Kryžiai gėjų neišgąsdino
Eitynės „Baltic Pride“ pamečiui rengiamos trijose Pabaltijo šalyse. 2009 metais šios eitynės vyko Rygoje, 2010 metais – Vilniuje, pernai – Taline. Šįmet jos vėl vyks Rygoje, o kitąmet turėtų grįžti į Vilnių.
Lietuvos gėjų lyga pasiryžusi organizuoti eitynes tuo metu, kai Lietuva pradės pirmininkauti Europos Sąjungai. Vilniaus vicemeras Romas Adomavičius sako, kad jei toks prašymas bus pateiktas, jis bus svarstomas.
Lietuvos gėjų lygos valdybos pirmininkas Vladimiras Simonko mano, kad eitynės „Baltic Pride“ bus panašios į tas, kurios vyko 2010 metais. Tuomet pirmąkart Lietuvoje surengtų eitynių dalyviai buvo sutikti įžeidinėjimais, dūmų užtaisais, dešrelėmis ir kryžiais. Renginį saugojo apie 800 policininkų. Policija sulaikė 19 asmenų, iš renginio buvo išvesdinti parlamentarai Petras Gražulis bei Kazimieras Uoka.
V. Simonko sakė pasimokęs iš praėjusių eitynių ir pamatęs, kad jos gali būti gerokai didesnės. Šį kartą bus prašoma leidimo penkiskart didesniam žmonių skaičiui – norima, kad žygiuotų apie 1000 lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų ir juos palaikančiųjų. Kartu V. Simonko pridūrė neabejojantis, kad atsiras pavienių politikierių, kurie iš šios temos bandys krautis politinį kapitalą.
Uždrausti ne tik paradai
Rusijoje tokios eitynės vargu ar įvyktų, nes šios šalie regionai vienas po kito priima įstatymus, kuriais draudžiama „homoseksualizmo ir pedofilijos propaganda tarp nepilnamečių“. Negana to, tokį įstatymą ruošiasi priimti ir visos Rusijos Federacijos parlamentas – Valstybės Dūma. Žmogaus teisų gynėjai sako, kad toks įstatymas apie 5–8 procentus Rusijos piliečių privers slėpti savo asmeninį gyvenimą, sudarys sąlygas diskriminacijai ir cenzūrai.
Vieni pirmųjų tokį įstatymą priėmė Sankt Peterburgo deputatai. Jame numatyta, kad už homoseksualizmo propagavimą tarp jaunimo asmeniui gresia 5000 rublių bauda, organizacijai – 500 000 rublių.
Dviejų vaikų tėvas Vladimiras, priblokštas tokio įstatymo, sumanė užtarti savo kaimynes lesbietes ir išėjo į gatvę su plakatu, kuriame buvo raginimas atsipeikėti. Vladimiras kaipmat buvo sulaikytas ir gavo baudą.
Du jauni bedarbiai prie Sankt Peterburgo kūrybos namų piketavo iškėlę plakatus „Gėjai – normalūs žmonės“ ir už tai irgi buvo nubausti piniginėmis baudomis.
Tuoj pat užprotestavo ir daugiau aktyvistų, kad toks įstatymas prieštarauja Rusijos Konstitucijai. Sankt Peterburgo gėjus užtarė jų kolegos Prancūzijoje – jie irgi protestavo „prieš baudų įvedimą už seksualinę orientaciją ir homoseksualizmo prilyginimą pedofilijai“.
Na o Maskvos deputatams ir tėvų organizacijoms Sankt Peterburgo pavyzdys buvo užkrečiamas: jie nusprendė uždrausti bet kokią seksualinių ryšių propagandą tarp nepilnamečių.
Gėjų aktyvistas Sergejus Iliupinas teigia, kad tas įstatymas esąs drakoniškas ir gali turėti netgi tragiškų pasekmių. „Rusija užima pirmą vietą pagal nepilnamečių savižudybes ir nors nėra atlikta tyrimų, galvą guldau, kad ne vienas yra nusižudęs dėl savo seksualinės orientacijos ir aplinkinių požiūrio į tai, – sakė S. Iliupinas. – Be to, propagandos draudimas – tai ne tik draudimas organizuoti gėjų paradus ir susirinkimus. Nuo to įstatymo nukentės ir žurnalistai, užtariantys „antros rūšies“ žmones“.
Ypač skaudžiai tai atsilieps homoseksualioms poroms, kurioms apgaulės būdu pavyko įsivaikinti vaikų. Jiems dabar teks spręsti dilemą: ar papasakoti vaikams, kad jų šeima kitokia nei kitos, ir mokėti kasdien po 5000 rublių baudos, ar išsiskirti ir vaikams suteikti dar didesnį stresą.
Už ištvirkavimą – mirtis
Rusijos homoseksualistų bėdos prasidėjo dar Petro I laikais. 1706 metais šis caras, kuris ir pats mylėdavosi tiek su vyrais, tiek su moterimis, pasirašė įstatymą apie mirties bausmės taikymą kariškiams homoseksualams. 1717 metais tą įstatymą jis kiek sušvelnino: nuspręsta homoseksualus ne žudyti, o tik kankinti. Tas įstatymas buvo taikomas tik kariškiams, ypač prieš Švedijos armijos puolimą. Imperatorius manė, kad reikia galvoti apie būsimą mūšį, o ne ištvirkauti.
1832 metais caras Nikolajus kankinimus homoseksualistams pakeitė trėmimu į Sibirą. Tas įstatymas galiojo iki pat Spalio revoliucijos. Vladimiras Leninas jį buvo panaikinęs, o 1934 metais Josifo Stalino inciatyva panašus įstatymas vėl buvo priimtas. Už homoseksualizmą buvo skiriama iki 10 metų laisvės atėmimo. Ir tik 1993 metais tas įstatymas buvo panaikintas.
Amerikiečių žurnalistas Laris Kingas dabartinio Rusijos prezidento Vladimiro Putino kartą paklausė apie homoseksualų padėtį Rusijoje. V. Putinas nuleido juokais – girdi, homoseksualams čia turėtų būti gerai, nes į kalėjimą jų niekas nebesodina.
„Ligoniai“ arba „iškrypėliai“
Homofobija Rusijos liaudyje yra įleidusi gilias šaknis. Iki šiol daugelis netgi gan protingų žmonių pritaria liaudyje galiojančiai nuostatai, kad homoseksualumas esąs liga ir jį būtina gydyti. Kiti homoseksualus laiko tiesiog iškrypėliais. Prieš gėjus ir lesbietes, pagal įvairias apklausas, yra nusiteikę daugiau kaip 80 proc. žmonių.
Ivano Charčenkos istorija parodo, kuo tai gali virsti. Šiomis dienomis šis penkiolikmetis paauglys prisipažino savo tėvui, kad jį traukia berniukai. Šokiruotas tėvas uždarė savo sūnų į ligoninę, kurioje gydomi narkomanai ir alkoholikai. Vaikinukui pasisekė apie save pranešti draugams ir šie, pasitelkę žmogaus teisių gynimo organizacijas, sugebėjo jį iš ten ištraukti. I. Charčenka papasakojo, kad jam kasdien sugirdydavo po 26 tabletes, o tėvas, atlydėjęs jį į tą ligoninę, pasakė: „Geriau būsi nemąstančia daržove negu gėjumi“.
Neturi bendros strategijos
Kai kas tuose įstatymuose prieš gėjus įžiūri ir sąmokslo teorijas. Jauna lesbietė, žurnalistė Jelena Kostiučenko mano, kad kol liaudis kovoja su gėjais ir lesbietėmis, tol kuriam laikui pamiršta apie keliamas kainas, apie korupciją, apie blogėjantį gyvenimą. Jos nuomone, homoseksualai tapę lyg atpirkimo ožiais.
Patys homoseksualai neturi vienos nuomonės, kaip su tuo kovoti. Rusijos gėjų judėjimo vadovas Nikolajus Aleksejevas, pasinaudodamas politinių partijų registravimo liberalizacija, norėtų užregistruoti seksualinių mažumų partiją. „Tokios didžiulės homofobijos sąlygomis niekas kitas mūsų neapgins, jei mes neapsiginsim patys“, – tokia jo nuomonė.
„Vaivorykštės“ judėjimo aktyvistai mano, kad homoseksualistų problemos turi būti sprendžiamos bendrai kartu su žmogaus teisių problemomis. Jie įsitikinę, kad turi dalyvauti visuose mitinguose ar susirinkimuose ir nesislėpti už kieno nors nugarų, o demonstruoti savo atributiką, kelti savo šūkius. Kol kas didžioji dalis slepia savo lytinę orientaciją.
„Aš noriu gyventi normalų gyvenimą. O taip mūsų šalyje gyvena tik tie, į kuriuos niekas nekreipia dėmesio. Tai jei yra galimybė pasislėpti minioje, aš taip ir darau. Kolegos apie mano orientaciją nežino nieko ir niekada nesužinos“, – papasakojo vienas Maskvos merijos darbuotojas.
O gėjų aktyvistai, kurie nebijo viešumo, dabar visas viltis deda į Strasbūrą. Jie tiki, kad tuos įstatymus, draudžiančius homoseksualizmo propagandą, Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažins diskriminaciniais. Jie prieštarauja ir Rusijos Konstitucijai, ir tarptautiniams Rusijos įsipareigojimams gerbti žmonių teises.
Gydyti maldomis?
Tiesa, pačioje Europoje irgi esama ir įvairių žmonių, ir įvairių nuomonių. Praėjusį mėnesį Jungtinėje Karalystėje kilo skandalas, kai buvo uždrausta reklama ant Londono autobusų, užsakyta dviejų konservatyvių krikščioniškų grupių, kuri leidžia suprasti, jog homoseksualumas esąs liga, nuo kurios galima išsigydyti maldomis.
Krikščioniškos grupės „Core Issues Trust“ bei „Anglican Mainstream“ sukūrė plakatus su tekstu „Aš nebe gėjus ir tuo didžiuojuosi. Susitaikykite su tuo!“, kuriuos planavo priklijuoti ant Londono dviaukščių autobusų šonų. Tas šūkis buvo labai panašus į neseniai už gėjų teises kovojančios organizacijos „Stonewall“ surengtos reklamos kampanijos šūkį: „Kai kurie žmonės yra gėjai. Susitaikykite su tuo!“
Krikščioniškų grupių plakatai ant autobusų šonų balandžio 16 dieną turėjo būti priklijuoti dviem savaitėms. Tačiau Londono meras Borisas Johnsonas nusprendė uždrausti tokią reklamą. „Leisti suprasti, kad būti gėjumi reiškia sirgti liga, nuo kurios galima išsigydyti – akivaizdžiai įžeidžia. Ir nesu pasirengęs leisti tokiai minčiai kursuoti ant mūsų autobusų“, – išplatintame pareiškime sakė B. Johnsonas.
Savo ruožtu minėtosios krikščioniškos grupės tvirtina, kad jų reklama atitikusi visus reikalavimus. „Nesitikėjome, kad mūsų šalyje dar tebėra cenzūra“, – sakė jų atstovas.
