Šiaurietiškas identitetas
Antrąjį kartą Lietuvoje viešintis žymusis norvegų mokslininkas teigia, kad valstybių identitetas nėra pastovus dalykas – jis yra nuolatos formuojamas: „Europoje vyrauja įsitikinimas, kad jei atsidūrei Balkanuose – liksi Balkanuose, jei atsidūrei Centrinėje Europoje – liksi Centrinėje Europoje, jei atsidūrei Šiaurės Europoje – esi tik Šiaurės Europoje. Tai yra paprasčiausiai neteisinga.“
Norvegus, švedus ir danus vienija familiarumo jausmas – „per arti, kad būtų užsieniečiai“: „Tu žinai, ką jie daro, kaip jie elgiasi, kaip jie kalba.“ Nepaisant to, kad, bėgant metams, Šiaurės šalių kalbos, papročiai ir kultūra vis labiau skirsis, valstybes visada vienys tam tikras nerašytas „džentelmeniškas susitarimas“, įprotis. Šią virtualią Šiaurės šalių sąjungą jis vadina savotišku „panskandinavizmu“, panašiu į panslavizmą ar pangermanizmą. Jo šaknys – nacionalizmas.
Lietuva turi potencialo
I. Neumannas yra įsitikinęs, kad ir Lietuva gali įgyti šiaurietišką identitetą. Norvegų mokslininko manymu, puikus tokios praktikos pavyzdys – Suomija, kuri pasirinko šiaurę ir galiausiai tapo jos šalimi. Dėl to I. Neumannas nemato jokių objektyvių priežasčių, kodėl to negalėtų padaryti Lietuva ir kitos Baltijos šalys.
Tiesa, Baltijos šalys nėra tokios tarpusavyje persipynusios, kaip Šiaurės šalys, o bendresnei kooperacijai ir šiaurietiško identiteto perėmimui reikia ir politinių pokyčių. I. Neumannas teigia, kad žmonės Švedijoje, Norvegijoje ir Danijoje yra labai susiję, kiekvienas žmogus turi daugybę artimų pažįstamų kitose valstybėse. Mokslininką nustebino, kad per vizitą Baltijos šalyse, jo kelionės su estų mokslininkais iš Talino į Rygą metu šie jam pasakė, kad į Latvijos sostinę vykstą pirmąjį kartą. Tačiau, pasak I. Neumanno, Baltijos regiono šalys turi potencialo ir glaudesnei tarpusavio integracijai: „Aš nežinau, kiek norvegų ar švedų sugebėtų atskirti lietuvį nuo lenko.“
I. Neumannas buvo nustebę, kai sužinojo, kad Norvegijoje yra tiek daug lietuvių. Pasak jo, visuomet atsiranda politikų, kurie ieško atpirkimo ožių įvairioms socialinėms ir politinėms problemoms. Tokių politikų taikinyje dažniausiai atsiduria tautinės mažumos arba atvykėliai iš kitų šalių. Todėl mokslininko nestebina, kad Norvegijoje galėjo susiformuoti neigiamas lietuvių ir kitų migrantų įvaizdis.
Gerovės valstybė
Mokslininkas skiria kelias šiaurietiško identiteto dalis – politinis saugumo modelis ir gerovės valstybės modelis. Pirmasis reiškia tam tikrą nusistovėjusį požiūrį, kad konfliktai gali būti sprendžiami taikiai. Pasak jo, būtent toks suvokimas skiria Šiaurės šalis nuo, pavyzdžiui, Estijos. Estija, skirtingai nuo Suomijos, neišmoko nekonfrontuoti su „didžiuoju broliu“ rytuose. I. Neumannas taip pat mano, kad idealizuojamas gerovės valstybės modelis šiuo metu ir pats yra nuopuolyje.
Žymus mokslininkas
Norvegų politologas ir antropologas Iveras B. Neumannas yra vienas žinomiausių bei originaliausių tarptautinių santykių tyrėjų. 1992 metais jis apsigynė politikos mokslų daktaro disertaciją Oksfordo universitete, o 2009-aisiais įgijo ir antropologijos daktaro laipsnį Oslo universitete.
I. Neumannas ne vienerius metus dirbo patarėju Norvegijos užsienio reikalų ir gynybos ministerijose, dėstė Norvegijos, Australijos, Austrijos, Jungtinės Karalystės universitetuose, yra kelių prestižiškiausių akademinių žurnalų, tarp jų – „International Relations ir International Theory“, redakcinių kolegijų narys. Nuo 2011 m. prof. I. Neumannas laikinai eina Norvegijos tarptautinių santykių instituto direktoriaus pareigas, o nuo šių metų rugsėjo 1 dienos Londono ekonomikos mokykloje taps Montague Burton profesoriumi, pakeisdamas iki šiol ten profesoriavusį vieną įtakingiausių tarptautinių santykių specialistų Barry Buzaną. Profesoriaus atvykimą į Lietuvą organizuoja VU TSPMI Šiaurės Europos studijų centras kartu su Šiaurės taryba ir Norvegijos ambasada Lietuvoje.
