Šiandien, kai į Luhansko butus grįžo šiluma ir šviesa, vietos gyventojai skundžiasi, kad dabartinė valdžia tvarkosi ne ką geriau, negu buvusio gubernatoriaus Jevermovo komanda. Dar daugiau, respublikos vadovybėje nemažai žmonių, susijusių su šiuo politiku ir su Kijevu, rašoma gazeta.ru. O pseudorinkimuose išrinktas Luhansko liaudies respublikos vadovas Igoris Plotnickis pastarosiomis savaitėmis daugiau laiko praleidžia Maskvoje teisindamasis dėl nuolatinių korupcijos skandalų, negu savo „liaudies respublikoje“.
„Žinai, karo metu buvo geriau. Tuomet nors aišku buvo, kur priešas. O dabar aplink vien suirutė,“ – pasakoja taksistas Jurijus.
Vasarą į automobilį, budėjusį netoli centrinio turgaus pataikė skeveldra – ant stogo iki šiol nedidelė skylė, per kurią į saloną krinta snaigės.
„Pataikė neblogai, priekinį stiklą teko keisti, – aiškina vairuotojas. – Ir taip pinigų nėra, žmonės „ant ribos“, jokių švenčių nesinori. Per dieną uždirbu 300-400 grivinų (apie 50-60 litų). Iš jų mažiausiai 200 (35 litai) atiduodu už benziną. Lieka pakeliui cigarečių ir pusė kilogramų dešrelių. Išeina, dėl „sasyskų“ dirbu?“
Taksistas teigia, kad panaši situacija pas visus – atlyginimą kol kas gauna tik administracija, savanoriai ir kai kuriose gamyklose.
Pavyzdžiui, neseniai išmokėjo „Didžiojo spalio“ darbuotojams – anksčiau visoje Sąjungoje žinomų šilumvežių gamintojams. Dirba jie pilnu pajėgumu, lokomotyvus užsakė Rusija.
Prieš kelias dienas Jurijų sustabdė naujoji milicija („pravažiavau per mirksinčią žalią“). Nuvežė „į rūsį“, pradėjo reikalauti tūkstančio grivinų (180 litų) „labdarai“. Pinigus tariamai ne sau ima – siūlo nuvažiuoti į vaikų darželį ar ligoninę, atiduoti juos direktoriui ir paskambinti iš ten. Nuo „bausmės“ išgelbėjo pažįstama pareigūnė, netyčia užsukusi į kabinetą.
Nuo vietos rinkimų į LLR parlamentą praėjo beveik du mėnesiai. Pati „respublika“ Rusijos laikraščių antraštėse gyvuoja daugiau nei pusmetį. Tačiau iki šiol „šalyje“ suirutė – nėra teismų struktūros, Baudžiamojo kodekso, netgi Konstitucija ir ta pasiskolinta iš kaimyninės šalies ir laikina.
Gazeta.ru pašnekovų, artimų LLR valdžiai, teigimu, tarp trijų pirmųjų asmenų, – vadovo Igorio Plotnickio, Liaudies tarybos pirmininko Aleksejaus Krojakino ir premejero Genadijaus Cipkalovo, – nuolatinė trintis. Konkurencija nepasidalinant įtakos sferų verčia „politikus“ skųsti vienas kitą Maskvai, kur reguliariai važinėja į prezidento administraciją.
„I. Plotnickis – itin siauro mąstymo žmogus, – tikino gazeta.ru pašnekovas. – Jo lygis – vartotojų teisių apsaugos inspektorius, įprastomis aplinkybėmis jis niekada aukščiau ir nebūtų pakilęs. O čia, įsivaizduokite, ateina žmonės ir siūlo už problemos sprendimą, pavyzdžiui, milijoną dolerių. Jis tokių pinigų rankose niekada nelaikęs, o ir jo aplinka ramina – atliksim viską tvarkingai švariai, niekas nieko nesužinos“.
Kalbama apie stambaus verslo reketą, gamyklų turto vagystes, nelegalią prekybą anglimi partneriams Ukrainoje ir prekybą humanitarine pagalba. Dėl šių nusikalstamų veikų, anot pašnekovo, įtariamas anksčiau ne sykį teistas 49-ių verslininkas Viktoras Peneris. Veikėjas, 1990-ais veikęs Luhansko „krikštatėvio“ Valerijaus Dobroslavkio aplinkoje, šiandien užima garbingas „LLR vadovo patarėjo ekonominiais klausimais“ pareigas.
Viktoras Georgijevičius dalyvauja pagrindiniuose susirinkimuose ir žinantys žmonės supranta – kreiptis reikia tiesiogiai į jį. Tiesa, ir jam kartais „neina korta“. Pavyzdžiui, neseniai įtakingi „kolegos“ iš Rusijos pareikalavo iš jo grąžinti Ukrainai parduoto „Poli-pak“ fabriko, vieno iš stambiausių NVS teritorijoje maisto gaminių apvalkalų gamintojo, įrangą. Kaip pasielgs šioje situacijoje „patarėjas“, kol kas nežinoma.
Tai ne vienintelis sudarytas sandoris su „chunta“ – kasdien į Ukrainą rieda dešimtys 40-ies tonų anglies krovinių.
Vien šiandien vienoje iš šachtų, anksčiau priklausiusių Luhansko verslininkui Vadimui Ovčarenko, pakrautas ir išvežtas pusšimčio mašinų krovinys. Įdomu tai, kad anglies karavanai ramiai pravažiuoja net pačius karščiausius fronto taškus, juos praleidžia tiek „savanorių“ postai, tiek Ukrainos kariuomenė, teigiama gazeta.ru.
Anot gandų, dėl prekybos anglimi iš LLR į Maskvą „iškviestas“ atamanas Nikolajus Kozycinas. Vieni kalba, kad jis dabar „Lubiankoje“, tuo metu Dono atamano pavaldiniai, išsaugoję savo pozicijas Perevalske ir kituose respublika pasiskelbusios teritorijos dalyse, tikinia, kad reguliariai su juo susisiekia.
Konfliktas tarp miesto administracijos ir Kazakijos – rajonų, kuriuos kontroliuoja Kazokų nacionalinė gvardija – tęsiasi ir po narsiojo atamanų vado dingimo. Oficialus LLR dienraštis „XXI amžius“, pavyzdžiui, šiomis dienomis rašė – kazokai Krasnoje Luče uždraudė elektros energijos tiekėjams rinkti mokesčius už elektrą. Už visą rajono sunaudotą elektrą pervesti vos 139 grivinai 11 kapeikų (25 litai), antrasis sąraše skolininkų miestas, Sverdlovskas, užmokėjo 27 tūkst grivinų. Kazokai grasindami susidorojimu išvarė elektros energijos tinklų atstovus motyvuodami tuo, kad žmonės po kelis mėnesius negauna pajamų, todėl jiems paprasčiausiai nėra iš ko mokėti.
„Liaudies respublikos“ vadovybėje nemažai buvusio gubernatoriaus, žinomo „Regionų partijos“ atstovo Aleksandro Jefremovo aplinkos žmonių.
Prie jų galima priskirti Luhansko vadovą Manolisą Pilavovą, valdant A. Jefremovui vykdžiusiam valstybinių užsakymų derybininko pareigas.
M. Pilavovas tuomet atliko „pilkojo iždininko“ pareigas, vykdydamas milijonų grivinų, skirtų miesto komunalinėms reikmėms, išgryninimo ir pervedimo į kitas sąskaitas operacijas. Dar vienas „iš buvusiųjų“, o šiandien iškilusių į LLR valdžios olimpą, tapo Rodionas Mirošnikas – žurnalistas, buvęs Viktoro Janukovyčiaus atstovas spaudai ir Luhansko rajono administracijos vadovo pavaduotojas. Šiandien R. Mirošnikas užima sunkiai konkrečiau nusakomą poziciją – Igorio Plotnickio patarėjas vidaus politikai.
„Yra jau primirštas aforizmas apie revoliuciją, kurią sugalvoja svajotojai, daro – fanatikai, o naudojasi jos vaisiais niekšai, – tęsia šaltinis „Novorosijos“ valdžioje. – Būtent todėl į antrą planą yra nustumti tie, kas vasarą stovėjo priešakinėse – Strelkovas, Bezleris, Mozgovojus. Administracinėse pareigose marodieriumi, tikriausiai, pasmerktas tapti kiekvienas. Todėl, kad nėra visiškai jokios kontrolės, nėra bankų sistemos ir atskaitomybės, pinigai tik „juodais“. Jeigu turi kišenes ir jos neužsiūtos, kaip kazino, anksčiau ar vėliau ten atsidurs stambi kupiūrų krūva.
Luhanskas atsidūrė vienu metu ir 90-ųjų pradžioje, ir Spalio revoliucijos laikmečiu. Gatvėse gausybė elgetų – ne „profesionalų“ ar alkoholikų, o pagyvenusių inteligentiškos išvaizdos moterų, tiesiančių ranką išmaldai. Tačiau jos neturi kitos išeities: per pusmetį, iš „naujosios valdžios“, tik vieną sykį, ir tai ne visi, gavo 1800 grivinų (323 litai) pensiją. Stovi ir mamytės, kurioms nėra už ką maitinti vaikus. Čia jau ne apie šventes kalba, bent jau pavalgyti sočiai.
Šalia jų nardo sudaužyti visureigiai, „pasisavinti“ juos šiandien Luhanske netgi paprasčiau, negu pasibaigus perestroikos laikams Rusijoje. Atsirado valgyklos tiems, kuriems išvis nėra ką valgyti. Pusė miesto gyvena turguje, sudarydami visas pinigines operacijas per „u.e“ (rus. Uslovnaja edinica – sutartinis vienetas, dažniausiai doleriais, red. past.). Ir anksčiau dėl vietos valiutos silpnumo, atsiskaitydavo doleriais, o dabar, kai už dolerį prašo 20 grivinų, o rublis kainuoja 30 vietos kapeikų, „u.e“ tapo pačia tvirčiausia valiuta.
Šioje aplinkoje vyksta istorijos, vertos Babelio. Luhansko srities Apeliacinio teismo pirmininko Leonido Fesenkos namą užėmė vienas iš LLR ministrų. Po apgyvendinimo kaimynai tik kraipo pečiais – „atsakingo darbuotojo“ žmona ir vaikai vaikšto apsirengę... buvusio šeimininko žmonos ir vaikų drabužiais.
Kita istorija – į vieną iš gamyklų, kurias tariamai planuoja „pasisavinti“ V. Peneris, užgriuvo neseniai įkurtos LLR Generalinės prokuratūros patikrinimas. „Įstatymų tai nėra, ką jūs čia tikrinsite?“, – „Mums nesvarbu, yra įstatymai ar ne. Svarbu, kad yra pažeidimai“.
