Didžiausias pavojus Rusijai – neoimperializmas, dabartinio Kremliaus valdovo Vladimiro Putino vykdomas politinis projektas, tvirtina Lenkijos savaitraštis „Wprost“. Šio politiko pergalė Rusijos parlamento rinkimuose toliau tęs geopolitinį dreifą, kuris neišvengiamai pasibaigs katastrofa. Juk neoimperinė Putino Rusija pirmiausia grasina pačiai sau, rašo „Wprost“.
Imperijos galas
Pasak savaitraščio, po Sovietų sąjungos žlugimo Maskva neilgai ieškojo naujos globalių žaidimų strategijos idėjos. Pasirinkimas pasirodė esąs paprastas. Po trumpo „pokomunistinio sąmyšio“ periodo, kurį simbolizavo Borisas Jelcinas, valdžion atėjo „kagėbistai“, nusprendę, kad Rusijai nereikia jokios naujos geopolitikos koncepcijos. Tereikia tęsti tai, kas geriausiai sekėsi per visą šalies istoriją – tai yra, imperinę politiką.
Tačiau Kremlius susidūrė su problema: Rusija jau nebe imperija, rašo „Wprost“. Dėl kelių priežasčių. Pirmoji – demografinė katastrofa. Kasmet šalies gyventojų skaičius sumažėja 750 tūkstančių. Dauguma prognozių teigia, kad Rusijos demografinis potencialas per artimiausius 40 metų sumažės trečdaliu. Tačiau yra ir kur kas pesimistiškesnių vertinimų – sutinkamai su jais 2050 m. Rusijoje gyvens tik 70 mln. žmonių (šiandien – 140 mln.).
Antroji priežastis, pasak savaitraščio – niekam tikęs ekonomikos modelis, besiremiantis žaliavų monokultūra, tai yra, gamtos išteklių eksportu. Iš esmės Rusijos gerovė priklauso nuo išorinių veiksnių – realizavimo rinkų konjunktūros. Dabar klesti žaliavų bumas, tačiau vieną kartą ciklams paklūstanti konjunktūra pasikeis. Tuo tarpu pagal BVP apimtį Rusijos ekonomika yra tarp Olandijos ir Ispanijos. O Rusijos visuomenės perkamoji galia daugmaž tokia pat, kaip Lenkijoje. Išvada paprasta: septintąją pasaulio sausumos dalį užimančios valstybės ekonomika yra to paties lygio, kaip ir yra vidutinio dydžio Europos šalių, rašo „Wprost“.
Trečiasis faktorius, liudijantis apie Rusijos pozicijas pasaulyje – ginkluotosios pajėgos. Šiandien Rusijos kariuomenės kovinė parengtis yra ribota. Šalies kariuomenė demoralizuota ir aiškiai pralaimi technologines ginklavimosi varžybas.
Rusija atsidūrė priešais dilemą, rašo „Wprost“. Tradicija jai liepia vykdyti imperinę politiką. Visuomenės sąmonėje įtvirtintas mitas apie Maskvos išskirtinumą. Sutinkamai su juo ši sostinė nėra nei Vakarų, nei netgi Europos, tačiau ir ne Rytų ar Azijos dalis. Jos misija ypatinga – tai imperijos kūrimas. Dar XVI a. pradžioje maskviečiai buvo įsitikinę, kad jie pašaukti pastatyti trečiąją Romą. Ir Rusija toliau vykdo tokią politiką. Ji bando primesti savo valią kaimyninėms valstybėms – Ukrainai, Gruzijai, Baltarusijai ir kt., teigia savaitraštis. Buvusias „liaudies demokratijos šalis“, tarp jų ir Lenkiją, ji laiko vadinamuoju „artimuoju užsieniu“, manydama, kad jos negali būti visaverčiai tarptautinės politikos subjektai. Savo santykius su jomis Maskva grindžia ne partneryste, o spaudimu ir šantažu, kuriam naudojami prekybos draudimai (pavyzdžiui, mėsos) arba dujotiekių sklendžių sukiojimas.
Pasak „Wprost“, tokia Rusijos Federacijos politika prieštarauja jos strateginiams interesams. Atsižvelgiant į savo realųjį potencialą Rusija nepajėgia veikti savarankiškai. Ji nesusidoros su Eurazijos geopolitikos iššūkiais. Todėl, pasak savaitraščio, ji turinti sudarinėti sąjungas su kitomis valstybėmis laikydamasi jėgų pusiausvyros principo.
Raudonasis drakonas
Nereikia ypatingo įžvalgumo, kad nurodytum svarbiausią išorinį iššūkį Rusijos pozicijoms pasaulyje, rašo „Wprost“. Tai kinų imperializmas. Net paviršutinė pažintis su Kinijos Liaudies Respublikos istorija nepalieka abejonių, kad Mao Dzedunas ir jo įpėdiniai siekė per kuo trumpesnį laiką sukurti supervalstybę. Ryžtas buvo toks stiprus, kad kinų nesustabdė nei perspektyva paversti savo šalį viena milžiniška koncentracijos stovykla, nei didžiausias šiuolaikinėje istorijoje genocidas. Tačiau daugelis klysta manydami, kad svarbiausias Mao tikslas buvo komunizmo pergalė. Jis siekė sukurti Azijos imperiją, o komunizmas tebuvo tik priemonė, teigiama straipsnyje.
Vykdydamas šią politiką Pekinas gana greitai, jau septintojo XX a. dešimtmečio pradžioje, pradėjo konfliktuoti su Maskva. Ir neatsitiktinai, pastebi „Wprost“. Eurazijoje nėra vietos dviem imperijoms. Šiandien Pekinas tęsia Mao politiką, tik kitais metodais, o Maskva, regis, to nepastebi. Komunizmo vietą greitai užėmė valstybinis kapitalizmas. Atsisakę raudonojo teroro ir negailestingo gyventojų išnaudojimo Kinijos komunistai siekia paversti šalį ekonomine galybe, kad turėtų iš ko finansuoti imperijos kūrimą. Be to, skirtingai nuo nekantraus Mao, jie supranta, kad Didžiajai Kinijai reikia laiko.
Kai Pekinas sukurs imperijos potencialą – galima manyti, kad tai nutiks per kelis artimiausius dešimtmečius – pirmąja Kinijos drakono auka taps Rusijos Federacija, rašo „Wprost“. Riebus kąsnis bus Sibiras, siūlantis tai, ko perpildytai Kinijai jau dabar reikia labiausiai – vadinamosios gyvybinės erdvės ir resursų. Nesunku atspėti, kokia ideologija pasinaudos Pekinas tokioms pretenzijoms pagrįsti. Juk ši Rusijos dalis istoriškai jai nepriklauso. Ji buvo prijungta prie Rusijos kolonijinių užkariavimų metu. Sibiro žemių eksploatacija neša naudą ne jos čiabuviams gyventojams, o kolonizatoriams. Taigi Pekino požiūriu jis tik atkurtų Sibire istorinį teisingumą.
Keisčiausias dalykas – tai, kad rusai iš visko sprendžiant nesuvokia Kinijos iššūkio, teigiama straipsnyje. Itin atkakliai, nors ši savybė kitose srityse būtų gerokai naudingesnė, jie ieško priešų ten, kur jų nėra – Vakaruose, tarp ES ir NATO valstybių. O juk tam, kad galėtų pasitikti ateities iššūkius, Maskva turi tapti viena iš sąjungos su NATO valstybėmis architekčių ir kurti kažką panašaus į Vakarų Eurazijos aljansą, bloką, kuris galėtų atsverti Pekino įtaką. Tačiau iš tikrųjų Maskva kuria pavojingus geopolitinius antivakarietiškus aljansus su Kinija ir musulmoniškomis šalimis (Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija). Iš kur toks geopolitinis aklumas? – klausia „Wprost“.
Sąjunga su Vakarais
Putinas niekinamai vertina protestus prieš karą Čečėnijoje, politines žmogžudystes, pilietinių laisvių likvidavimą. Jam atrodo, kad, kaip ir XIX amžiuje, Vakarų ir carinės Rusijos sąjunga užtikrins stabilumą Eurazijoje, teigia savaitraštis. Tuo galima paaiškinti savižudišką sąjungą su Kinija. Tai blefas, kuriuo siekiama maksimaliai apriboti būsimos sąjungos su Vakarais išlaidas. Be kita ko Putinas nesugeba suvokti, kad pasaulis per praėjusį šimtmetį iš esmės pasikeitė, ir už Maskvą, ant kurios vėliavos išrašyti imperializmo ir patvaldystės lozungai, niekas Vakaruose nebeguldys galvos.
Rusija – jau ne imperija, ji nebegali eiti atskiru savo keliu, rašo „Wprost“. Rusai turėtų pagaliau apsispręsti ir įvesti valstybėje tvarką, kuri remtųsi laisve ir demokratija. Tai būtina potencialios sąjungos su Vakarais sąlyga. Tačiau rinkimų rezultatai rodo, kad artimiausias dešimtmetis Rusijai bus prarastas. Ar kitame atsiras lyderis, kuriam pakaks vaizduotės, kad užtikrintų jai saugią ateitį? – klausia savaitraštis.
