Britų pulkininkas Badenas-Powellis sėdi karinėje būstinėje, kurią įsirengė pačiame viešbučio „Hotel Dixon“ viršuje. Iš čia atsiveria vaizdas į didžiąją dalį mažo Pietų Afrikos miestelio Mafekingo, kuriame 1899 m. gyvena kiek daugiau nei tūkstantis kolonistų iš Europos.
Tačiau vaizdas nėra džiuginantis. Čia yra viešbutis, ligoninė ir geležinkelio stotis, aplink išsibarstę maži nameliai skardiniais stogais, šen bei ten auga keli medžiai, o visa kita, kiek tik akys užmato, vien smėlis bei dulkės. Dar blogiau yra skurdžiojoje Mafekingo dalyje: apie 7 tūkst. vietinių afrikiečių gyvena iš molio drėbtose trobelėse.
Nenuostabu, kad Mafekingas vietine tsvanų kalba reiškia „akmenų vieta“. Miestas nederlingas ir iš visų pusių apsuptas Kalahario dykumos.
Badenas-Powellis vis tiek nusprendė užimti šią Dievo apleistą vietą su savo kiek mažiau nei 1,2 tūkst. vyrų armija – bet kokia kaina.
Ką tik prasidėjo Būrų karas, o pulkininko užduotis yra sulaikyti būrus, kad šie neįsiveržtų į Britanijos Kapo kolonijos dabartinėje Pietų Afrikoje širdį.
Mafekingas įsikūręs netoli sienos su Transvalio būrų respublika. Aplink miestą Badenas-Powellis mato susitelkusią gausią priešo kariuomenę. Būrų pajėgas sudaro apie 8 tūkst. karių, o būrų generolas Pietas Cronjé nebenori ilgiau laukti. 1899 m. spalio 13 d. prasideda šaudymas, ir Cronjé tikisi, kad miestelis kris po kelių valandų.
Tačiau Badenas-Powellis nežada lengvai atiduoti Mafekingo. Britų pulkininkas įkūrė 11–15 metų amžiaus vietinių berniukų korpusą. Šie vaikai per kelias dienas padėjo pastatyti pastoges, kad gyventojai turėtų kur pasislėpti. Berniukai taip pat daug prisidėjo statant netikrą fortą su netikrais kulkosvaidžiais ir dviem aukštais vėliavų stiebais, visa tai dabar ypač traukia būrų artileristų dėmesį.
Kulkoms švilpiant, berniukai nuolat stebi priešą; vos pamatę spindinčius būrų ginklus, jie skambina varpu, kad įspėtų Mafekingo gyventojus ir kareivius.
Po kelių valandų apšaudymo Mafekinge pasirodo būrų generolo pasiuntinys su balta vėliava rankoje.
„Pasiduokite dabar ir išvenkite didesnio kraujo praliejimo“, – sako būras.
Badenas-Powellis nusišypso ir šaltai atsako: „Apie kokį kraujo praliejimą jūs kalbate? Kol kas vieninteliai mūsų nuostoliai – viena višta ir sunkiai sužeistas asilas.“
Generolas Cronjé, išgirdęs tokį ramų Badeno-Powellio atsakymą, labai nustemba. Būrai kol kas dar nė nenutuokia, kad teks susiremti su ypatingu britų karvedžiu. Badenas-Powellis visą savo karjerą praleido kurdamas įvairiausius išradimus ir išmoko priimti skubius sprendimus, padedančius įveikti keblias situacijas.
Per septynis mėnesius trukusią Mafekingo apgultį jis išnaudojo visus savo gabumus, tačiau bene svarbiausias gynybos elementas buvo jo įkurtas drąsių berniukų korpusas. Jiems puikiai sekėsi apgulties metu ir galiausiai šie berniukai įkvėpė Badeną-Powellį įkurti pasaulinį skautų judėjimą.
Veikla lauke buvo svarbiau nei mokykla
Robertas Badenas-Powellis užaugo akademinėje šeimoje. Jo tėvas buvo Oksfordo universiteto gamtos mokslų profesorius. Tačiau jis mirė, kai Robertui tebuvo treji metai – ir netrukus paaiškėjo, kad sūnus nelabai panašus į tėvą. 1870 m., būdamas 13 metų, Robertas pradėjo lankyti Charterhouse mokyklą, vieną geriausių internatinių mokyklų Anglijoje, tačiau čia gaudavo daugybę mokytojų pastabų.
„Miegojo per prancūzų kalbos pamokas“, „nerodė susidomėjimo mokslais“ ir „nenorėjo mokytis matematikos“ – tai vos kelios pastabos, kurias Roberto mama perskaitė pažymių knygelėje.
Mokykloje Robertas ypač domėjosi piešimu ir drama, o kai 1872 m. Charterhouse mokykla persikėlė į naujas patalpas į pietus nuo Londono, Robertas turėjo kur užsiimti savo didžiausiu pomėgiu – leisti laiką lauke.
Naujoji mokykla buvo apsupta miškų, tad Badenas-Powellis klajojo po miškus sekdamas gyvūnų pėdsakais. Tai taip pat buvo gera vieta nuo visų pasislėpti, nes miškas mokiniams buvo uždrausta vieta.
Badenas-Powellis norėjo pakeliauti po pasaulį, tad baigęs mokyklą, būdamas 19 metų, jis įstojo į britų kariuomenę. Neilgai trukus jis buvo išsiųstas į Didžiosios Britanijos karūnos koloniją Indiją, tačiau po devynių mėnesių jis taip susirgo diarėja ir dispepsija, kad turėjo grįžti į Angliją. Tačiau noras keliauti niekur nedingo, ateinančius 30 metų Badenas-Powellis praleis įvairiausiuose Britų imperijos kampeliuose.
Šnipas ieško drugelių
Vėliau kariškis Badenas-Powellis tarnavo Maltoje ir Afganistane, Indijoje ir Afrikoje. Jam dažniausiai tekdavo atlikti žvalgybines užduotis arba dirbti šnipu. Vyras garsėjo tuo, kad dirba savarankiškai. Per trejus metus, praleistus Maltoje, jis dalyvavo misijose Alžyre ir Dalmatijoje (dabartinėje Kroatijoje), kuri priklausė Austrijai-Vengrijai.
Dalmatijoje Badenas-Powellis apsimetė entomologu, gaudančiu drugelius. Iš tikrųjų jis šnipinėjo Austrijos-Vengrijos fortus Adrijos jūros pakrantėje. Savo pastabas jis slėpavo drugelių piešiniuose, kad nebūtų rasti jo įrašai, jeigu jis būtų patikrintas. Tačiau, kaip jis pats sakė, „pusiau pamišęs anglas, kuris medžiojo vabzdžius“, mažai kam kėlė įtarimų.
Neįprasti Badeno-Powellio metodai atkreipė Didžiosios Britanijos aukščiausio rango kariškių dėmesį ir 1894 m. pavasarį jis gavo telegramą iš vyriausiojo kariuomenės vado lordo Wolseley.
„Jūs buvote atrinktas tarnauti Ašančio kampanijos metu“, – buvo rašoma šaukime.
XIX a. pabaigoje Didžiosios Britanijos imperija augo didžiuliu greičiu, tačiau ne visos šalys savo noru leidosi kolonizuojamos.
Centrinės Ganos Ašančio karalystė atkakliai priešinosi. Jos kareiviai vis puldinėdavo kolonistus Aukso Krante ir nutraukė svarbius britų prekybos kelius, ėjusius per karalystę. Žinoma, britai negalėjo su tuo susitaikyti, todėl Badenas-Powellis buvo paskirtas nuversti nuo sosto daug bėdų keliantį karalių Asantehene Agyemaną Prempeh.
Badenas-Powellis subūrė 1 tūkst. vyrų armiją iš įvairių Afrikos genčių ir iškeliavo kartu su jais per tankias džiungles, kad pastatytų tiltą per Praho upę, kuri tekėjo tarp Ašančio sostinės Kumasio ir Aukso Kranto.
Ekspedicija pranoko visus lūkesčius. Britų kariai Afrikoje krito kaip musės nuo ligų, o Badenas-Powellis neprarado nė vieno vietinio kario. Nutiesus tiltą, Ašančio karalius suprato, kad jam galas ir pasidavė be kovos. Badenui-Powelliui nepatiko tokia pabaiga. Jis savo dienoraštyje rašė: „Ak! Atrodo, kad visas mūsų darbas tiesiog baigsis taikiu sprendimu.“
Sužavėjo indėnų žinios
Po sėkmingų veiksmų Ašantyje, 40 metų Badenas-Powellis buvo paaukštintas į pulkininkus ir išsiųstas į Matabelelando regioną Zimbabvėje. Čia jis užmezgė artimus santykius su amerikiečių tyrinėtoju Fredericku Russellu Burnhamu, tarnavusiu britų armijoje.
Burnhamas užaugo indėnų rezervate Misūrio valstijoje ir susidraugavęs su sijų genties berniukais išmoko sekimo pėdsakais meno.
Badenas-Powellis labai žavėjosi Burnhamu ir sakė, kad šis amerikietis yra „geresnis už Bafalo Bilį“. Burnhamas pasakojo savo draugui britui apie indėnų gyvenimo būdą ir, ne mažiau svarbu, kaip jie rasdavo kelią negyvenamoje vietovėje be žemėlapio ir kompaso.
Šnipai ir žvalgai, tokie kaip Badenas-Powellis ir Burnhamas, buvo svarbi britų armijos dalis daugelyje imperijos kolonijų, kuriose dėl džiunglių ir dykumų tradicinis karas buvo beveik neįmanomas.
Vaikų skautų judėjimas dar neegzistavo, tačiau pokalbių su Burnhamu metu Badenui-Powelliui gimė pirmosios idėjos. Būtent Burnhamas Badenui-Powelliui padovanojo „Stetson“ skrybėlę ir trikampę skarelę, saugančią nuo saulės smūgio. Šie du daiktai vėliau tapo nuolatine skautų uniformos dalimi.
Berniukų korpusas padėjo kautis prieš būrus
Badenas-Powellis buvo įpratęs, kad jį siunčia į karštuosius imperijos taškus, o 1899 m. vasarą jis atsidūrė Pietų Afrikoje, kurioje vyko dar vienas karas prieš būrus dviejose kolonijinėse valstybėse – Transvalio Respublikoje ir Orane.
Būrai buvo olandų kolonistai, išsikovoję nepriklausomybę nuo britų per Transvalio karą (1880–1881). Tačiau 1884 m. olandų apylinkėse atradus daug aukso, ši vietovė tapo labai patraukli, ir tebuvo laiko klausimas, kada prasidės dar vienas karas.
Karas prasidėjo 1899 m. spalio 11 d., ir Badenui-Powelliui buvo įsakyta apsaugoti Mafekingo miestelį ir vietinį geležinkelį. Tol, kol Mafekingas laikėsi, būrai negalėjo veržtis nei link britų kolonijų, nei link Kapo kolonijos (dabartinės Pietų Afrikos Respublikos) bei Rodezijos (Zambijos ir Zimbabvės).
Tiesą sakant, Badenas-Powellis Mafekinge turėjo gerokai mažiau žmonių negu priešas. Miestelis buvo įsikūręs netoli sienos su Transvaliu, tad būrai jį greitai apsupo. Tačiau didesnės pajėgos ne visada laimi mūšį. Badenas-Powellis buvo įsitikinęs, kad savo netradiciniais metodais ir aktoriniu talentu, išugdytu internatinėje mokykloje, jis galėtų atremti būrus.
Pirma, jam reikėjo daugiau žmonių, todėl prisiminęs, kaip kadaise vadovavo vietinių afrikiečių kariuomenei, Badenas-Powellis subūrė 200 vietinių miestelio gyventojų į dalinį ir pavadino jį „Juodąja gvardija“.
Be to, jis sukūrė berniukų korpusą ir vadovauti jam paskyrė 13-metį Warnerį Goodyearą. Dalinys buvo pavadintas kadetų korpusu, jam priklausė 64 miesto berniukai. Berniukai buvo aprengti chaki spalvos šortais, jiems buvo įteiktos „Stetson“ skrybėlės ir pavesta sustiprinti miesto fortą, šnipinėti priešą ir dviračiais vežioti pranešimus. Kadetų korpusui vykdant pavestas užduotis, suaugusieji kariai galėjo skirti laiko miesto gynybai.
Kadetų korpusas veikė labai sėkmingai, nes Badenas-Powellis su jo nariais nesielgė kaip su vaikais, jis pasitikėjo jais ir tikėjo, kad apsiausties metu berniukai priims teisingus sprendimus. Per apšaudymą Badenas-Powellis pasakė vienam iš jaunųjų pasiuntinukų: „Jei važiuosi dviračiu taip lyjant sviediniais, nukentėsi!“ Berniukas tiesiog atsakė: „Aš taip greitai važiuoju, pone, kad jie nespės į mane pataikyti.“
Vėliau atsakomybės perdavimas tapo kertiniu skautų judėjimo akmeniu. Kaip Badenas-Powellis 1908 m. rašė savo bestseleryje „Skautybė berniukams“: „Kuo daugiau atsakomybės skautų vadas perleis dalinių vadams, tuo daugiau jie nuveiks.“
Spauda sudievino Badeną-Powellį
Prieš Badeną-Powellį stojo būrų generolas Pietas Cronjé, kuriam buvo pasakyta, kad per miesto puolimą jis negali prarasti daugiau nei 50 vyrų. Būrai tikėjosi, kad Mafekingas greitai kris, tačiau jie taip pat žinojo, kad britų karo mašina gali atlaikyti daug daugiau nuostolių nei kukli būrų armija.
Todėl Cronjé nedrįso imti miesto šturmu. Jis bandė priversti miestą pasiduoti nuolat šaudydamas, tačiau būrų artilerija buvo menka ir daugelis sviedinių net nesprogdavo. Be to, Badenas-Powellas įtvirtino Mafekingą ir sukūrė signalizacijos sistemą, įspėjančią apie apšaudymą.
Tačiau britų pulkininkas nenorėjo vien tik slėptis ir gintis. Jis vis surengdavo greitus antpuolius ir smogdavo netikėtai užkluptiems būrams. Sėkmingiausios atakos buvo įvykdytos su nedideliu garvežiu – vietiniu geležinkeliu garvežys su dviem šarvuotais vagonais įvažiuodavo į būrų teritoriją ir apšaudydavo juos.
Per pirmąjį puolimą traukiniu 1899 m. spalio 14 d. būrai buvo užklupti visiškai netikėtai. Jie šaudė papliūpomis į traukinio vagonus, bet jos atsimušė į plienines plokštes. Tuo metu britai šaudė kulkosvaidžiais ir per 20 minučių krito 55 būrai, o daugybė jų buvo sužeista. Per šį išpuolį žuvo tik du britai.
Netradicinės Badeno-Powellio idėjos veikė tiksliai taip, kaip buvo numatyta. Būrai praleido daug laiko ir išeikvojo daug amunicijos šaudydami į britų pagamintus kareivių manekenus ir netikrus fortus, o pasitelkę berniukų korpusą britai visada buvo vienu žingsniu priekyje.
Po kelių mėnesių būrai pakeitė taktiką. Jie buvo įsitikinę, kad badas ir ligos privers Mafekingą pasiduoti. Ir jie buvo beveik teisūs. Dizenterija ir maliarija mieste nusinešė šimtus gyvybių, o galiausiai baigėsi maisto atsargos, todėl kareiviai buvo priversti valgyti miesto arklius ir asilus.
Tačiau Badenas-Powellis atsisakė pasiduoti ir darė viską, kad išlaikytų kovinę dvasią. Jis linksmino karius spektakliais, kuriuose jis pats atlikdavo pagrindinį vaidmenį – kartais vilkėdamas suknelę.
Pasak britų kapralo Rose'o, kuris taip pat kovojo Mafekinge, Badenas-Powellis „visada atrodė laimingas ir nuotaikingas, jo niekas nematė susiraukusio“.
Britų spauda atidžiai sekė apgultį. Didvyriškas Mafekingo pasipriešinimas ryškiai skyrėsi nuo kitų karo mūšių, kurie pasižymėjo tik gėdingais britų pralaimėjimais, todėl spauda rašė tik prastas naujienas.
Su Mafekingu britai pagaliau gavo sėkmės istoriją, kurios jie taip troško. Kaip rašė anglų laikraštis „The Spectator“: „Mafekingo apgultis aprašoma tarptautiniu mastu. Ją susijaudinusi stebi visa tauta.“
Be to, Badenas-Powellis puikiai mokėjo patraukti spaudos dėmesį. Žiniasklaidai ypač tiko jo sausi komentarai iš fronto linijos. Pavyzdžiui, jis atsiuntė telegramą su tekstu: „Keturios valandos apšaudymų. Užmuštas šuo.“
Jis taip pat pagražino būrų kariuomenės dydį – nurodė, kad kaunasi prieš 12 tūkst. vyrų, padidino būrų aukų skaičių ir perdėjo Mafekingo strateginę svarbą. Dauguma būrų kareivių iš tikrųjų buvo atitraukti nuo miesto, kurį galiausiai laikė apsiautę apie tūkstantis vyrų.
Vilties netekę būrai rengia puolimą
1900 m. pavasarį padėtis Mafekinge buvo beviltiška. Plito ligos ir badas, būrai vis artėjo, o Anglijoje ėmė augti nepasitenkinimas dėl nepakankamos paramos Badenui-Powelliui.
Didžioji Britanija negalėjo prarasti miesto, kuris taip didvyriškai gynėsi daugiau nei pusę metų. Todėl 1900 m. gegužę Pietų Afrikos kariuomenės vadas lordas Robertsas sušaukė 1149 karius, kad išlaisvintų Badeną-Powellį ir jo žmones.
Išgirdę apie pastiprinimą būrai nusprendė paskutinį kartą pamėginti užimti Mafekingą.
Vadovaujant jaunam būrų karininkui Sareliui Eloffui, miestą šturmavo beveik 240 kareivių. Pirmą kartą apgulties metu būrams nusišypsojo sėkmė. Eloffas ir jo vyrai padegė namelius ir užėmė miesto policijos nuovadą.
Policijos nuovadoje įsirengę būstinę būrai kovėsi kruvinose gatvės kautynėse su britais, tačiau būrų armijos vadai kivirčijosi, todėl būrai nebeišsiuntė daugiau karių į mūšį. Būrų vadai manė, kad mūšis jau pralaimėtas ir nebedrįso prarasti daugiau vyrų.
Kai po keturių dienų atvyko lordas Robertsas su savo 1149 kariais, Eloffas buvo priverstas pasiduoti. Penktadalis jo vyrų žuvo ir dar daugiau buvo sužeista.
Mafekingo herojus gyvena skautų gyvenimą
Po 217 dienų trukusios apgulties Mafekingas pagaliau buvo išlaisvintas. Kai žinia pasiekė Londoną, gyventojus apėmė patriotinė ekstazė. Gatvėse buvo skanduojama „Dieve, saugok karalienę“ ir „Britanijos valdžia!“. Žmonės puolė vieni kitiems į glėbį ir mėtė į orą skrybėles, triumfuodami dėl karalystės pergalės.
Badenas-Powellis buvo paskelbtas nacionaliniu didvyriu ir gavo tūkstančius laiškų, skirtų „Mafekingo herojui“.
Tuo metu apskritai karas pakrypo britų naudai. 1902 m. buvo numalšintas paskutinis būrų pasipriešinimas, o Transvalis ir Oranė tapo Britų imperijos dalimi.
1903 m. sugrįžęs į Angliją Badenas-Powellis sužinojo, kad nedidelė knyga, kurią jis parašė prieš pat apgultį, staiga tapo bestseleriu. „Žvalgo pagalbininkas“ yra apie žvalgybą kariniais tikslais ir visiškai nebuvo skirta civiliams, tačiau visi norėjo paskaityti apie legendinį Badeną-Powellį ir jo triukus.
Įkvėptas knygos sėkmės ir apgulties metu sukurto berniukų korpuso, Badenas-Powellis nusprendė perduoti savo žinias jaunimui. 1908 m. jis parašė knygą „Skautybė berniukams“, ji sulaukė didžiulio susidomėjimo, parduota daugiau negu 150 milijonų šios knygos egzempliorių.
Karaliaus Eduardo VII paragintas Badenas-Powellis 1910 m. pasitraukė iš kariuomenės ir atsidėjo pasaulinio skautų judėjimo kūrimo darbui. Tais pačiais metais kartu su seserimi Agnese įkūrė merginų skaučių judėjimą.
Vėliau Badenas-Powellis keliavo po pasaulį, skaitė paskaitas apie skautų gyvenimą. 1922 m. aktyvių skautų skaičius išaugo iki milijono, skautų judėjimas veikė 32 šalyse. Šiais laikais skautų judėjimui priklauso 31 milijonas narių 155 šalyse.
Tik 1937 m., būdamas 79 metų, Badenas-Powellis nusprendė pailsėti ir perleido skautų judėjimą į kitų rankas. Po ketverių metų jis mirė savo namuose Kenijoje. Jo kapas yra viena iš labiausiai lankomų piligriminių vietų pasaulyje, kasmet pritraukianti 50 tūkst. lankytojų. Ant jo antkapio iškaltas apskritimas, kurio viduryje yra taškas – tarptautinis skautų ženklas, reiškiantis: „Grįžau namo“.
Daugiau intriguojančių faktų ir istorijų rasite žurnale „Iliustruotoji istorija“. Prenumeruokite arba ieškokite žurnalo visose prekybos vietose!
