Azerbaidžano referendumo rezultatai, sudarę sąlygas dabartiniam šalies prezidentui valdyti iki gyvos galvos, skatina naujai pažvelgti į skirtingus tautų ir valstybių, kadaise uždarytų į vieną Sovietų Sąjungos kalėjimą, o vėliau iš jo ištrūkusių, likimus.
Ilgamečio Azerbaidžano vadovo Heidaro Alijevo sūnus ir įpėdinis Ilhamas Alijevas atsikratė paskutinių kliūčių, neleidusių jam valdžia mėgautis neribotą prezidento kadencijų skaičių. Formalus piliečių pritarimas pasiūlytoms šalies Konstitucijos pataisoms, oficialiais duomenimis, viršijo 90 procentų. Tokie rezultatai, žinoma, turėjo dar kartą patvirtinti Alijevų dinastijos „nepakeičiamumą“, tačiau visų pirma parodė, kad Azerbaidžanas ir toliau tolsta nuo demokratinių idealų. Kaip, beje, ir nemaža dalis kitų buvusios SSRS šalių.
Stebi laisvės trūkumą.
JAV nevyriausybinės organizacijos „Freedom House“ 2008 metų ataskaitoje Azerbaidžanas buvo pažymėtas kaip viena iš valstybių, kuriose pastebimas laisvės trūkumas. Ta pačia spalva žemėlapyje nusidažė didesnė buvusios sovietinės imperijos dalis - Rusija, Baltarusija, Kazachija, Uzbekija, Turkmėnija ir Tadžikija. Moldova, Gruzija, Armėnija ir Kirgizija pripažintos „iš dalies laisvomis“, ir tik Lietuva, Latvija, Estija ir Ukraina paskelbtos „laisvomis“, taigi atitinkančiomis vyraujantį tarptautinį demokratijos standartą.
Svarbu pažymėti, jog ši sąlyginė klasifikacija jokiu būdu nereiškia, kad vidiniame „laisvomis“ pripažintų valstybių audinyje nėra vėžinių darinių, keliančių grėsmę demokratijos išlikimui. Tai, kad Lietuva ar Ukraina formaliai sulyginamos su JAV ar Didžiąja Britanija, dar nereiškia, kad tarp jų nėra esminių skirtumų pagarbos žmogaus teisėms ir politinės sistemos brandos srityse. Tačiau šis palyginamas reiškia būtent tai, kad tarp Lietuvos ir Rusijos ar Baltarusijos šiuo metu galima tarti esant gerokai didesnį atotrūkį, negu mūsų santykyje su Vakarais.
„Nelaisvose“ buvusios SSRS šalyse ir toliau klesti Azerbaidžano stiliaus vadovų „nepakeičiamumo“ iliuzija, vis labiau įsitvirtina dinastinio valdymo elementai ir nesimato didesnių prošvaisčių alternatyvių minčių raiškai. Tai palieka nedaug vilčių, kad „laisvosios“ šalys, taigi ir Lietuva, artimiausiu metu gali tikėtis su rytiniais kaimynais užmegzti bent kiek prasmingesnį dialogą.
Rusijos žaidimo taisyklės
Kalbant apie nevienodą buvusios SSRS valstybių likimą, neišvengiamai tenka atkreipti dėmesį į SSRS teisių perėmėją Rusiją. Daugiausiai nerimo kelia tai, kad šios įtakingos valstybės valdyme vis labiau įsitvirtina autoritariniai elementai. Nors Rusijos piliečiams formaliai palikta teisė rinktis, tačiau reali opozicija šiuo metu yra sutriuškinta ir išstumta iš viešosios erdvės (valdžios aparatui akylai prižiūrint, kad nesugrįžtų). Prezidento Dmitrijaus Medvedevo ir premjero Vladimiro Putino dvivaldystėje vienintelis „nepakeičiamas“ žmogus, bent jau kol kas, išlieka pastarasis.
Nieko nuostabaus, kad autoritarinė Rusija buvusios SSRS teritorijoje geriausiai sutaria su kitomis panašaus sukirpimo valstybėmis. Kremlius lengvai randa bendrą kalbą su Centrinės Azijos valstybių vadovais, kurie išlieka priklausomi nuo Rusijos siūlomų energetinių išteklių tranzito galimybių bei visiškai abejingi - tarptautiniams reikalavimams imtis demokratinių reformų.
Centrinės Azijos „ilgaamžiai“
2005 metais, kai Uzbekijos prezidentui Islamui Karimovui ištikimos saugumo pajėgos surengė taikių gyventojų skerdynes Andižane, per kurias, neoficialiais duomenis, galėjo žūti iki 800 žmonių, Rusija paslaugiai užmerkė akis. 2007 metais rankas krauju susitepęs I.Karimovas buvo perrinktas trečiai kadencijai, nors jam to daryti neleido šalies Konstitucija. Panašūs „ilgaamžiai“ - Tadžikijos prezidentas Emomalis Rachmonas, valdantis nuo 1992 metų, ir Kazachijos prezidentas Nursultanas Nazarbajevas, valdžią į savo rankas paėmęs dar prieš 1991-aisiais paskelbtą šalies nepriklausomybę.
Turkmėnijos prezidentas Gurbanguly Berdymuchamedovas savo postą užėmė tik 2006 metų pabaigoje, mirus ekscentriškajam Saparmuratui Nijazovui, tačiau jis sugebėjo per trumpą laiką sutvirtinti savo pozicijas, atšaukė keletą absurdiškiausių pirmtako įvestų taisyklių, ir apie politinę laisvę Turkmėnijos gyventojams toliau neleidžia net pasvajoti. Panašios perspektyvos numatomos ir nuo 2005 metais įvykusios „Tulpių revoliucijos“, per kurią buvo nuverstas 14 metų viešpatavęs Askaras Akajevas, Kirgiziją valdančiam Kurmanbekui Bakijevui. Su jo vardu siejama nauja pilietinių teisių varžymo banga ir mažėjančios viltys dėl demokratijos įsitvirtinimo.
Vienas įdomiausių veiksnių, ateityje galinčių pakeisti Centrinės Azijos politinę atmosferą, yra ne silpnas ir niekam neįdomus Vakarų valstybių spaudimas, o sparčiai auganti Kinijos įtaka, susijusi su jos didžiuliu energetiniu apetitu. Rusija, smarkiai priklausoma nuo pusvelčiui superkamų ir vėliau gerokai brangiau parduodamų Centrinės Azijos išteklių, rizikuoja šiame regione prarasti savo monopolines pozicijas. Tokios permainos gali sukrėsti ir stagnuojančius valdančiuosius režimus, tik neaišku, ar tai duotų kokių nors pozityvių rezultatų.
Neklusniųjų - vis daugiau
Rusijos santykiai su kitais buvusiais SSRS kaliniais šiuo metu klostosi sudėtingiau. Netgi Baltarusija, dar viena „nelaisva“ valstybė, ilgą laiką ištikimai tarnavusi Kremliaus interesams, pastaruoju metu atvirai flirtuoja su Vakarais, tikėdamasi iš to išlošti papildomų dividendų. Visada išlieka pozityvių reformų Moldovoje ir Armėnijoje tikimybė, o Ukraina ir Gruzija, išgyvenusios atitinkamai „oranžinę“ ir „rožių“ revoliucijas, toliau eksperimentuoja su demokratinėmis žaidimo taisyklėmis, tiesa, dar nelabai sėkmingai, ir bando vykdyti nepriklausomą nuo Rusijos užsienio politiką. Gruzijos atveju tai, kaip žinia, netgi sukėlė rimtą karinį konfliktą.
Šiame kontekste nelieka nieko kito, kaip tik pasidžiaugti tuo didžiuliu darbu, kurį per trumpą nepriklausomybės laikotarpį pavyko nuveikti trim mažoms Baltijos valstybėms. Nepaisant visų skandalų, ypač būdingų Lietuvos ir Latvijos politiniam gyvenimui, čia nėra nei ukrainietiško stiliaus „nuolatinės krizės“, nei Centrinės Azijos „įamžinto stabilumo“. Sėkminga integracija į Europos Sąjungos bei NATO struktūras leidžia tikėtis, kad Lietuvai, Latvijai ir Estijai pavyks atsispirti iš Rytų tebepučiantiems negandų vėjams.
Antanas Manstavičius
