Įsivaizduokite vietą, kur visi turi teisę į nemokamą būstą, nemokamą mašiną ir nemokamą sveikatos priežiūrą. Viename Kinijos kaime tai tapo realybe.Galvijai, kuriuos tikėtumėtės pamatyti Kinijos kaimuose, greičiausiai trauktų vežimus ar artų laukus. Tai nebūtų gyvūnas, padarytas iš tonos aukso. Tačiau tokia karvė stovi 60-ajame 328 metrų aukščio dangoraižyje Huaxi, turtingiausiame Kinijos kaime.
Huaxi – „pavyzdinis socialistinis kaimas“, teigia vietos pareigūnai. Jį vietos Komunistų partijos sekretorius Wu Renbao įkūrė 1961 metais. Jo siekis buvo vargingą ūkininkų bendruomenę paversti nepaprastai turtinga, ją kuriant protingai pritaikant šiuolaikinio žemės ūkio verslo metodus, tuomet diversifikuoti į plieno gamyklas, logistikos bendroves ir tekstilės verslą.Komuna į akcijų biržą įtraukta 1998 metais, o dabar ji tapo didele savarankiška korporacija. Jos dukterinės kompanijos, suburtos į šių dienų konglomeratą primenantį darinį, eksportuoja daugiau kaip į 40 pasaulio šalių. Į Huaxi Kinijos žmonės atvyksta mokytis, kaip praturtėti. Tais laikais, kai likęs pasaulis ir didžioji Kinijos dalis bando prisitaikyti prie lėtėjančios ekonomikos sąlygų, Huaxi yra kaip paralelinė visata.
„Ši karvė kainuoja 300 mln. juanių, tačiau dabar ji verta 500 mln. juanių“, – teigia gidė Tina Yao, aprodanti vieną dangoraižio aukštą po kito. Jam pastatyti prireikė 3 mlrd. juanių.
Kituose aukštuose puikuojasi kitų gyvūnų skulptūros iš gryno sidabro. Banketinėse salėse, galinčiose talpinti tūkstančius žmonių, virš galvų kabo brangakmeniais nusagstyti sietynai. Į jas patenki eidamas marmuro grindimis, pakeliui – akvariumai su rykliais ir rajomis.
Apačioje – vilos ir prabangūs automobiliai. Kiekvienam kaimo gyventojui tenka korporacijos pelno dalis, jam taip pat priklauso mašina, namas, nemokama sveikatos apsauga ir nemokamas kepimo aliejus.
Šiame kaime jautiesi kaip mažame Dubajuje. Jis nėra labai žavingas: Triumfo arkos ir Sidnėjaus operos rūmų kopijos – abejotino skonio, tačiau jis labai skiriasi gebėjimu puikiai atitikti žmonių poreikius. Wu Renbao siekia, kad Huaxi turėtų pademonstruoti Kinijos pasiekimus, dabar kasmet į kaimelio didybę paspoksoti atvyksta du milijonai lankytojų.
Tikrųjų steigėjų šeimų, vadinamų „akcininkais“, yra apie 1,6 tūkst., o vidutinės vieno namų ūkio pajamos per metus siekia 100 tūkst. svarų, kai įskaičiuojami visi priedai, pensijos ir algos. Kur pažvelgsi – visur balti BMW, o sienų tapyba vaizduoja ne socialinio realizmo stiliaus raumeningus darbuotojus, o laimingas šeimas, gyvenančias prabangiose vilose.
Būtent čia Huaxi išsiskiria iš daugelio kitų Kinijos kaimų. Kol likusi šalies dalis kenčia dėl besiplečiančios gerovės prarajos, skiriančios turtingus miestus rytinėje ir pietinėje pakrantėje bei kaimelius, Huaxi ėmėsi iniciatyvos, kurios varomoji jėga buvo Wu Renbao pragmatizmas, ir pasuko savu keliu. Jis elgėsi kaip miestas, net importuodamas migrantų darbo jėgą.
„Mes tik norėjome gero savo žmonėms“, – tai Wu Renbao posakis. Dabar jam jau 86-eri, jis išėjęs į pensiją. Partijos sekretoriaus pareigas perėmė jo sūnus, tačiau tėvas kasdieną vis dar moko apie socializmą. Jis vengia artimai save susieti tiek su kapitalizmu, tiek su komunizmu, nors jo pragmatizme jaučiami stiprūs Kinijos komunistų partijos elementai.
Niekas neabejoja Wu Renbao išmintimi, o žvelgiant į kaimo gerovę – kodėl turėtų? Jis suardė kolektyvinę žemės ūkio sistemą ir paskatino žmones auginti savo pasėlius.
Žemiau akcininkų hierarchijoje – kaimyninių kaimų, prisišliejusių prie Huaxi, gyventojai bei dešimtys tūkstančių migrantų darbuotojų, atliekančių didžiąją darbo dalį.
Darbas ir turtas – svarbiausios ideologijos. Niekas nesiilsi savaitgaliais, o gatvėse nebelieka žmonių, nes jie visi dirba. Sunkus darbas be abejonės davė naudos, o surinkti pinigai padėjo kaimui diversifikuotis į kitas pramonės sritis.
Viena šių sričių – turto turizmas. Kai kurie vietiniai gyventojai padeda sutikti du milijonus turistų, kurie kasmet atvyksta apžiūrėti kaimo.
Nauja priežastis atvykti – dangoraižis, kuris daro įspūdį, tačiau nors aplink nėra jokio kito aukštesnio pastato, jis atrodo kaip išdygęs ne savo vietoje.
Priežastis, kodėl jis toks aukštas, naudinga įžvalga apie čia gyvenančių žmonių mąstyseną. Kaip nesename interviu teigė Wu Renbao, taip siekiama parodyti, kad Huaxi žmonės gali varžytis su viskuo šalyje. „Pekino aukščiausias pastatas – 328 metrų Pasaulio prekybos centras. Huaxi nori išlaikyti tokį pat aukštį, kaip ir Centrinis Komunistų partijos komitetas“, – teigė jis.
Bendras kaimo užimamas plotas – kiek daugiau nei vienas kvadratinis kilometras. Čia yra bendrabučius primenančių darbininkų gyvenviečių, gamyklų, pagodas primenančių statinių vietos gyventojams. Dangoraižyje įsikūręs „Longxi“ viešbutis, kuriame – 2 tūkst. lovų. Čia dirba 3 tūkst. žmonių, norinčių sužinoti, kaip praturtėti.
Visame kaime megafonai transliuoja kaimo himną, kuris pasakoja apie tai, kaip komunistinis dangus švyti virš Huaxi, kaimo, kur vyksta kasdieniniai stebuklai. „Apie Huaxi girdėdavau daugybę metų. Labai norėjau jį pamatyti“, – teigė vienas į kaimą atvykęs turistas.
Du vyrai, dirbantys kaime, tačiau neesantys akcininkais, teigia, kad jiems patinka, kaip viskas Huaxi vyksta, tačiau jie prisipažino truputį pavydintys akcininkams, kurie kasmet gauna kaimo pelno dalį.
Žinoma, kalbose apie Huaxi yra daug pagyrų. Skirtumai tarp akcininkų ir migrantų gatvėse labai dideli. Tačiau niekas Kinijoje neabejoja šio kaimo, kaip visos šalies sėkmės modelio, svarba.
