Kai kurių žmonių sugebėjimas išgyventi kartais atrodo tiesiog neįtikėtinas. O Antrojo pasaulinio karo metu G. Žukovas sudėtingose situacijose, kurios galėjo privesti prie mirties, atsidūrė ne kartą.
J. Stalinas šiam generolui, pakilusiam iki Raudonosios armijos viršūnės žiaurių 1937 metų valymų metu, vieną po kito dalijo ypač sudėtingus uždavinius. Ne kartą G. Žukovas patyrė nesėkmę ir vis dėlto jis nebuvo nubaustas ir niekada ilgesniam laikui nebuvo nušalintas nuo vadovavimo kariuomenei.
Jaunystėje G. Žukovas mokėsi dirbti su kailiais, o vidurinę mokyklą baigė dar prieš Pirmą pasaulinį karą, tačiau nuslėpė įgytą išsilavinimą, kai 1915 metais jį pašaukė į kariuomenę. Praėjus pusmečiui po Spalio revoliucijos, jis prisijungė prie bolševikų ir „pasižymėjo“ savo negailestingumu žiauraus pilietinio karo metu.
G. Žukovas priklausė tokiems žmonėms, kurie žavėjosi maršalu Michailu Tuchačevskiu, pagrindiniu Raudonosios armijos organizatoriumi. Vis dėlto G. Žukovo 1937 metų suėmimų banga, kai NKVD Stalino įsakymu ėmėsi karinio korpuso valymu nuo tariamų išdavikų, nepalietė. Be to, daugybės aukšto rango pareigūnų likvidacija padėjo G. Žukovo karjerai ir leido jam užsiimti svarbiu karinių-politinių funkcijų vykdymu. Galbūt jam padėjo ir tai, kad pilietinio karo metu jis kurį laiką tarnavo vadovaujant Stalinui Volgos rajono fronte.
Pirmą kartą kaip aukšto rango vadas G. Žukovas kovėsi sovietų-japonų konflikto Centrinėje Azijoje metu. Jis privertė kapituliuoti gausesnes Japonijos pajėgas po sėkmingos operacijos, kurios metu jis apsupo priešo pajėgas. Tačiau sovietų praradimai buvo itin dideli – netgi didesnis už nugalėto priešininko. Šis keistas karo istorijoje santykis būdingas beveik visiems G. Žukovo mūšiams.
Vis dėlto paaukštinimai sekė vienas po kito. 1940 metais G. Žukovas įvedė pajėgas į atimtas iš Rumunijos rytines šios šalies dalis. 1941 metų vasarį jis paskirtas Generalinio štabo viršininku. Būdamas šiose pareigose, jis ne kartą įspėjo Staliną dėl didžiulio masto vokiečių pasiruošimo pulti. Kiekvieną kartą į jo nuomonę atsižvelgta nebuvo. Tačiau G. Žukovas išsaugojo savo postą.
Kai jo įspėjimai pasitvirtino, Stalinas pradėjo. G. Žukovą siūsti į tas fronto dalis, kurios tuo metu buvo prasčiausioje padėtyje. Ir visur G. Žukovui pavykdavo bent jau nutolinti Raudonosios armijos pralaimėjimą, nors karius jis priversdavo stoti į bereikalingus mūšius, kuriuose jie neturėjo vilties. Netgi pats Stalinas pasiūlė jam perimti vokiečių taktiką, leidžiančią apsiriboti gerokai mažesniais praradimais.
Kai 1941 metų pradžioje vokiečių puolimas galutinai užstrigo užšalusiame Rytų fronto purve, G. Žukovui atsirado galimybę iškovoti savo pirmą stambią pergalę prie Maskvos. Tačiau kitais metais jo puolimo operacijos daugiausia buvo nesėkmingos, o Vermachtas sugebėjo nukeliauti iki pat Stalingrado.
G. Žukovas buvo tarp tų generolų, kurie sukūrė planą, kuris tapo sėkmingu vokiečių apsupimu prie Volgos. Bet jis tiesiogiai nedalyvavo pačios operacijos vykdyme; jo paties stambus puolimas į Šiaurės-Vakarus nuo Maskvos, vadinamoji operacija „Mars“, baigėsi katastrofa.
Nuo 1943 metų G. Žukovui buvo paskirtas aukščiausias Sovietų Sąjungoje maršalo titulas. Jis tapo svarbiausiu Raudonosios armijos vadu. 1945 metų pavasarį jam buvo paskirta užimti rytinę Vokietijos dalį ir Berlyną. Jis įvykdė uždavinį, nors eilinį kartą tai padarė su didžiuliais praradimais. 1945 metų gegužės 8 dieną G. Žukovas priėmė visišką Vermachto kapituliaciją. Būtent G. Žukovas ant balto žirgo atsidūrė dėmesio centre pergalės parado metu Raudonojoje aikštėje Maskvoje. Ne Stalinas. Bet ir tai jam buvo atleista. Netgi po kaltinimų dėl didžiulio masto brangenybių vagystės Vokietijoje jis tebuvo išsiųstas tarnauti į Uralą.
Po Stalino mirties jis vėl pakilo iki valdžios viršūnės – šįkart jį paskyrė gynybos ministru. Bet kai G. Žukovas 1957 metais pradėjo maištauti, jis buvo nušalintas nuo visų pareigų ir išsiųstas į pensiją. Tai, ko nepavyko padaryti Stalinui, padarė Nikita Chruščiovas. Tačiau G. Žukovo nušalinimą lydėjo daugybės ordinų skyrimas. G. Žukovas mirė 1974 metais Maskvoje.