Pažaiskime futbolą. Tai ne šiaip sau sportas. Futbolas žaidžiamas visame pasaulyje, nesvarbu, kokia tautybė, religija, valstybės sandara ar šalies bendrasis vidaus produktas. Tą pačią futbolo komandą gali dievinti ir turtuolis, ir vargšas, ir liberalas, ir konservatorius.
Tokiomis mintimis savo knygą „Globalusis futbolas“ pradeda diplomatas, politologas, apžvalgininkas, lietuvis ir pasaulio pilietis, rašytojas Egidijus Vareikis. Autorius apie globalizacijos esmę ir reikšmę pasakoja lygindamas ją su populiariausia pasaulyje sporto šaka, negailėdamas ir šmaikščių, tikrų „diplomato keliautojo moralų“.
Globalizacija visais laikais buvo vertinama labai įvairiai – nuo absoliutaus gėrio iki visuotinio blogo. Ji gali suteikti naujų kūrybinių galių, tačiau gali tapti ir prievartos aparatu. Dabartiniai laikai dažnai vadinami globalizacijos epocha – kaip kadaise tam tikri laikotarpiai turėjo šaltojo karo ar didžiųjų geografinių atradimų laikų vardus.
XXI amžius, dar net neprasidėjęs, buvo laikomas globalizacijos amžiumi. Deja, ligi šiol globalizacijos niekas dorai neapibrėžė ir didelė tikimybė, kad to niekas niekada nepadarys, nes globalizacija – reiškinys, kuriam apibūdinti žodžių ir sąvokų nepakanka.
O 22 žaidėjų aikštelėje? Egidijus Vareikis atsako: „Futbolas yra pats globaliausias reiškinys pasaulyje, futbolas – simbolis to, ką turime vadinti globalizacija.“
Globalizacijos kiekis ir kokybė
Žmogui visada reikėjo kiekvieną daiktą, įvykį ar idėją įvertinti ar išmatuoti. Globalizacija (nors, kaip minėjau, ir nelabai apibrėžta) – ne išimtis. Juk nepakanka tiesiog jausti, kad jos vis daugiau, – reikia žinoti, kiek ji mums daro įtakos. Deja, globalizacijos nepavyks išmatuoti kokiu nors vienu matu, o tyrinėjant įvairiais aspektais jos lygis, laimėjimai ir pavojai išties atrodo skirtingai.
Vis dėlto yra manančių, kad globalizacijos vienetai jau išrasti. Pavyzdžiui, kasmet sudaromas „A.T. Kearney/Foreign Policy Magazine Globalization Index“, 2007 metais apskaičiuotas 62 šalių globalizacijos indeksas pagal 13 kintamų parametrų, o globaliausių šalių penketukas atrodo taip: Singapūras, Šveicarija, JAV, Airija ir Danija. Globalizacijos korifėjai nurodo mažiausiai penkias jos dimensijas, kiekviena jų matuojama skirtingai.
Globalizacija kaip istorinė epocha
Jeigu globalizaciją suvoksime istoriografiškai, galime sakyti, kad šio proceso emocinė pusė yra žmogaus, kaip bendruomenės nario, sąvoka. Valstybių atsiradimo priešaušriu šviesūs protai suvokė, kad gyvenant bendrai išties sukuriama didelė jėga. Šeima – gentis – tauta – valstybė – valstybių sąjunga... Bendrija vis auga.
Globalizacija – tai bendrija, kurioje lygiomis teisėmis gyvena absoliučiai visi jos žmonės. O kaip bus su globalizacija ateityje? Apie tai kuriami mokslinės fantastikos romanai. Visų principas aiškus – sukurti pasauliui universalią tvarką, kuri, kaip futbolo taisyklės, bus paprasta, visiems priimtina ir net nebrangi. Jeigu kas to nesupras, kaip ir futbole, negalės žaisti.
Globalizacija kaip ekonominis reiškinys
Tai funkcinė globalizacijos charakteristika, šiandien, beje, lengviausiai įsivaizduojama ir absoliutinama.
Ekonominė globalizacija atspindi tarpusavio priklausomybės intensyvėjimą ir didėjimą visame pasaulyje. Rinka, išplitusi po visą pasaulį, sukūrė naujus atskirų šalių ekonomikų ryšius. Atsirado didelių transnacionalinių korporacijų, įtakingų darinių, regioninės prekybos sistemų – greit įsigalėsiančių svarbiausių XXI amžiaus globalios ekonominės tvarkos produktų.
Tačiau ar tai yra sėkmės garantas? Ne. Ne visada ekonomikos lygis ar prekybos apimtis yra kiekybinis globalizacijos rodiklis. Kaip ir tai, kad komandoje žaidžia garsiausios žvaigždės, neužtikrina čempiono titulo žaidžiančiai vienuolikei.
Globalizacija kaip pasaulyje dominuojančių – amerikietiškų ar vakarietiškų – vertybių išraiška
Iš tikrųjų išvydęs žmogų su „McDonald‘s“ atributais ar marškinėliais, nemanai, kad tai koks nors folklorinis JAV patriotas, greičiau atvirkščiai – globalizacijos produktas. Globalizacijos amerikietiškumo tikrai nestinga.
Dėl keleto priežasčių JAV tapo svarbiausia valstybe. Pirma, Amerika įrodė visišką pranašumą prieš sovietus. Antra, Amerikos teoriniame modelyje nebuvo nieko kenksmingo nė vienai tautai ar ideologijai – jis universalus lyg futbolo taisyklės.
Globalizacija kaip technologinė ar socialinė revoliucija
Technologijos plėtra ir tarpusavio priklausomybė, be abejo, yra globalizacijos požymiai. Ne vienas globalizacijos apibrėžimas akcentuoja šią technologinę ir žmones jungiančią dimensiją.
Klydo futurologai, prieš kelias dešimtis metų pranašavę, kad XXI amžius bus kosminės erdvės tyrimo, tolimų kosminių kelionių, Mėnulio, o paskui ir Marso apgyvenimo šimtmetis. Pasirodė, kad žmonija investavo ne į kosmosą, o į ryšių technologijas.
Amžiaus išradimas – internetas, kuris neturi nei tikro savininko, nei tvarkdario – jis sukurtas „spontaniškai“. Norinčių išsaugoti internetą ir ketinančių jį griauti santykis toks pat kaip normalių piliečių ir nusikaltėlių. Internetas – kaip futbolas. Geriau laikytis taisyklių nei jų nepaisyti ar išvis nežaisti.
Globalizacija kaip emocinis reiškinys
Svarbiau ne kas vyksta, o kaip tą vyksmą suvokiame. Globalizacija bus gera ar bloga tik tada, kai ji bus priimtina ar nepriimtina emociškai. Negali būti pozityviai vertinama raida, kuri žmonėms nepatinka.
Nors ir teigiama, kad globalizacija bene pirmą kartą istorijoje gali visus padaryti laimingus, tai yra vienas silpniausių ideologinių globalizacijos šūkių. Gyvenimo kokybė yra labiau komforto, o ne laimės matas ir tikrai neatspindi laimės. Patogus gyvenimas – dar nebūtinai laimingas gyvenimas.
Jeigu pripažinsime, kad šie penki globalizacijos matavimo būdai yra tikra tiesa, turime sutikti, kad globalizacijos tikrai daugėja kiekybiškai. Dėl to net neverta ginčytis. Kur kas svarbesnis klausimas – globalizacijos kokybė. Kas spręs, ar tai buvo „gražus žaidimas“? Mes? Mūsų vaikai? Anūkai?
Didžiųjų valstybių menkystė ir turtinga mažųjų istorija
Dar ir šiandien gyvuoja vienas politinio mąstymo stereotipas. Paklydėliai mano, kad pasaulio likimą lemia didžiosios valstybės. Jų galvose knibžda mintys apie visokius slaptus G-8 protokolus, sąmokslus ir pasaulio dalybas. Bet ar tikrai taip? Ar tikrai globalųjį futbolą žaidžia tik didieji?
Deja, istorija rodo, kad yra priešingai. Jokia didžioji valstybė nebuvo amžina, jokia didžioji valstybė neįgyvendino savo, kaip didžiosios, scenarijaus. Klausimas, ar tos didžiosios valstybės, būdamos amžinai atsakingos už pasaulį, turėjo savo „intymų“ gyvenimą.
Kas kita švedai, danai, šveicarai ar suomiai. Didžiajame geografinių praradimų amžiuje jie išlaikė save, savo būtį, o bendrąjį vidaus produktą pakėlė į nematytas aukštumas. Jie išvengė istorijos skersvėjų ir leido žmonėms būti reikšmingiems ir pasitikintiems savimi. Atrodytų, jie laimingi. Juk smagu gyventi paprastai, niekam nekliūti, netrukdyti, tiesiog sočiai gyventi ramioje provincijoje.
O kaip su Lietuva? Lietuva šiandien yra viena iš nedaugelio Europos valstybių – pagal europietišką mastą vidutinio dydžio ir vidutinių galimybių. Šiandieniniai lietuviai yra valstiečių tauta (kaip latviai, estai ar suomiai), tačiau širdyje – istorijos produktas.
Lietuvoje beveik niekas nežino, kas valdė šalį po Vytauto mirties, tačiau tiki(si), kad Vytautas su savo didžiąja tauta bendravo lietuviškai, o valstybė buvo tiesiog harmoninga visuomenė. Mindaugo ir Vytauto mitai – svarbiausios lietuvio tautinės savimonės kūrimo priemonės.
Mus, lietuvius, globalizacijos akivaizdoje kankina keletas mitų, kurie niekaip neleidžia mums pasakyti – globalizacijos norime ir laukiame.
Pirmasis mitas – apie tautinio identiteto ir suvereniteto praradimą. Jeigu Lietuva vykstant globalizacijai ką nors ir praras, tai tik galvoseną, kad geriausias lietuvis yra nuo pasaulio pasislėpęs ir aukšta tvora savo sklypelį apsitvėręs ūkininkas. Praras vergo, tarno kompleksą. Antrasis – Lietuvą išpirks (nors iki šiol neišpirko nė vienos globalia laikomos šalies). Trečiasis mitas tikina, kad Europos Sąjunga ir didžiosios valstybės mums nurodinėja, kaip elgtis, o jeigu elgsimės blogai – nuskriaus.
Pagal šiuos požymius galime spręsti, kad Lietuvai mitų išsaugojimas kur kas svarbiau už pačią globalizaciją. Kita vertus, moderni valstybė stengiasi būti racionali, tačiau kritiškais atvejais visada apeliuoja į patriotizmą, tautinę sąmonę ir dar daug ką racionaliai neapskaičiuojama. Lietuviai nori būti Vakarai, bet būti tokiems jiems labai sunku.
Prisiminkime: futbolas – tai globalizacija. Kas gi geriau apibūdintų Lietuvos padėtį globalizacijos akivaizdoje kaip mūsų nacionalinė futbolo rinktinė?..
Rūta Vederytė
Antroje straipsnių ciklo dalyje apžvelgsime kelis galimus globalizacijos scenarijus ir pasekmes žmonijai.
