Žvalgybų tematika yra labai įdomi, bet ją sunku atskleisti, nes jeigu apie kokios nors žvalgybos darbą galima parašyti išsamų straipsnį, vadinasi, ji blogai dirba, nesugeba veikti slaptai. Kita vertus, net ir galingiausių specialiųjų tarnybų darbe pasitaiko klaidų (pavyzdžiui, rusų agentai Katare nužudė Z. Jandarbijevą, bet vadai nesugebėjo jų tinkamai apsaugoti), iš kurių galima daryti tam tikras išvadas apie šių struktūrų veiklos efektyvumą ir jas kamuojančias problemas. Be to, galima tiesiog kalbėti apie žvalgybų interesus įvairiose srityse. Tačiau bet kuriuo atveju riba tarp tiesos ir gandų (sąmokslo teorijos) bus sunkiai nusakoma.
Galingiausiųjų penketukas
Prieš detaliau aptariant sritis, kurios labiausiai domina skirtingas pasaulio žvalgybas, būtina trumpai pristatyti pagrindinius žaidėjus šioje arenoje. Žinoma, kiekvienas vertinimas šiuo atveju yra subjektyvus ir galima surasti daugybę argumentų tiek už, tiek prieš jį. Tačiau tam tikras galingiausių pasaulio žvalgybų hierarchijos sudarymas vis dėlto yra įmanomas.
Taigi numeris pirmas yra Amerikos centrinė žvalgybos valdyba, arba tiesiog CŽV. Paaiškinti tai paprasta: Amerika šiandien vis dar tebėra galingiausia (nors ir greitai silpnėjanti) pasaulio valstybė, ir jos specialiosios tarnybos taip pat yra galingiausios. Išskirtinį vaidmenį šiuo atveju vaidina pinigai, kurie leidžia gerinti techninį žvalgybos aprūpinimą ir plėsti agentūrinį tinklą, taigi ir surinkti daugiau bei kokybiškesnės informacijos. O informacija yra svarbiausias kiekvienos žvalgybos tikslas. CŽV buvo įkurta 1947 metais. Trys pagrindinės jos funkcijos yra šios: (a) informacijos apie užsienio valstybes ir jų piliečius rinkimas, analizė ir teikimas „sprendimų priėmėjams“, (b) propaganda ir viešieji ryšiai, (c) slaptos operacijos, susijusios su prezidento saugumu. Pažymėtina, kad paskutinis punktas leidžia užsiimti praktiškai viskuo, ir šaltojo karo metais CŽV veiklos spektras ir veiksmų laisvė buvo labai platūs, nes to, Amerikos valdžios nuomone, reikėjo dėl aukšto SSRS ir jos KGB žvalgybos grėsmės lygio. Šiandien Amerikos žvalgybos struktūrų kompetencija ir įgaliojimai yra ženkliai išplėsti dėl kovos su terorizmu (ir tai nėra vien JAV praktika).
Antrą ir trečią vietas dalijasi britų MI5 ir MI6 (kontržvalgyba ir užsienio žvalgyba) bei garsusis žydų „Mossad“. Didžiosios Britanijos (DB) žvalgyba buvo įkurta prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą (1909) kaip karinė žvalgyba (Military Intelligence), iš pradžių – kaip Vokietijos vyriausybės sekimo instrumentas. Tačiau ilgainiui jos veikla tapo globali ir nėra nė vieno konflikto, kuriame nebūtų MI pėdsakų. Tačiau panašiai kaip KGB britų žvalgyba daug dėmesio skiria ir veiklai šalies viduje. Šiandien MI prioritetas – atskleisti terorizmo grėsmę ankstyvojoje stadijoje. Taip pat MI nusprendė padidinti darbuotojų (specialistų) skaičių ir pakeitė jų atrankos metodiką: anksčiau ji buvo paremta vos ne šeiminiu principu, kuris turėjo garantuoti lojalumą, o dabar ji tapo liberalesnė (žiniasklaidos duomenimis, britų žvalgyboje šiandien dirba apie 20 tūkstančių oficialių darbuotojų, jos kasmetis biudžetas yra daugiau nei vienas milijardas svarų, o pagrindinės veiklos sritys – kova su terorizmu, kontržvalgyba, kova su rimtais nusikaltimais ir vyriausybės institucijų apsauga). Papildomo svorio britų žvalgybai suteikia glaudūs ryšiai su CŽV, ypač šaltojo karo metais (tai yra suprantama dėl sąjunginių JAV ir DB santykių). Visame pasaulyje žinomas MI simbolis agentas 007 Jamesas Bondas, kuris yra neatsiejama britų žvalgybos įvaizdžio dalis.
„Mossad“ buvo įkurtas netrukus po Antrojo pasaulinio karo, atsiradus Izraelio valstybei. Svarbiausi uždaviniai, kuriuos jis sau kelia, yra tokie: užsienio informacijos rinkimas (daugiausia apie arabų šalis, ir tai nenuostabu žinant geografinę Izraelio padėtį), politinių akcijų vykdymas ir kova su terorizmu. Pagrindinės „Mossad“ tradicijos, kurių pradininku tapo vienas pirmųjų šios žvalgybos vadovų Iseras Charelas (kuris iki tol gyveno Rygoje kaip Izia Galperinas, ir jo valdiniai juokavo, kad jeigu jis būtų likęs Sovietų Sąjungoje, būtinai būtų tapęs KGB vadovu) – patologinis slaptumas, ekonomiškumas ir nepasitikėjimas šiuolaikine technika. Išskirtinis „Mossad“ bruožas – aukšti valdininkai ir žydų bendruomenės užsienyje, kurios yra labai efektyvios tarpininkės vykdant informacijos rinkimo, propagandos ir dezinformacijos operacijas.
Ketvirtą (tiksliau, tik ketvirtą) vietą galingiausių žvalgybų sąraše užimtų Rusijos GRU (Главное разведовательное управление – Vyriausioji žvalgybos valdyba). Sovietų Sąjungoje buvo susiklosčiusi įdomi padėtis: faktiškai vidinės paskirties KGB struktūra greta GRU buvo viena galingiausių pasaulio žvalgybų. Tačiau šie laikai liko praeityje. Šiandien GRU ir FSB (Федеральная служба безопасности – Federalinė saugumo tarnyba), kaip KGB pakaitalas, jau nėra tokios stiprios kaip anksčiau. Akivaizdu, kad čia koją pakišo SSRS žlugimas: prasidėjo įvairiausios struktūrinės reformos (ypač tai palietė KGB, o GRU, kurios pirmtakė įkurta 1918 m. Lenino įsakymu, taip ir liko GRU), buvo ženkliai sumažintas finansavimas, iš tarnybos išėjo ar buvo atleisti, nes tapo nereikalingi, aukščiausios klasės specialistai, suiro didžiuma agentūrinio tinklo užsienyje. Galima teigti, kad dabartiniu metu valstybės labui šiose organizacijose daugiausia dirba tik entuziastai. Kiti arba daro biznį, atstovaudami kieno nors interesams Kremliuje, arba tiesiog nieko neveikia, nes nemoka. Tačiau reikėtų pažymėti, kad atėjus į valdžią buvusiam kagėbistui Vladimirui Putinui situacija pradėjo keistis. FSB struktūra buvo sustiprinta pagal KGB pavyzdį, o GRU atsigavimo simboliu tapo naujos vadavietės atidarymas. Pažymėtina, kad FSB – labiau „politinė“, o GRU – labiau „karinė“ žvalgyba. Atitinkamai skiriasi ir verbavimo metodai. Pirmoji, tęsdama KGB tradicijas, remiasi žmonių silpnybėmis (papirkinėjimas, šantažas, kompromitacijos), o GRU yra linkusi turėti reikalų su agentais, kurie siūlo savo paslaugas ir dirba iš idėjos, ir praktika rodo, kad „idėjiniai“ agentai yra daug efektyvesni. Ateityje Rusijos žvalgyba turėtų stiprėti, juolab kad įvaizdis išliko: panašiai kaip visi žino Jamesą Bondą, Vakarai niekaip negali užmiršti trijų raidžių KGB.
Penkta vieta reitinge skirtina Kinijos žvalgybai. Įdomiausia, kad apie ją mažai kas ką nors žino, bet nuolat girdėti: tai Rusijos mokslininką sodina už paslapčių perdavimą kinams, tai Amerikos laivynas yra priverstas keisti sistemos „savas–svetimas“ kodus, nes jie pateko į kinų rankas. O atvejų, kad Kinijos žvalgybininkai būtų sugauti nusikaltimo vietoje, pasitaiko gana retai. Išskirtinis kinų bruožas, kuris atsispindi ir jų žvalgybos veikloje, yra ilgalaikis strateginis planavimas: jie gyvena ne mėnesių ir metų, o dešimtmečių ritmu. Kitas jų filosofijos bruožas, turintis įtakos jų žvalgybos darbui, yra pasinaudojimas prieštaravimais: kur du pešasi – trečias laimi (arba „skaldyk ir valdyk“). Tokia strategija ypač buvo pasitelkiama šaltojo karo metais, kiršinant ir šantažuojant SSRS ir JAV. Pagaliau savo šalyje Kinijos kontržvalgybininkai turi tokį didžiulį informatorių skaičių (panašiai kaip turėjo KGB), kad, buvusių GRU agentų prisipažinimu, dirbti Kinijoje buvo beveik neįmanoma – paprasčiau buvo verbuoti kinus užsienyje (pavyzdžiui, studentus).
Prie ryškesnių galima priskirti ir Vokietijos, Prancūzijos, Australijos, Kanados žvalgybas. Kadaise labai stiprios buvo KGB ir Vokietijos Demokratinės Respublikos žvalgyba „Stasi“. Atskiros žvalgybos gali būti nelabai įtakingos pasaulio mastu, bet regione vaidina esminį vaidmenį. Pavyzdžiui, Pakistano ISI, kuri prijaučia Talibano judėjimui ir daro stiprią įtaką situacijai Afganistane. Pagaliau reikėtų paminėti „Opus Dei“ (arba Vatikano žvalgybą), bet giliau veltis į šią labai jau prieštaringai vertinamą sritį neverta.
Žvalgybų interesai ir jų susidūrimas
Žvalgybų interesus ir jų susidūrimą galima nagrinėti labai įvairiais aspektais. Pirmiausia reikėtų atskirti žvalgybų veiklą šalies viduje ir tarptautinėje arenoje. Vidinei veiklai būdingi trys įdomūs aspektai: vidaus konkurencija, ryšys su politika ir savarankiškas veikimas. Niekam ne paslaptis, kad Sovietų Sąjungoje KGB visada konkuravo su GRU, Jungtinėse Valstijose – FTB su CŽV (dar yra Nacionalinio saugumo agentūra) ir taip toliau. Dažnai tokia konkurencija kenkia valstybei, bet, pavyzdžiui, Rusijoje manoma, kad GRU yra šalies nacionalinių interesų sargas, o KGB buvo vien didelė Rusijos priešų iš Vakarų agentė (t. y. veikė Vakarų naudai). O dėl specialiųjų tarnybų ryšių su politika, tai čia daug išgalvoti nereikia (Lietuva yra neblogas pavyzdys). Žvalgybos struktūros gali būti naudojamos kaip politinės kovos įrankis (kompromituojančios medžiagos rinkimas) ir/ar valstybės politikos įgyvendinimo instrumentas (pavyzdžiui, Rusijoje specialiosios tarnybos yra valdžios kišimosi į ekonomiką įrankis). Pagaliau žvalgybos struktūros gali veikti šalyje kaip savarankiškos interesų grupės. Interesai gali būti ekonominiai (pasipelnyti naudojantis tarnybine padėtimi) ar politiniai. Pastaruoju atveju žvalgybos gali savo iniciatyva (be valdžios sankcijų) kompromituoti ar fiziškai šalinti politikus ir nusikaltėlius, kurie per daug sau leidžia. Pirmiausia tai vyksta šalyse, kurių žvalgybos yra labai stiprios, didelės, įvairios ir todėl sunkiai kontroliuojamos, taip pat šalyse, kurios apimtos chaoso (pavyzdžiui, Rusijoje Boriso Jelcino laikais). Du pavyzdžiai: manytina, kad prie Johno Kennedy nužudymo prisidėjo FTB, o V. Putiną į valdžią galėjo atvesti GRU. Tai, žinoma, gali būti pasakos, bet kiekvienoje pasakoje yra dalis tiesos.
Tarptautinėje arenoje žvalgybos dažniausiai gina savo valstybių interesus ir intensyviai kovoja tarpusavyje. Ypač tai buvo ryšku šaltojo karo metais, kai konkuravo KGB ir CŽV. Kovos arena buvo visas pasaulis. Afrikoje ir Pietų Amerikoje šios specialiosios tarnybos vykdė perversmus (sakoma, būta net tiesioginių kovinių susirėmimų), nes JAV ir SSRS reikėjo sau palankių režimų šiuose žemynuose. Taip pat jos vykdė žalingą veiklą viena kitos ir priešiškų šalių atžvilgiu Europoje (CŽV rytinėje, o KGB vakarinėje jos dalyje), kur plačiai naudojo savo tikslams pasiekti įvairias teroristines organizacijas (kurios, be abejo, buvo pasitelkiamos ir kitais atvejais). Ir karo, ir taikos metais buvo aktyviai vagiamos karinės ir civilinės mokslo technologijos. Šis aspektas buvo ypač ryškus arabų šalių ir Izraelio karų metu, kai Amerikai ir Sovietų Sąjungai, rėmusioms skirtingas konflikto puses, reikėjo žinoti, kokiais ginklais kovoja priešininkas. Pagaliau žvalgybos turi agentų aukščiausiuose kitos valstybės valdžios sluoksniuose, ir šioje srityje vyksta itin subtilūs žaidimai. Pavyzdžiui, Rusija ir Amerika turi savo agentų viena kitos prezidentų aplinkoje. Tarkime, amerikiečiai, išsiaiškinę, kas yra rusų agentas, gali jo nesuimti, bet skleisti per jį klaidingą informaciją. Be to, jeigu jie jį suimtų, rusai gali suimti jų agentą, kuris yra svarbesnis informatorius negu rusų šnipas Amerikoje. Tačiau rusai gali nežinoti, kas yra JAV agentas, bet sužinoti, kad amerikiečiai išsiaiškino jų agentą, ir apsimesti, kad jie žino, kas yra JAV šnipas. Panaši žinojimo-nežinojimo situacija gali susiklostyti dėl agentų teroristinėse ir kitose organizacijose. Pavyzdžiui, visi puikiai žino, kad „Al-Qaeda“ ir Osama bin Ladenas yra CŽV produktas. Kaip yra pasakęs V. Putinas: „Buvusių agentų nebūna.“ Taigi, kas gali garantuoti, kad O. bin Ladenas vis dar nėra CŽV agentas ir kaip tik todėl jo na niekaip negali pagauti (o Rugsėjo 11-osios įvykiai buvo suplanuoti jo ir CŽV). Panašiai ilgą laiką Rusijos specialiosios tarnybos na niekaip negalėjo pagauti ar nužudyti čečėnų kovotojų lyderių, nors šie įvykdė daugybę teroristinių išpuolių (o Z. Jandarbijevas ir D. Dudajevas buvo nužudyti vos gavus įsakymą). Paprasčiausiai tokius agentus patogiau laikyti gyvus, nes jie gali suteikti tokios informacijos, kuri yra daug svarbesnė už galimą šalutinę jų padaromą žalą (pora šimtų ar tūkstančių negyvų civilių). Ir nereikia stebėtis, kad žvalgybų pasaulis yra toks žiaurus ir negailestingas.
Tradicinių priešininkų kova tęsiasi ir šiandien. Vietų konkurencijai užtenka: Irakas ir Afganistanas (kur galima pavogti JAV ginkluotės pavyzdžių ar apsunkinti Amerikos padėtį šiose šalyse), taip pat NVS erdvė. Pastaroji ypač įdomus atvejis. Egzistuoja teorija, kad SSRS žlugimas – tai ilgalaikė CŽV viešųjų ryšių operacija, o šiandien, naudodama panašias technologijas, CŽV tariamai organizuoja „spalvotąsias revoliucijas“ Rusijos kaimynystėje, o Rusija tam bando priešintis. O britai skundžiasi, kad Rusijos žvalgyba jų šalyje yra labai aktyvi, beveik kaip šaltojo karo metais (užtenka prisiminti A. Litvinenkos istoriją, kurioje tikriausiai neapsieita nei be rusų, nei be britų žvalgybininkų).
Yra toks posakis: „Ten, kur prasideda paslaptis, netoli iki apgaulės.“ Tai apie žvalgybą, o kas laimės, pamatysime.
Vadim Volovoj, VU TSPMI doktorantas
