Prieš 50 metų Neilas Armstrongas tapo pirmuoju žmogumi, kuris palietė Mėnulio paviršių.
„Tai vienas mažas žingsnis žmogui ir didžiulis šuolis žmonijai“, – amerikiečių astronauto citata jau tapo legendine.
Vėliau prie jo prisijungusiam kolegai Buzzui Aldrinui priskiriama frazė, apibūdinanti planetos grožį.
Jie buvo misijos „Apollo 11“, vykusios 1969-ųjų liepą, nariais. Paskutinis žmogus Mėnulio paviršiumi vaikščiojo 1972-aisiais, tačiau jau artimiausiu metu tai pasikeis.
Bendrovės sieks išgauti naudingas iškasenas Mėnulyje
Jau kelios bendrovės paskelbė apie ketinimus atlikti geologinės žvalgybos darbus Mėnulyje ir, esant galimybei, pradėti ten naudingųjų iškasenų gavybą. Tarp galimų planetos turtų minimas auksas, platina ir kiti Žemėje reti elementai.
Kinų kosminis zondas „Chang’e-4“ šių metų sausį iš pirmo sykio sėkmingai nusileido nematomoje Mėnulio pusėje. Šis mokslinę misiją atliko su iš Žemės atskraidintais sodinukais, kurie sėkmingai ten sudygo. Mokslininkai testų rezultatus tikisi panaudoti kuriant eksperimentinę Mėnulio bazę.
Japonų bendrovė „iSpace“ planuoja sukurti Žemė-Mėnulis transportavimo platformą ir atlikti vandens, esančio Mėnulio krateriuose, bandymus.
Žinant, kad visa tai vyksta jau dabar, svarbu žinoti, kokie tokiais atvejais yra taikomi įstatymai.
„Didžioji kosmoso laisvių chartija“
Daugaus kūnų nuosavybės tema pradėta aptarinėti nuo pat žmogaus skrydžių į kosmosą pradžios, tai yra dar Šaltojo karo laikais. Kol NASA planavo siųsti pirmuosius astronautus į Mėnulį, JT parengė sutartį dėl kosmoso, kuri buvo pasirašyta 1967 metais. Tarp ratifikavusių ją šalių buvo JAV, SSRS ir Didžioji Britanija.
Šiame susitarime teigiama: „Kosminė erdvė, įskaitant Mėnulį ir kitus dangaus kūnus, nepriklauso nacionaliniam pasisavinimui nei skelbiant jų suverenitetą, nei panaudojimui nei okupacijai, nei jokiomis kitomis priemonėmis“.
„Alden Advisers“ atstovė Joanne Willer susitarimą vadina Didžiąja kosmoso laisvių chartija. Būtent dėl jos valstybės vėliavos įsmeigimas Mėnulyje (būtent taip pasielgė N. Armstrongas ir kiti astronautai) absoliučiai nieko nereiškia, nes teisiškai „pasižymėti“ teritorijos negali niekas – nei žmogus, nei bendrovė, nei šalis, aiškina teisininkė.
Praktikoje iki pat 1969-ųjų klausimas apie Mėnulio teritorijų ar iškasenų teises buvo neaktualus. Tačiau vystantis technologijoms komercinis Žemės palydovo panaudojimas jau nebeatrodo fantastinio kūrinio istorija.
1979-aisiais JT buvo priimtas Susitarimas dėl valstybių veiklos Mėnulyje ir kituose dangaus kūnuose, kurį dar vadina „Mėnulio sutartimi“. Jame iškeliamas išskirtinai taikaus Mėnulio panaudojimo principas ir pažymima, kad stočių statybų vietos ir pačių statybų pradžia būtinai turi būti suderinta JT, paaiškinus jos atsiradimo aplinkybes.
Dokumente teigiama, kad Mėnulis ir jo naudingos iškasenos yra bendras visos žmonijos turtas, o valstybės-narės įsipareigoja „nustatyti tarptautinį režimą, įskaitant atitinkamas procedūras, kad būtų sureguliuotas Mėnulio natūralių iškasenų eksploatavimas.
Abejonė dėl galimybės išsaugoti neautralumą ateityje
Pagrindinė „Mėnulio susitarimo“ problema yra ta, kad jį pasirašė vos 11 valstybių. Kitos šalys, turinčios kosmines programas, įskaitant Kiniją, JAV ir Rusiją, dokumento nepasirašė. Taip pat nuošalyje liko ir Didžioji Britanija.
Pasak J. Willer, susekti galimus minėtų sutarčių susitarimų pažeidimus yra labai nelengva. Tuo turėtų užsiimti pačios valstybės, pasirašiusios tuos dokumentus ir įtraukusios juos į savo įstatymų bazę. Jie turėtų sekti, kad pavieniai asmenys ar bendrovės laikytųsi įstatymų.
Leidinio apie kosminę teisę buvusios redaktorės Joanne Gabrinovich teigimu, tarptautiniai susitarimai dar nieko negarantuoja. Jų išpildymą veikia politikos, ekonomikos ir visuomenės nuomonės mišinys.
Pastaraisiais metais šie tarptautiniai susitarimai yra stipriai išbandomi ir neaišku, ar ateityje jų bus laikomasi.
2015-aisiais JAV buvo priimtas kosminių skrydžių konkurencijos įstatymas, kuriame kalbama apie piliečių teisę išgauti naudingąsias iškasenas iš asteroidų. Jame nėra minimas Mėnulis, tačiau veiksmų mechanizmas iš esmės turi teorinę galimybę plėstis.
Vienas iš „Planetary Resources“ įkūrėjų Ericas Andersonas šį įstatymą pavadino pačiu didingiausiu per visą nuosavybės teisės pripažinimo istoriją.
2017-aisiais analogiškas įstatymas buvo priimtas Liuksemburge. Jame kalbama apie teisę į nuosavybę resursams, aptiktiems kosmose. Tuomet vietos valdžia pasakojo, kad dėl šio įstatymo Liuksemburgas taps lyderiu šioje srityje.
Siekis tirti ir komercializuoti, be jokios abejonės, yra. Vis daugiau valstybių reiškia norą bendradarbiauti su įvairiomis bendrovėmis.
„Aišku, kad naudingų iškasenų gavyba, transportuojant į Žemę, arba naudojant juos gamyboje Mėnulyje, yra visiška „nekenk“ priešingybė“, – cituojama BBC „Naledi Space Law and Policy“ atstovė Helen Ntabeni.
Jos teigimu, galima sakyti, kad JAV ir Liuksemburgas koketiškai atsisakė vykdyti sutarties dėl kosmoso nuostatas.
„Aš labai abejoju, kad aukštos moralės principai tarp lygias teises turinčių šalių bus išsaugoti“, – pareiškė ji.
