Olha Kuts: „Mane moralizavo, kai kaimyninėse kamerose vyrai rėkė iš skausmo“
Visą gyvenimą gyvenau Chersone, dirbau su vaikais – mokiau juos groti muzikos instrumentais. Dieną prieš invaziją ruošėmės sugrįžti į darbą po karantino. Atrodė, kad grįžta normalus gyvenimas. Bet ryte man paskambino mano artima draugė, kuri pasakė, kad prasidėjo karas. Prieš tai niekad nežinojo, kas yra „Grads“ ar raketos. Tik tada, kai į miestą įžengė Rusijos kariai, po truputį pradėjome suvokti, koks siaubas vyksta aplinkui.
Chersone gyvena daug įvairių tautybių žmonių: ukrainiečių, rusų, žydų, armėnų. Karas padėjo mums suprasti, kad Ukraina yra mūsų namai, mes visi tapome kaip vienas. Žmonės pradėjo rinktis į masinius mitingus, o Rusijos kariuomenė nesuprato, kodėl jie nebuvo sutikti su džiaugsmu. Protestai tęsėsi visą kovą ir balandį – bandėme įrodyti, kad jie čia nėra laukiami, niekas neprašė jų čia ateiti.
Artėjant vasarai, okupantai pradėjo mums piršti savo pažiūras ir viską pertvarkyti pagal savo poreikius. Gegužės mėnesį pradėjau girdėti pasakojimus iš pažįstamų žmonių, kurie matė, kaip vyrai buvo tempiami iš autobusų, mušami ir vežami į nežinomas vietas. Iš pradžių niekas nelietė paprastų žmonių: kariai vaikščiojo po miestą ir atlikinėjo kratas pagal savo sąrašus. Juos labiau domino politikai, savanoriai, buvę policijos pareigūnai.
Artėjant referendumui, situacija pablogėjo: okupantai pradėjo statyti kelių užtvarus ir gatvėse tikrinti žmonių telefonus. Radę ką nors įtartino, jie išveždavo šiuos asmenis tardymui, o tai dažniausiai reikšdavo smurtą ir kankinimus rūsiuose. Vasaros pabaigoje prasidėjo aktyvistų medžioklė ir aš supratau, kad kaip tinklaraštininkė aš atsidūriau pavojuje.
Susikūriau „TikTok“ paskyrą, kur ieškojau moralinės paramos iš kitų ukrainiečių. Tuo metu situacija šalyje buvo sudėtinga. Chersono gyventojai ėmė manyti, kad visi juos pamiršo – okupantai veržėsi toliau, o Ukrainos valdžia, atrodo, nieko nedaro. Kurdama „TikTok“ įrašus bandžiau ne tik parodyti visai Ukrainai, kad Chersonas kovoja už savo laisvę, bet ir įrodyti savo sekėjams, kad mes nesame vieni. Pradėjau vykdyti tiesiogines transliacijas ir sulaukiau nemažai palaikymo, bet tai patraukė ir okupacinės valdžios dėmesį.
Nepriklausomybės dienos išvakarėse, rugpjūčio 24-ąją, man paskambino iš mokyklos ir pasiūlė grįžti į darbą, kur būtume prižiūrimi rusų. Aš kategoriškai atsisakiau, o po poros dienų į mūsų namus įsiveržė 15 kulkosvaidžiais ginkluotų žmonių ir mus išsivežė. Rūsyje praleidau 10 dienų. Mano vyras ten praleido du mėnesius.
Visą tą laiką mes buvome laikomi kamerose, kurios buvo viena priešais kitą. Mes sužinojome, kad čia buvo laikoma ir kita žinoma tinklaraštininkė Elena Naumova. Mes buvome vienintelės moterys – aš ir Elena buvome pirmosios, kurias jie sulaikė.
Vos mane atgabenę jie pradėjo mane tardyti. Jie klausė kas aš, iš kur aš, kaip aš tapau tokia atsidavusia patriote. Tuo pat metu gretimoje kameroje buvo mušamas mano vyras. Su vyrais jie elgėsi ypač žiauriai. Girdėjau nežmoniškus savo vyro klyksmus, kurie maišėsi su kitų vyrų rėkimu. Jie spiegė iš skausmo. O mane moralizavo ir galiausiai išsiuntė mane „pamąstyti“ drėgnoje, šaltoje kameroje betoninėmis grindimis, baisiomis sienomis, su dviem kėdėmis.
Kiekviename kambaryje buvo įrengtos kameros ir jie mus filmavo 24 valandas per parą. Trumpai nusnausti galėjome tik tada, kai jie išeidavo – apie antrą valandą ryto.
Jeigu ateidavo kas nors iš kariuomenės, turėdavau iškart ant galvos užsidėti maišą ir jo nenusiimti. Kartais jie įeidavo ir nieko nelaukę pradėdavo talžyti mano galvą arba rankas. Jie daužė mane viskuo, ką tik rasdavo: policijos lazdomis, buteliais. Jie tiesiog mane aptrankydavo ir išeidavo. Kartą išdrįsau paklausti, kodėl jie taip daro, o jų atsakymas buvo paprastas: kadangi aš esu ukrainietė ir kadangi mes visi priekabiaujame prie Chersono rusakalbių. 70 proc. mūsų miesto gyventojų kalba rusiškai. Užtenka pažiūrėti į mano šeimą – mano mama yra rusė – ir aš niekada nejaučiau jokios diskriminacijos. Tačiau buvo beprasmiška bandyti ką nors įrodyti. Jie nieko negirdėjo ir net nesistengė suprasti. Galbūt jie pavydėjo, nes matė, kad aš esu visai laiminga: aš turiu šeimą, artimus draugus ir mylimąjį, kuris prisiėmė visą kaltę, kad tik niekas manęs neliestų.
Man pasisekė labiau nei mano vyrui. Manęs nekankino elektros šoku. Deja, mano vyras buvo kankinamas elektros srove, buvo nupjauti jo galiniai dantys, o dėl dažno mušimo įskilo ne vienas jo šonkaulis. Mačiau, kaip jis prarado sąmonę ir kareiviai turėjo partempti jo kūną atgal į kamerą. Jie palikdavo jį ten keturioms dienoms ar net savaitei be maisto ir vandens. Pirmą mėnesį jį traumavo tik fiziškai, tačiau kai mano vyras jau buvo leisgyvis, jie pradėjo jį gniuždyti psichiškai. Jie sakė jam, kad aš ne tinklaraštininkė, o su SBU dirbanti agentė, veikianti pagal Kyjivo įduotą scenarijų.
Antrąją dieną supratau, kad man reikia nueiti į tualetą. Išgirdau, kad kažkas vaikšto už durų – žmonės buvo nuolat įvežami ir išvežami, o kambaryje nuolat kas nors budėdavo. Pasibeldžiau ir pasakiau, kad man reikia į tualetą. Man atsakė: „Tu – ukrainietiška šiukšlė, todėl to nenusipelnei. Šlapinkis kaip gyvulys.“ Turėjau tuštintis viename kameros kampe. Tada jie man bent jau davė kibirą. Galbūt man tiesiog pasisekė, kai keitėsi sargų pamaina: vieni jų buvo griežtesni, kiti geresni.
Jie mus maitino kartą per dieną, dažniausiai supuvusiu maistu. Pirmas dvi dienas atsisakiau valgyti, – jie mums davė taukuotų mėsos konservų. Į mano protestus visuomet buvo atsakoma mėtant maistą į mano veidą. Ir, žinoma, mums nebuvo leidžiama nusiprausti.
Tada jie pradėjo mums duoti vietinių produktų, bet jų galiojimo laikas buvo pasibaigęs. Kai atidariau indelį, kurio turinys man priminė košę, jis dvokė. Mums buvo duodama apie 30–40 sekundžių pavalgyti. Dėl to netekau 12 kilogramų. Visi, kurie pateko į nelaisvę, greitai prarado daug svorio. Situacija su vandeniu buvo ne ką geresnė. Pirma jie man davė pusę litro vandens trims dienoms, o tada, nusprendę, kad aš esu šiukšlė ir Ukrainos nacė, pradėjo man nešti vandenį iš tualeto su rūdimis. Aš jau sirgau inkstų liga, tačiau nelaisvėje mano būklė labai pablogėjo – man atsirado inkstų akmenys, todėl dėl skausmo nebegalėjau šlapintis.
Manau, kad išgyvenau tik todėl, kad vienas iš tardytojų man jautė savotišką asmeninę simpatiją. Jis niekada manęs nelietė ir nepravardžiavo kaip kiti. Jo pamainos metu, jis atnešdavo man duonos, kurią valgydavau su koše.
Tardymo metu kalbėdavome apie mano „TikTok“ įrašus. Jie klausinėjo manęs, kodėl Chersonas priklauso Ukrainai ir kodėl savo vaizdo įrašuose blogai atsiliepiu apie Rusijos kariuomenę, kodėl aš jų taip nekenčiu. Bet kodėl turėčiau juos mylėti? Jie atėjo ir sugriovė mano gyvenimą, įsiveržė į mano namus. Buvau priversta žiūrėti, kaip mano mokiniai turėjo bėgti iš nuolat apšaudomo miesto. Kaip aš galiu po to šypsotis ir sakyti okupantams, kad jie yra nuostabūs? Jie įpratę visuomet turėti daug įtakos, tačiau Chersone to nebuvo – mes esame laisva šalis, taigi visi čia daro ir sako ką nori.
Iki paskutinių akimirkų ten, man siūlė dirbi Rusijos valdžiai. Kai suprato, kad mano šeima yra vienas jautriausių taškų, jie pradėjo mane šantažuoti ir grasinti, kad išžudys visą mano giminę. Situacija nelengva: jei būčiau sutikusi, Ukrainoje už bendradarbiavimą man būtų skyrę 15 metų kalėjimo, o jei atsisakyčiau, jie būtų galėję išvežti į Rusiją. Bet nusprendžiau nesipriešinti, jeigu jie bandys mane nužudyti, nes aš niekada nesutiksiu bendradarbiauti su šiais žmonėmis. Tokį požiūrį turėjo ir mano vyras.
Dešimtą dieną susirgau burnos infekcija (mes visi valgėme iš to paties šaukšto, o vandens buteliai buvo aplipę rūdimis). Mano gerklė buvo labai ištinusi, dėl to sunkiai kvėpavau ir paprašiau iškviesti gydytoją. Jie nuvedė mane į tardymo kamerą. Kai jie įsitikino, kad mano būklė tikrai bloga, grąžino mane į kamerą. Po kiek grįžo ir liepė ruoštis sušaudymui, tačiau visas mano turtas tebuvo plastikinis maišelis. Kai mane įsodino mane į mašiną, jau buvau susitaikiusi su tuo, kad galiu mirti. Tačiau mane paguodė mintis, kad mirsiu ramia sąžine.
Bet jie mane parvežė namo ir man buvo skirtas namų areštas. Jie atėmė visus mano dokumentus, kad negalėčiau išvykti iš miesto, ir nurodė taisykles: su niekuo nebendrauk, niekur neik ir liepk, kad tavo tėvai visiems draugams ir Chersonui pasakytų, kad tu arba mirei, arba dingai be žinios.
Kai grįžau namo, buvo visiškai šokiruota: okupantai paėmė viską, net mano žiebtuvėlį, kurį man padovanojo vyras.
Visą tą laiką jie ateidavo manęs patikrinti ir įsitikinti, kad aš tyliu ir tikrai niekur nevaikštau. Jie liepė man pamiršti savo vyrą ir, žinoma, nesuteikė apie jį jokios informacijos. Mums buvo uždrausti bet kokie kontaktai, nes, jų akimis, mes buvome du teroristai. Mano vyrui buvo pasakyta, kad jei jį paleis, jis jokiomis aplinkybėmis negali su manimi susisiekti. Jie buvo tikri, kad Chersonas bus jų amžinai – kad kitaip šis miestas negali egzistuoti.
Vieną dieną jie atėjo ir liepė man bei mano vyrui susikrauti daiktus ir evakuotis į Ukrainą, kadangi Chersone vietos teroristams nėra. Dėl sveikatos aš negalėjau niekur vykti, todėl daviau jiems lagaminą su mano vyro daiktais. Man buvo sunku su tuo susitaikyti: aš nežinojau, kur jis ir kokia jo būklė. Jis galėjo būti išgabentas į Krymą teismui, o galbūt jis jau seniai yra nebegyvas. Likus dviem dienoms iki jo sugrįžimo, aš susitaikiau su faktu, kad daugiau jo nebepamatysiu.
Liudmila Vovčuk: „Žmonės buvo nuolat išvedami į koridorių su maišais ant galvų.“
Po okupacijos iš pradžių buvo baisu, nes paniką kėlė daugybė netikrų naujienų. Kainos išaugo keturis kartus, tad viską pirkome iš turguje stovinčių mašinų. Kai kas pirkti maisto ir vaistų važiavo į Krymą, kai kas jų atsivežė iš Zaporižės, bet netrukus visa ukrainietiška produkcija buvo uždrausta. Atsirasdavo ir apsipirkinėjančių rusiškose parduotuvėse, dažniausiai tai buvo su okupacine valdžia bendradarbiaujantys žmonės, kurie gaudavo atlyginimus ar kitokias pašalpas rubliais.
Mes iš principo neėmėme rublių ir mokėjome tik grivinomis. Apie Chersono išvadavimą sužinojome ne iš karto – nebuvo nei elektros, nei kitų komunikacijų. Rusai gegužę pradėjo trikdyti tinklo veiklą ir tai tęsėsi iki okupacijos pabaigos. Mes nepirkome rusiškų SIM kortelių ir nesinaudojome jų mobiliuoju internetu, nes per jį nebuvo įmanoma prisijungti prie jokių ukrainiečių svetainių – tai daryti galėjai tik su VPN.
Telefono mums nereikėjo, o į miestą mažai kas juos nešdavosi – jei kariškiai juose būtų radę ką nors susijusio su parama Ukrainai, galėjai susidurti su problemomis. Už tai jie galėjo įtraukti tave į duomenų bazę, o po to būtų uždrausta išvykti iš miesto.
Buvo sunku emociškai: okupantai vogė automobilius prie pat patikros punktų, iš gyvenamųjų namų kiemų, jie taip pat išlauždavo butų duris ir išveždavo viską, ką galėjo. Mūsų draugai turi privatų namą, į kurį įsiveržę okupantai pažiūrėjo jiems į akis ir pasakė: „Jūs turite dieną išvykti, dabar čia gyvensime mes.“
Po šeštos vakaro vietos gyventojai stengėsi neiti į gatves, kad nesusidurtų su vogtomis mašinomis po miestą važinėjančiais okupantais. Tačiau kartais chersoniečiai taip pat plėšdavo. Jie daužydavo langus, kad padėtų okupantams iš prekybos centrų išnešti įrangą ir brangius daiktus. Tokiais atvejais, nebuvo į ką kreiptis pagalbos – policija nebefunkcionavo, o teritorinės gynybos būriams buvo uždrausta įvažiuoti į miestą.
Pro buto langus dažnai matydavome, kaip iš namo yra išvedami žmonės su maišais ant galvų. Kai prie mūsų daugiabučio privažiuodavo kariniai automobiliai, negalėjai pasakyti, kurio kaimyno durys bus išlaužtos šiandien. Daugelis vietos politikų išvažiavo naudodamiesi padirbtais dokumentais, nes buvo atviras tik vienas kelias. Okupantai naudojo jį pristatyti savo techniką į tokius miestus kaip Mykolajivas. Kaip priedangą jie pasitelkdavo civilių kolonas. Tada šis kelias buvo uždarytas ir atidarytas kitas – į Kryvyj Rihą, o po sprogimo ant tilto buvo atvertas kelias į Zaporižę.
Buvo beveik neįmanoma palikti Chersono, jeigu neturėjai automobilio arba pinigų. Už autobuso bilietą vienam žmogui reikėjo pakloti apie 5 000–8 000 grivinų (apie 130–200 eurų). Pats sudėtingiausias kelias vedė per Krymą. Ten buvo daugybė filtravimo stovyklų, kuriose tau buvo arba leidžiama vykti toliau, arba tu buvai grąžinimas į Chersoną.
Jie bandė išvežti vaikus į vasaros stovyklas, toliau nuo kautynių. Mūsų kaimynai išsiuntė savo vaikus į Krymą, bet jie nebegali jų sugrąžinti – Rusijos valdžia galiausiai išvežė juos ir kitus vaikus į Krasnodaro sritį. Jie beveik visus našlaičius iš vaikų globos namų išgabeno į Rusiją, o likusius stengėsi apgyvendinti bent pas tolimus giminaičius.
Okupacijos metu mano vyras dirbo garaže, kur taisė automobilius, tačiau visai netrukus vietiniai jį įdavė vietinei valdžiai. Ginkluoti okupantai atėjo pas mano vyrą ir reikalavo su jais bendradarbiauti. Jis, žinoma, atsisakė, todėl jie jį sumušė ir pagrasino sušaudyti jį ir jo šeimą pirmame kontrolės punkte, jeigu jis bandys bėgti iš miesto. Mano vyro draugui pasisekė mažiau – jis buvo pagrobtas ir tris mėnesius laikomas Hola Prystanėje. Buvo pavogti du jo automobiliai.
Tačiau žmonės mirdavo ar kentėjo ne tik dėl savo savanoriškos veiklos. Mano vyro draugas buvo nužudytas, kai jis su šeima nuvyko į savo vasarnamį už miesto. Okupantams tiesiog nepatiko jo elgesys. Vėliau buvo paskelbta, kad jis žuvo „girtų muštynių metu.“
Prie vandens kanalo žmonėms buvo priverstinai išduodami rusiški pasai, o vyrai buvo išsiųsti kautis okupantų pusėje. Vis dar nėra jokios informacijos apie juos. Tie, kurie atsisakė, buvo išsiųsti į Chersono sulaikymo centrą. Visa tai buvo neįtikėtinai baisu, bet mes iki paskutinės akimirkos laukėme Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ir net siuvome Ukrainos vėliavas pagal užsakymus. Tuomet mūsų džiaugsmą pakeitė stresas. Praėjus dviem savaitėms po miesto išlaisvinimo, rusai pradėjo apšaudyti daugiabučius, todėl mes nusprendėme pasitraukti dėl savo saugumo. Vėl pasidarė baisu vaikščioti po miestą, nes tu nežinojai, kada prie tavęs gali prieiti civiliu persirengęs rusas.
Marija: „Jie vaikštinėjo po butą ir ėmė viską, kas patiko“
Kartą su mama buvome vaistinėje ir kalbėjomės su vaistininku ukrainiečių kalba. Įėjęs vyras su civilio drabužiais paklausė vaistininko: „Tave čia verčia kalbėti ukrainietiškai?“ Mano mama atsisuko į jį ir pasakė, kad jos šalyje ji gali šnekėti kokia tik nori kalba. Jis pažiūrėjo į ją ir pasakė, kad tokiam pokalbiui jis nusivestų ją „į rūsį“, kur „jie nuspręs kas kokia kalba gali šnekėti.“ Mano mama suprato, kad čia nėra ko ginčytis. Mes nusipirkome savo vaistus, išėjome ir eidamos namo tyliai verkėme.
Tačiau prie to įmanoma prisitaikyti. Išgyvenome pragarą, kai okupantai išvežė mano brolį. Jie atėjo šeštą ryto – maždaug 10 žmonių su automatais, šarvais, šalmais ir skydais. Duris atidarė mano tėvas. Pamatę jį, jie iškart pradėjo šaukti: „Išeik į lauką!“ Jis ėjo basas, iš paskos – mama. Kadangi į butą vienas po kito pradėjo veržtis okupantai, sesei teko išbėgti tik su antklode.
Mano tėvą ir mamą jie tardė prie buto durų – jie bandė išsiaiškinti, kur yra mano brolis. Buvome iš anksto paruošę mūsų atsakymą: jis išvyko į Lenkiją, mes su juo nebendraujame. Tada jie pradėjo tikrinti mūsų telefonuose esančius kontaktus, nuotraukų galeriją ir teirautis, ar mes buvome įsidiegę „Signal“. Tačiau mes jau seniai buvome ištrynę visus susirašinėjimus, taigi jie nerado nieko įtartino.
Tačiau kad ir kaip mes stengėmės išgelbėti brolį, liepą jie vis tiek jį susekė ir išsivežė. Jis slėpėsi savo draugo namuose – draugas buvo išvežtas kartu. Jie tikriausiai žinojo, kur ieškoti, nors mes stengėmės būti atsargūs – išėję į lauką visada stebėdavome, ar kas nors mūsų neseka, neleisdavome jiems išeiti iš namų.
Tą dieną, kai buvo išvežtas mano brolis, buvo apieškota mano sesuo ir jo sužadėtinė. Ciniškiausia buvo tai, kad jie parodė jai mano brolio buto raktus. Mes radome jį po dviejų dienų – jis buvo sulaikymo centre, kuris primena savotišką vietinį kankinimų kambarį. Mes nešėme jam skirtus maisto siuntinius ir prašėme pasikalbėti su tyrėjais, bet negavome tam leidimo. Tačiau atėjus ir pasibeldus į duris, mums buvo pasakyta: „Eikite namo, čia nėra ir niekada nebuvo jokių tyrėjų, kažkas iš kariuomenės jus išdūrė.“
Tuomet atvažiavo mašina iš kurios išlipo okupantas. Jis priėjo prie durų, paskambino į duris ir pasakė: „Čia sakalas. Atėjau į darbą.“ Duris atidarė kažkoks vyras, kurį atpažino mano brolio sužadėtinė: „Ar tai ne tyrėjas?“ Jie palinksėjo, tačiau vis tiek užtrenkė duris prieš pat mūsų nosis. Tai tęsėsi visą vasarą.
Kiekvieną kartą, kai ateidavome, prie durų stovintys okupantai iš mūsų tyčiojosi: „Pataisysime jūsų recidyvistus ir paleisime namo“. Tada jie išvežė dar du mūsų pažįstamus. Mes nešdavome maistą ir jiems. Juos priiminėjantis kariškis pasakė mums: „Ar visi jūsų draugai Chersone yra recidyvistai?“
Jis mus vadino „trimis muškietininkais“, kadangi mes visada eidavome trise. Vieną dieną jis mums ištarė: „Galbūt mums reiktų išvežti ir jus? Kiek mes dar galėsim nešioti šiuos lauknešėlius? Palikit maistą čia ir eikit, vietoj to, kad stovėtumėte čia ir visko klausinėtumėt.“ Jį erzino tai, kad mes bandėme išsiaiškinti, kokia yra mano brolio būklė. Jis visada sakydavo: „Mes nesulaukiam jokių nusiskundimų.“
Laukdamos eilėje matėme įvairiausių dalykų: kai kurie žmonės buvo mušami, kai kurie buvo nuvedami ir daugiau nebegrįždavo. Pamenu, kaip prie vieno vyro priėjo keli kariai ir pasakė: „Duok mums savo automobilį, mums jo reikia.“ Jis atsakė neigiamai. Tuomet jie atkirto: „Dabar mes tave sumušime, palaikysime rūsyje ir tada pažiūrėsim, ką mums pasakysi tada.“ Vyras nepasimetė: „Šiandien mašina, o rytoj – žmona, ar kaip?“ Ant vieno iš jo atneštų paketų buvo parašyta „Iryna“. Pasirodo, vyras atnešė siuntinį savo žmonai.
Praėjus pusantro mėnesio po brolio sulaikymo į vieną iš butų, kuriuose jis slapstėsi, atėjo okupantai. Juos išdavė judesio kamera. Savininko mergina yra medicinos seselė, todėl okupantai išnešė dėžę termometrų, pulso oksimetrą, tonometrą, maitinimo blokus, nešiojamąjį kompiuterį ir atmintukus. Kai žiūrėjome užfiksuotą vaizdo įrašą, buvome šokiruoti. Jie ramiai vaikščiojo po butą, kurį apiplėšinėjo, nes pirmąsias septynias minutes nepastebėjo įrengtos kameros. Jie paėmė visus papuošalus, išvertė spintas ir klausinėjo vienas kito: „Ar tu nori šito? O šito? Vaikinai, norit ano?“ Pagalvojus apie tai mane supurto.
Rugsėjo mėnesį grįžome su dar vienu paketu mano broliui, bet jo sulaikymo centre nebebuvo. Mums buvo pasakyta, kad jis bus teisiamas Kryme dėl kenkimo Rusijai. Bet mums buvo liepta nesijaudinti. Tada nusipirkome rusiškų SIM kortelių ir pradėjome skambinti Krymo vyriausybinėms agentūroms, kurių darbuotojai nuolat mums sakydavo, kad „to negali būti“. Jie sakė: „Galbūt jūsų brolį sulaikė Rusijos uniforma persirengę Ukrainos kariai?“ Tai mane sugniuždė.
Dabar turime tik tokį FSB (Rusijos federalinės saugumo tarnybos) atsakymą: „Atitinkamas asmuo yra laikomas tokiomis sąlygomis, kurios nekelia grėsmės gyvybei ir sveikatai. Asmuo yra tiriamas.“ Mes kreipėmės į SBU, policiją ir Raudonąjį kryžių. Galiausiai mums pavyko ir mano brolis buvo įtrauktas į mainų sąrašą. Mums buvo pranešta, kad jis yra įtrauktas į nacionalinį paieškos sąrašą ir kad jis yra laikomas Rusijos valdžios sulaikytu asmeniu.
Kai į Chersoną įžygiavo mūsų kariai, mes nieko apie tai nežinojome: neturėjome jokio ryšio, taigi tai buvo maloni staigmena. Tai, kad paskutines 20 dienų gyvenome be vandens, šviesos ir šilumos, neturėjo reikšmės. Geriamojo vandens gaudavome iš bažnyčios, o lyjant rinkdavome lietaus vandenį. Vonioje buvo šalta, iš mūsų burnų verždavosi garai. Taigi mes prausdavomės labai greitai, vandenį šildėme puoduose, o plaukus džiovinome virš dujinės viryklės. Mums pasisekė, kad turėjome dujas, nes kai kurie žmonės turėjo elektrines virykles. Vakarais skaitydavome prie žvakės, bet atėjus Ukrainos pajėgoms svarbiausia buvo tai, kad vėl esame laisvi.
