Gydymo metu buvo pakeistos vyro tinklainės ląstelės – audinio sluoksnis akies gale, kuris beveik prieš 40 metų nustojo veikti dėl neurodegeneracinės ligos.
Pacientui, kuris lieka neįvardytas, paauglystėje buvo diagnozuotas pigmentinis retinitas (PR). Tai būklė, kai tinklainės ląstelės, imlios šviesai, suyra, o tai gali sukelti visišką apakimą. Tai yra labiausiai paplitusi paveldima akių liga. Didžiojoje Britanijoje ja serga maždaug vienas iš 4000 žmonių.
Nėra patvirtinto pigmentinio retinito gydymo, išskyrus genų keitimo terapiją, kuri padeda tik ankstyvoje ligos formoje. Tyrėjai teigė, kad nors jų išvados, paskelbtos žurnale „Nature Medicine“, dar tik ankstyvoje stadijoje, jų darbas gali būti tvirtas žingsnis naujojo tikslingo gydymo link tiems, kurie serga pigmentiniu retinitu.
Norėdami iš dalies atkurti paciento regėjimą, mokslininkai naudojo metodą, vadinamą optogenetika, kad genetiškai pakeistų tinklainės nervines ląsteles ir jos reaguotų į šviesą.
Norėdami tai padaryti, jie naudojo ląsteles, paimtas iš žaliųjų dumblių – augalo, kuris gali pakeisti savo baltymų formą, kai yra arba nėra skirtingo ilgio šviesų.
Po to, kai dumblių genetinė informacija buvo sušvirkšta į vieną akį, vyro tinklainė pradėjo gaminti baltymą „ChrimsonR“, kuris reaguoja į gintarinę šviesą. Kai „ChrimsonR“ aptiko šviesą gintaro spalvos bangos ilgiuose, jis suaktyvino akies nervines ląsteles, kurios tą signalą perdavė smegenims, kuriose jis buvo apdorotas kaip ir bet kuris kitas regėjimo suvokimo tipas.
Bet dabar komandai reikėjo pasaulį pripildyti gintarine spalva.
Vėliau jie sukūrė specializuotus akinius, kuriuose buvo fotoaparatas, kuris užfiksuoja ir nukreipia vaizdus į tinklainę gintaro šviesos bangos ilgiu.
Tada pacientas buvo treniruojamas keletą mėnesių, o genetiškai pakeistos ląstelės pradėjo stabilizuotis.
Prieš gydymą jis negalėjo vizualiai aptikti jokių objektų, taip pat negalėjo to padaryti be akinių po injekcijos. Tačiau praėjus keliems mėnesiams, naudodamas šviesą stimuliuojančius akinius, jis sugebėjo surasti, atpažinti, paliesti ir suskaičiuoti daiktus, tokius kaip užrašų knygelės, segtukų dėžės ir stiklo buteliai, ant priešais pastatyto balto stalo.
Ant stalo ar nuo jo pakaitomis būdavo pastatoma ar nukeliama stiklinė, o pacientas turėjo paspausti mygtuką, taip nurodydamas, ar ji ten yra, ar nėra. Eksperimentų rezultatai parodė, kad jis 78 procentų tikslumu gali pasakyti, ar stiklinė yra ant stalo, ar ne.
Komanda teigė, kad jų pacientas buvo „labai susijaudinęs“ po pirmojo dalinio regėjimo atgavimo, kai būdamas gatvėje jis pastebėjo baltas pėsčiųjų perėjos juostas.
„Atradimai įrodo koncepciją, kad optogenetine terapija galima iš dalies atkurti regėjimą“, – sakė Botondas Roska, Bazelio molekulinės ir klinikinės oftalmologijos instituto įkūrėjas ir Bazelio universiteto (Šveicarija) profesorius.
Tačiau nors tokio tipo optogenetinė terapija gali būti naudinga atkuriant regėjimo funkciją žmonėms, turintiems su pigmentiniu retinitu susijusį aklumą, norint gauti aiškesnį šio metodo saugumo ir veiksmingumo vaizdą, reikalingi tolesni šio tyrimo rezultatai.
„Svarbu tai, kad akli pacientai, turintys įvairių rūšių neurodegeneracinę fotoreceptorių ligą ir funkcinį regos nervą, gali būti gydomi, – sakė Jose-Alainas Sahelas, profesorius ir oftalmologijos pirmininkas Pitsburgo universitete, JAV. – Tačiau prireiks laiko, kol pacientams bus pasiūlyta ši terapija“.
Šaltinis: www.sciencefocus.com
