na o studijuoti reikėtų dabar, ne tada, kai sulauksi trisdešimties. O jei ne, visą gyvenimą Anglijos sandėliuose ir sėdėsi.“
Dabar Rasos laukia nauji iššūkiai. Kaip žada planuoti savo gyvenimą, jeigu į norimą specialybę neįstos? „Grįšiu į Angliją, – nė akimirką nesuabejoja mergina. – Net jeigu ir įstosiu, vis tiek vasaromis važiuosiu ten padirbėti.“
M. Jančorienė
