Pagal Ženevos konvenciją jie dabar tarptautiniu mastu laikomi karo belaisviais. Jiems garantuojamas pagarbus elgesys, maitinimas ir humaniškos sąlygos. Šauktinių vardai ir pavardės neskelbiami siekiant apsaugoti jų tapatybę.
„Jaučiamės gerai“
„Mes čia jaučiamės gerai. Girdėjome iš savo karininkų, kad jie kankina, kankina, kankina. Bet iš tikrųjų pasirodė, kad yra kitaip. Mus maitina tris kartus per dieną. Turime kur miegoti. Turime dantų šepetėlius. Galime valytis dantis. Turime vonios kambarį. Turime virtuvę. Turime viską, ko reikia mūsų gyvenimui. Higienai“, – sakė vienas 21 metų šauktinis, kuris iki įsiveržimo Kurske buvo dislokuotas tik du mėnesius.
Kiekvienoje kalėjimo kameroje yra televizorius, tekantis vanduo ir dviaukštės lovos, ir atrodė, kad švara ten palaikoma. Kai kurios gyvenamosios patalpos yra didesnės už kitas. Kalėjimo darbuotojai laikėsi draugiško ir pagarbaus elgesio. Daugelis kalinių jau pažinojo vieni kitus iš kartu praleisto laiko Kurske.
Šauktiniai nesijaučia labai lojalūs Rusijai. Daugelis pabrėžė, kad buvo nepasirengę ir išsigandę, kai jiems buvo įsakyta ginti Kurską.
Neturėjo kuo gintis
Kitas šauktinis, 22 metų jaunuolis iš Sankt Peterburgo, aiškino, kad jis ir jo dalinys beveik neturėjo kuo apsiginti.
„Turėjau „Kalašnikov“ automatą. Tik kulkosvaidį. Du kulkosvaidžiai mūsų būriui. Septyni ar aštuoni šoviniai į juos. Štai ir viskas. Ir granatos“, – sakė jis.
Šauktinis papasakojo, kaip jo būrys buvo visiškai priblokštas, nes į mūšį buvo išsiųstas menkai pasiruošęs.
„Kai buvome užpulti, labai ilgai kovojome. Į mus iš kažkur šaudė apie 2–3 valandas. Ir pasitraukėme į vieną iš pozicijų. Kažkodėl ukrainiečiai neieškojo mūsų pozicijų. Ir mums pavyko ten išgyventi nuo nakties iki ryto. Devyni žmonės greičiausiai pasidavė, kai tik prasidėjo kovos. O mes likome su vadu sutikti kovos. Nes privalėjome, – pasakojo rusas . – Ir tą akimirką, kai neliko nė vieno žmogaus, nebuvo jokių šansų.
Prasidėjus susišaudymui neiššoviau nė vienos kulkos. Jie pradėjo apšaudyti iš viršaus, iš apačios, iš nugaros. Supratau, kad viskas baigta. Artėjo ukrainiečiai. Prie manęs priėjo mano draugas. Rankoje jau turėjau granatą. Jis pasakė, kad jau laikas. Taigi atsisveikinome vienas su kitu, ištraukėme žiedus ir metėme granatas sau po kojomis“.
Granatos sprogimas sunkiai sužeidė jaunąjį šauktinį. Kalėjime jam suteikta medicininė priežiūra, išvalytos žaizdos ir duoti vaistai.
„Apskritai viskas gerai. Kai atvykau, negalėjau net vaikščioti. Dabar galiu bent jau iš naujo išmokti vaikščioti. Iš lėto. Bet, deja, problema čia ta, kad mano žaizdos dar neužgijo. Kai atsistoju ant kojų, man labai skauda“, – pasakojo šauktinis.
Kitas požiūris į karą
Pagal Rusijos įstatymus, jaunuoliai turi tarnauti kariuomenėje vienerius metus, o į mūšio lauką gali būti siunčiami po keturių mėnesių. 22 metų šauktinis iš Sankt Peterburgo sakė, kad nepritaria karui.
„Man gaila visų. Vaikų, senų žmonių. Nes seni žmonės vis dar prisimena, kas buvo praeityje. Aš nesuprantu, kas tai buvo. O į jaunus žmones, tiesiog pažvelgi į juos ir supranti, kad jie tiesiog nori gyventi. Ir, deja, dėl viso šito, dėl mūsų, ukrainiečiai negali to padaryti. Ir tu supranti, kad galiausiai vyrukai Kremliuje vis tiek sėdės rimtais veidais ir sakys: mes pasiekėme taiką... Eikite velniop, vyručiai“, – kalbėjo šauktinis.
Kitas rusų šauktinis iš Voronežo srities sakė, kad karo atžvilgiu yra „neutralus“.
„Neturiu jokio pykčio ar neapykantos Ukrainai“, – sakė jis ir pridūrė, kad dabar supranta, jog neapykantą ukrainiečiams jam ir daugeliui kitų panašių į jį sukėlė Rusijos propaganda.
Šauktiniai dažniausiai jautė, kad juos išdavė jų pačių vyriausybė, kuri įmetė juos į karą, kuriam jie nepritarė ir kuriuo jie netikėjo, o jų galimybės išgyventi buvo menkos.
Dvidešimtmetis šauktinis iš Briansko pasakojo, kad nors jo būriui buvo duotas įsakymas kovoti iki paskutinio žmogaus, visas būrys pasidavė, o 11 jaunuolių visiškai nesipriešinę pateko į nelaisvę.
Nebenori kariauti
Invazijos į Ukrainą pradžioje pasirodė pranešimų apie tai, kad šauktiniai buvo išsiųsti į fronto liniją, nors prezidentas Vladimiras Putinas pažadėjo, kad jie nebus siunčiami į kovos zonas, ir tai sukėlė karių motinų ir žmonų pasipriešinimą.
Visi „The Moscow Times“ apklausti belaisviai išreiškė norą grįžti namo, būti su savo šeimomis ir daugiau niekada nebegrįžti į karą.
„Norėčiau pasakyti, kad labai džiaugiuosi, jog mums pavyko išgyventi karą gyviems. Ir pasistengsiu, kad toks karas daugiau niekada nepasikartotų“, – sakė vienas šauktinis iš Maskvos, paklaustas, kaip jausis grįžęs namo.
Jei karas tęsis, jis sakė: „Jis vyks be manęs. Aš turiu savo šeimą, turiu savo gyvenimą, savo ateitį. Aš nesiruošiu mirti dėl šių bastūnų. Aš Rusijai nieko nesu skolingas“.
