Prieš 75-erius metu iškovota Sovietų pergalė prieš nacistinę Vokietiją yra asmeniškai svarbi prezidentui Vladimirui Putinui, pasitelkdavusiam SSRS 1945 metų karinį triumfą, kad pakurstytų nacionalinį pasididžiavimą mūsų dienų Rusijoje.
V. Putinas trečiadienį vadovaus dideliam kariniam paradui Maskvos Raudonojoje aikštėje, turėjusiam tradiciškai įvykti Rusijai gegužės 9-ąją minint Pergalės dieną, bet atidėtam dėl koronaviruso pandemijos.
Rusijos santykiai su Europa pašlijo dėl Maskvos vaidmens karuose Sirijoje ir Ukrainoje, o kaltinimai politiniu kišimusi ir istoriniu revizionizmu nesutarimus dar labiau gilina.
Kelis mėnesius prieš prasidedant pandemijai V. Putinas kiekviena pasitaikiusia proga kalbėdavo apie Didįjį Tėvynės karą, dėstydamas naratyvą, labai besiskiriantį nuo vyraujančio požiūrio Europoje.
Antrojo pasaulinio karo temą jis vystė per neformalius susitikimus su buvusių sovietinių respublikų lyderiais, savo metinėje spaudos konferencijoje, per susitikimus su verslininkais ir kreipdamasis į generolus.
„Turime pareigą ginti tiesą apie pergalę. Jeigu to nedarysime, ką pasakysime savo vaikams, jei melas pasklis visame pasaulyje tarsi maras?“ – sausį kreipdamasis į parlamentą sakė V. Putinas.
Prezidentas teigia daug skaitantis apie to laikotarpio istoriją, o neseniai paskelbė ilgą straipsnį anglų kalba, kaltindamas Vakarus „niekšingais“ mėginimais įžeisti Rusiją perrašant Antrojo pasaulinio karo istoriją.
Griežti pareiškimai
„Putinui ši tema yra jo nacionalinės idėjos apie Rusijos atgimimą, apie Rusiją kaip galingą valstybę, apie šalies kėlimą pagrindas“, – sakė istorikas Vitalijus Dymarskis.
Skatindamas Antrojo pasaulinio karo atminimą prezidentas taip pat įgyja galimybę sutelkti rusus aplink vieną vienijančią nacionalinę idėją, pridūrė jis.
Maskva apsikeitė griežtais diplomatiniais pareiškimais su Europos Sąjunga ir buvusių komunistinių šalių, įskaitant itin kritiškai Rusiją vertinančias Lenkiją ir Ukrainą, lyderiais.
V. Putinas gruodį pasmerkė Varšuvos „neįtikėtiną cinizmą“ ir kaltino Lenkiją žydų žudynėmis 1945 metais bei kontroversiškais susitarimais su Adolfu Hitleriu prieš prasidedant karui.
Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis savo ruožtu atmetė tuos komentarus kaip „nesąmones“, o jo šalis boikotavo šiemet Izraelyje surengtą Holokausto atminimo ceremoniją, nes joje dalyvavo V. Putinas.
Rusijos prezidentas taip pat pasmerkė rugsėjį Europos Parlamento priimtą rezoliuciją, smerkiančią 1939 metais įvykdytą Lenkijos ir kitų Rytų Europos šalių padalijimą tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos.
V. Putinas šį pareiškimą kritikavo sakydamas, kad tai yra mėginimas prilyginti SSRS nacistinei Vokietijai.
Sovietų Sąjunga ir Vokietija 1939 metais sudarė nepuolimo sutartį, vadinamąjį Molotovo-Ribbentropo (Molotovo-Ribentropo) paktą, kurio slaptuosiuose protokoluose buvo apibrėžtos abiejų šalių įtakos zonos. Ši sutartis laikoma vienu iš pagrindinių veiksnių, vedusių į Antrąjį pasaulinį karą, prasidėjusį nuo Vokietijos ir Sovietų Sąjungos puolimo prieš Lenkiją.
Tačiau Maskva sako, kad susitarimas su Berlynu buvo būtinas, nes Europa anksčiau paliko Sovietų Sąjungą vieną stabdyti Vokietijos ambicijas, 1938 metais pasirašiusi Miuncheno susitarimą, atrišusį naciams rankas aneksuoti tuometės Čekoslovakijos vakarinę dalį.
Politika, o ne istorija
Rusija taip pat kaltina Vakarus menkinant jos vaidmenį kare, per kurį žuvo 27 mln. Sovietų Sąjungos piliečių, ir tuo pačiu pernelyg sureikšminant JAV ir Didžiosios Britanijos indėlį.
1944 metų birželį įvykusį Sąjungininkų išsilaipinimą Normandijoje Maskva laiko tik vienu iš epizodų, lėmusių nacių pralaimėjimą, o ne lemiamu įvykiu.
Rusija pareiškė esanti „smarkiai pasipiktinusi“, kai Baltieji rūmai gegužę savo oficialioje „Twitter“ žinutėje nepaminėjo Sovietų Sąjungos tarp nacistinę Vokietiją nugalėjusių šalių.
Sovietų Sjąungos pergalė Antrajame pasauliniame kare taip pat užtikrino Maskvai vadovaujamą vaidmenį kuriant pokario pasaulio tvarką, įskaitant naujų teritorijų perėmimą ir vietą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje.
Kremlius laikosi nuomonės, kad šis paveldas turi „vienyti žmones“ prieš Rusijos priešininkus, sako V. Dymarskis.
„Visas šis kivirčas su Europa yra ne istorija, o politika“, – pažymėjo jis.
