Ar artimiausiu metu Kubos laukia permainos? Apie tai - Aušros Radzevičiūtės straipnis.
Vasario 24 d. Kuboje įvyks prezidento rinkimai ir ne tik šioje šalyje, bet ir užsienio žiniasklaidoje spėliojama, ar Kubos vadovu išliks nemirtingasis revoliucionierius Fidelis Castro. Pirmasis žingsnis dėl išlikimo valdžios olimpe jau žengtas: šį mėnesį įvykusiuose Kubos parlamento – Nacionalinės Asamblėjos – rinkimuose F. Castro be jokios konkurencijos gavo deputato mandatą, o to pagal šalies Konstituciją būtinai reikia norint balotiruotis į Kubos prezidento postą.
Kaip ir reikėjo tikėtis, Kubos parlamento rinkimuose dalyvavo vos ne 100 proc. balsavimo teisę turinčių piliečių. Išvakarėse F. Castro paragino tautiečius negaišti laiko ir balsuoti „iškart už visus kandidatus“ ir taip palaikyti revoliuciją ir socializmo politiką. Anot BBC, pats Komandantė balsavo klinikoje, kurioje tęsia reabilitaciją po sunkios žarnyno operacijos. Ne ką 81-erių metų F. Castro nuveikė ir per rinkimų kampaniją: jis nepasirodė rinkėjams, nesakė kalbų ir neagitavo viešai, nes, kaip pats prisipažino, to neleidžia dabartinė fizinė būklė.
Nuo pat 1959 m. revoliucijos Kuba nežinojo jokio kito vado – šalies prezidentu, premjeru, vyriausiuoju kariuomenės vadu, Komunistų partijos lyderiu buvo F. Castro. 1979 m. Kuboje buvo įkurta Valstybės Taryba, jai iki 2006 m. operacijos taip pat vadovavo F. Castro. Šioje šalyje išaugo kelios kartos, kurios tiesiog neįsivaizduoja jokio kito veikėjo Kubos lyderio pozicijose. „Jis kovoja ir niekada nemirs. Tokie žmonės kaip Fidelis nemiršta“, – aplankęs savo bičiulį F. Castro neseniai pareiškė Venesuelos prezidentas Hugo Chavezas. „Fidelis yra visiškai blaivios nuovokos ir puikios fizinės formos“, – žurnalistus tikina Brazilijos vadovas Lula da Silva, apsilankęs Havanoje ir net pasirodęs kartu su Komandante vietinės televizijos ekranuose.
Nuo 2007 m. kovo F. Castro savo akimis nematė nė vienas eilinis kubietis. Nuo to laiko Komandantė Kubos spaudoje paskelbė apie 60 straipsnių, tik taip įkvėpdamas bendražygius ir tautiečius neužmiršti revoliucijos idealų. „Tėvynė arba mirtis“ – tokiais žodžiais F. Castro užbaigė ir savo priešrinkiminį opusą. Tačiau toli gražu ne visuomet didysis revoliucionierius rašė vien apie socializmo statybą ir revoliucijos idealų apsaugą: gruodį F. Castro prisipažino, kad nesilaiko įsikabinęs valdžios ir rimtai svarsto galimybę savo vietą užleisti „jaunesnėms kartoms“. Jis tikrai senas ir ligotas, tačiau tokie kaip Fidelis vargu ar gali sau leisti tyliai numirti lovoje. Juk Fidelis Castro – ne žmogus, o Kubos sinonimas, gyva legenda ir viena ryškiausių XX amžiaus politinių figūrų...
Rusų publicistas Michailas Antonovas straipsnyje „Korporatyvinė valstybė Laisvės saloje“ rašo: „Pagal charakterį Fidelis yra tikras ispanas – jame puikiausiai dera aistringumas ir blaivus protas. F. Castro suvokiamas kaip revoliucijos mesijas, milijoninę auditoriją užburiantis oratorius. Jis turi ypatingą gebėjimą prie savęs pritraukti žmones, jo draugijos siekė daugelis kultūros veikėjų, tarp jų – ir Ernestas Hemingway‘us, Gabrielis Garcia Marquezas, Gremas Greenas… Revoliucijos pergalė jį pakylėjo į šlovės zenitą, moterys drebėjo vien nuo jo išvaizdos.“
Galbūt tokį F. Castro ir reikėtų prisiminti „Laisvės salos“ gyventojams?
Kubos lyderio nemirtingumo istorija subliūško 2005 m.: iš Jungtinių Valstijų CŽV archyvų nutekėjo slapti duomenys apie tai, kad jau nuo 1998 m. Fidelis serga Parkinsono liga ir artimiausiu metu jo būklė smarkiai pablogės. 2006 m. ispanų spauda pranešė apie F. Castro mirtį. Tų pačių metų liepos 31 d. Kubos valdžia paskelbė oficialų pranešimą, kuriame buvo sakoma, kad dėl kraujavimo skrandyje ir žarnyne prezidentui buvo atlikta sudėtinga operacija.
Šiuo metu apie F. Castro sveikatos būklę kartkartėmis papasakoja H. Chavezas ir Komandantės brolis Raulis Castro, kuriam laikinai perduotas valstybės vairas. Anot brolio pasisakymų Kubos televizijoje, Fidelis buvo smarkokai priaugęs svorio, paskui pradėjo sportuoti ir numetė kelis kilogramus. Jis nepraranda entuziazmo ir tiki, kad pasveiks.
Taigi, vasario 24 d. Kuboje bus renkamas prezidentas. Ši diena pasirinkta neatsitiktinai: 1976 m. vasario 24 d. buvo paskelbta šalies Konstitucija, o dar seniau, 1895 m., tądien prasidėjo karas dėl Kubos nepriklausomybės. Kad palaikys F. Castro kandidatūrą, viešai jau pasakė brolis, pirmasis viceprezidentas Raulis Castro, vienas iš penkių viceprezidentų Carlosas Lage Davila ir parlamento pirmininkas Ricardo Alarconas de Quesada. Beje, visi jie taip pat įvardijami ir kaip galimi Fidelio valdžios perėmėjai.
Užsitikrinęs politinių bendražygių palaikymą, F. Castro dabar turi apsispręsti pats: tęsti prezidentavimą nepaisant nieko ar užleisti vietą jaunesniems.
Visiško Komandantės pasitraukimo iš Kubos politinio olimpo turbūt labiausiai laukia JAV. Iškart po oficialių žinių paskelbimo apie F. Castro sveikatos problemas JAV Valstybės departamente buvo parengtas specialus „Kubos demokratizavimo“ planas. Vašingtonas net nebando slėpti, kad ruošiasi valdžios pasikeitimui Kuboje ir tikrai neliks nuošalyje.
Amerikiečių „pasiruošimui“ rengiasi ir Kuba. Praėjusių metų lapkritį šioje šalyje buvo suorganizuotos plataus masto karinės pratybos „Moncada 2007“, kurių pagrindinis tikslas – žūtbūt atremti amerikiečių agresiją. Rusijos kanalas NTV taip apibūdino „visaliaudinio karo“ scenarijų: kiekvieno kubiečio troba taps priešakine gynybos linija, o ginklus į rankas paims visi, kas tik moka jais naudotis.
Politikos apžvalgininkai ir ekspertai neabejoja, kad Kubos artimiausiu metu laukia nemaža permainų ir tam esminės įtakos neturės net ir Komandantės sprendimas pakartotinai tapti šalies prezidentu. Išties gerų medikų globoje esantis revoliucijos vadas sveiksta lėtai, o jo atsisakymas rodytis viešumoje (na, bent trumpam) atskleidžia paprastą tiesą: F. Castro pavargo. Tie metai be jo jau atnešė šiokių tokių pokyčių Kubos gyvenime. Štai opozicinė organizacija „Lotynų Amerikos kaimo moterys“ išdrįso surinkti per 10 tūkstančių parašų po peticija, reikalaujančia panaikinti dvejopą pinigų sistemą Kuboje. Dabar šalies gyventojai atlyginimus gauna kubietiškais pesais, tačiau greta cirkuliuoja ir konvertuojamas pesas, kuris yra net 24 kartus brangesnis už paprastą. Anot drąsiųjų moterų, tokia tvarka skurdina žmones ir įteisina socialinę nelygybę.
Pamažu keičiasi ir valstybės vaidmuo Kubos ūkyje, auga pajamos iš turizmo, o dosniojo Venesuelos prezidento H. Chavezo dėka (jis naftą tiekia mainais į cukrų ir bananus) ekonomika kapstosi iš didžiulės duobės, į kurią Kubą nusirito sugriuvus SSRS. Ar valdžios pasikeitimas tikrai taptų takeliu demokratijos link? Galbūt. Nors interviu CNN televizijai Kubos užsienio reikalų ministras Felipe Perezas Roque ir sakė, kad po galimo valdžios pasikeitimo „Kuboje bus dar daugiau socializmo ir dar daugiau revoliucijos“, kai kurie procesai nepavaldūs netgi aistringiausiems revoliucionieriams.
