Antrojo pasaulinio karo pradžiai minėti pasaulis oficialiai pasirinko rugsėjo 1-ąją – 1939 m. tą dieną nacionalsocialistinė Vokietija užpuolė Lenkiją, o po dviejų savaičių Maskva atplėšė nuo Lenkijos savąją grobio dalį. Daug rečiau negu Lenkijos tragedija prisimenama, kad pirmoji valstybė, ant kurios nusileido Hitlerio batas, buvo Austrija, prijungta prie Vokietijos 1938 m. kovo mėnesį. Dar santūriau kalbama, kad iš Austrijos kilęs Hitleris iš pradžių siekė „gražiuoju“ suvienyti vokiškai kalbančias Europos šalis. Pirmiau nei į Austriją įvažiavo vermachto tankai, nacionalsocialistų Vokietija siūlė Austrijos vyriausybei sudaryti valiutų sąjungą, nugriauti muitines, atverti abiejų valstybių sienas, sukurti sąlygas „nevaržomai iš vienos šalies į kitą judėti prekėms, paslaugoms, asmenims ir kapitalui“. Stodamos į šiandieninę Europos Sąjungą, dabartinės Bendrijos naujokės (taigi ir Lietuva) pasižadėjo laikytis daugelio varginančių narystės sąlygų, o Berlynas prašė austrų tik vieno „namų darbo“ - nedrausti nacionalsocialistų partijos veiklos.
Reicho kanceliarija - Europos Komisijos pirmtakė?
Įtraukęs (nors ne taip sklandžiai ir elegantiškai, kaip tikėjosi) į savo įtakos sferą Austriją, Hitleris jau drąsiau pradėjo galvoti apie „vieningą Europą“, vadovaujamą iš Trečiojo Reicho kanceliarijos Berlyne. Formalią nepriklausomybę nacionalsocialistinėje “Europos Sąjungoje” 1940-1944 metais išsaugojo beveik visos valstybės, į kurias įsiveržė vokiečių kariuomenė, jeigu tų šalių lyderiai nesipriešino berlynietiškajai “eurointegracijai”.
Vakarų prostitutės prieš totalitarinę ideologiją
Pasibaigus Antrajam pasauliniam ir prasidėjus “šaltajam“ karui, Vakarų istorikai ir menininkai dažnai svarstė, kaip būtų atrodžiusios demokratinės šalys, jeigu jas ilgam būtų okupavę nacionalsocialistų, sovietų ar maoistų režimai. 1965 m. britai sukūrė vaidybinę juostą “Tai atsitiko čia“ (“It happened here“) apie tariamą sėkmingą vokiečių kariuomenės įsiveržimą į britų salas ir Londono Trafalgaro aikštėje iškilmingai žygiuojančius SS dalinius. 1974 m. pasirodė prancūzų režisieriaus Žano Jano (Jean Yanne) komedija “Kinai Paryžiuje“ (“Les Chinois a Paris“). Filmo siužetas toks - Kinijos liaudies išsivadavimo armijos kareiviai, lengvai sumušę prancūzų kariuomenę ir per kelias dienas užgrobę Prancūziją, kapituliuoja prieš ... prancūzų prostitutes, naktinių užeigų, lošimo namų savininkus. Baigiamasis filmo kadras - palikę savo karinę techniką, prasigėrę, prasilošę, venerinėmis ligomis sergantys kinų kareiviai pėsti eina į Rytus, vienas kitą verksmingai klausinėdami, ar dar toli iki Pekino. Filmo autorius norėjo pabrėžti, kad Vakarų visuomenės liberalumas galėjo pragraužti pačią „proletariškiausią“ ideologiją, nugalėti galingiausią totalitarinę sistemą, o pačius idėjiškiausius nacionalsocialistus ir komunistus paversti „aukso veršio“ garbintojais.
Nacionalsocializmo ateitis po Hitlerio natūralios mirties
1989-1991 metais sugriuvus Sovietų Sąjungai, stalinistinės, komunistinės buvusių Rytų Europos totalitarinių šalių partijos pakeitė pavadinimus, partinius ženklus ir persikūnijo į socialdemokratines, leiboristines (dirbančiųjų teises "ginančias") partijas. Šių organizacijų veikėjai sėkmingai daro karjerą Europos Sąjungoje, renkami į Europos Parlamentą ir skiriami ES Komisijos įgaliotiniais. Žinoma, kad dar vykstant Antrajam pasauliniam karui daugelis aukštų nacionalsocialistinės Vokietijos pareigūnų suabejojo A.Hitlerio neklystamumu, o fiurerio numylėtinis agronomas, SS vadas Hainrichas Himleris (Heinrich Himmler) jau nuo 1942 metų rudens slapta ieškojo būdų sudaryti taiką su Vakarų demokratinėmis šalimis. Pasak britų istoriko “revizionisto” Deivido Irvingo (David Irving), Vokietijos NSDAP (nacionalsocialistų darbininkų partija) po jos vado Hitlerio natūralios mirties (o ne savižudybės sąjungininkų apsuptame Berlyne 1945-ųjų pavasarį) lengviau ir tikroviškiau būtų evoliucionavusi į klasikinę, įprastinę, konservatyvią tautininkų partiją negu posovietinės erdvės komunistai prieš 18 metų tapo socialdemokratais.
Tačiau “hitlerinė” Europos Sąjunga vienu požiūriu smarkiai skirtųsi nuo dabartinės, “tikrosios” ES. Maskva nebūtų ypatinga Europos Bendrijos “strateginė partnerė”, pagal savo įgeidžius sukinėjanti Vakarų Europai dujų ir naftos čiaupus. Hitleris Rusijai buvo numatęs griežtai prižiūrimo “žaliavų sandėlio” paskirtį.
Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
