Dabar nepamenu kur, tačiau teko skaityti, kad futbolas yra karas, o karas – futbolas.
Su tokiu teiginiu galima sutikti, galima ir įnirtingai įrodinėti, kad taip nėra, tačiau galų gale teks pripažinti, kad futbolo arena yra tik erdvė, suburianti įvairių pažiūrų, įvairių tikėjimų, tautybių žmones. Nuo jų tik ir priklauso, ar futbolas taps žmoniją vienijančiu, sugyvenimą ar civilizuotas, aiškiomis taisyklėmis pagrįstas varžybas skatinančiu žaidimu, ar neapykantos kitam išreiškimo vieta, ar virtualiu kovos lauku, kuriame kaunamasi dėl tam tikrą tapatybės formą teigiančio diskurso pripažinimo, įtvirtinimo ar jo hegemonijos išlaikymo.
Taika ar karas?
Futbolas gali sujungti, jis gali būti taika. Juk per žymiąsias Kalėdų paliaubas 1914 metais, įsibėgėjant Pirmajam pasauliniam karui, britų ir vokiečių kariai darė ne ką kita, o žaidė futbolą. Tas rungtynes 3:2 laimėjo vėliau kare britų ir jų sąjungininkų parklupdyti vokiečiai. Kalbama, kad brazilų dievaičio Pelė žibėjimo metais pilietinis karas laikinai dviem dienoms buvo nutrauktas Nigerijoje – į kruviną konfliktą įklimpusios kovotojų stovyklos norėjo pamatyti šį brazilą žaliojoje vejoje gainiojantį kamuolį. Per praėjusį pasaulio futbolo čempionatą Dramblio Kaulo Kranto rinktinės futbolininkai reikalavo, kad kruvini nesutarimai būtų nutraukti ir jų tėvynėje. Antraip grasinta nežaisti čempionate. Tai – gražioji futbolo pusė. Futbolo, kuris suvienija, futbolo, kuris, užuot raginęs griebtis ginklų, skatina civilizuotas varžytuves stadione. Tačiau yra kita futbolo pusė... Ji slepia neapykantą, demonstruoja krauju suteptus marškinėlius.
„Maksimiro“ tragedija
Jugoslavijos futbolas atspindi tiek gerąją, tiek blogąją futbolo puses. 1987 metais Čilėje vyko pasaulio jaunimo iki 20 metų čempionatas. Jugoslavijos rinktinės didelių pasiekimų nebuvo tikimasi, o pati šalies futbolo federacija neslėpė, kad komanda į Pietų Ameriką siunčiama tik tam, kad tesėtų FIFA duotus įsipareigojimus. Komandos kapitonas Aleksandras Djordjevičius po paskutinio atrankos mačo Vengrijoje buvo diskvalifikuotas net 4 rungtynėms. Į Čilę nevyko ir tokios būsimosios žvaigždės kaip vėliau Romos „Lazio“ atstovavęs Siniša Mihajlovičius, Vladimiras Jugovičius ar Alenas Bokšičius. Nebuvo ten ir traumą patyrusio dabartinio Kroatijos rinktinės trenerio Slaveno Biličiaus. Buvo teigiama, kad oficiali šio žaidėjo nedalyvavimo čempionate priežastis – kulkšnies trauma.
Tačiau ne mažiau tikėtinas paaiškinimas skelbia, kad S.Biličius į Čilę nevyko dėl savo tėvo, kuris pasisakė už didesnę Kroatijos autonomiją Jugoslavijos sudėtyje ir nepritarė tam, kad sūnus atstovautų Jugoslavijai. Taip S.Biličius ir nesužaidė nė vienerių rungtynių vilkėdamas Jugoslavijos rinktinės marškinėlius.
Tačiau į Pietų Ameriką vis dėlto išvyko tokie jauni ir perspektyvūs žaidėjai kaip Robertas Jarnis, Zvonimiras Bobanas, Robertas Prisinečkis ar Davoras Šukeras – kompanija, kuri po kurio laiko sudarė smogiamąją jau nepriklausomos Kroatijos rinktinės ašį. Buvo ten ir Predragas Mijatovičius, o patys Jugoslavijos futbolininkai nužygiavo net iki finalo, kuriame po 11 metrų baudinių serijos palaužė Vakarų Vokietijos rinktinę ir pasidabino auksu. Kalbama, kad auksą komanda šventė dar dvi dienas ir joje tvyrojo tikrai šeimyniška atmosfera. Galime tik spėlioti, kaip ši komanda būtų atrodžiusi vėliau, jeigu nebūtų prasidėjęs karas ir jeigu parako statinė nebūtų sprogusi Zagrebo „Maksimiro“ stadione.
Greta šios futbolo arenos esantis monumentas, skirtas Jugoslavijos kare žuvusiems Zagrebo „Dinamo“ „ultroms“, skelbia: „Klubo sirgaliams, kurie šioje arenoje pradėjo karą su Serbija“. Karas įsiplieskė 1990 metų gegužės 10 dieną, „Maksimiro“ arenoje rungtyniaujant vietos „Dinamo“ ir Belgrado „Crvena Zvezda“ ekipai. Rungtynės tarp šių dviejų komandų nuo pat Jugoslavijos diktatoriaus Tito mirties regėjo nesibaigiančius smurto protrūkius. Alyvos į rusenančias žarijas įpildavo tiek Kroatijoje, tiek Serbijoje augusios nacionalistinės nuotaikos. Serbijoje atgimė Slobodano Miloševičiaus propaguojamas Didžiosios Serbijos idealas, skelbiantis, kad Serbija yra ten, kur gyvena bent vienas serbas.
Aistruolių karai
Kroatijoje nacionalistinių nuotaikų augimas visų pirma buvo siejamas su buvusiu Jugoslavijos armijos generolu ir kadaise Belgrado „Partizan“ klubui vadovavusiu Franjo Tudjmanu. Šis politikas, ilgainiui pasišventęs kroatų nacionalizmui, Zagrebo „Dinamo“ klubą visų pirma suvokė kaip įrankį skleidžiant nacionalistines kroatiškas nuotaikas bei generuojant paramą šalies nepriklausomybei. Verta pastebėti, kad lemtingosios „Dinamo“ ir „Crvena Zvezda“ rungtynės vyko Kroatijoje artėjant rinkimams ir referendumui dėl šalies nepriklausomybės.
„Crvena Zvezda“ klubas, kitaip nei jugoslavišką federalizmą įkūnijęs „Partizan“, atstovavo serbų nacionalistinėms aspiracijoms. Belgrado komanda buvo tikras senos Tito laikų Jugoslavijos simbolis. Joje žaidė ir kroatas Robertas Prosinečkis, ir Bosnijos musulmonas Refikas Šabanadžovičius, keli juodkalniečiai ir makedonai.
Tačiau pats „Dinamo“ ir „Crvena Zvezda“ susitikimas tapo dviejų vienas kitą kategoriškai atmetančių tapatybės formų – kroatiško bei serbiško nacionalizmo – susikirtimo vieta. Aikštėje susigrūmė futbolininkai, o tribūnose – „Bad Blue Boys“ bei „Delije“ – Zagrebo bei Belgrado komandų „ultros“. Stadionas greitai pavirto tikru mūšio lauku, o pačios rungtynės nutrauktos prabėgus vos 10 minučių nuo jų pradžios. Į kovą įsitraukė ir patys futbolininkai. Kroatijos futbolo žvaigždė Zvonimiras Bobanas, kuris vėliau atstovavo ir garsiajam „AC Milan“ klubui, daugelio futbolo gerbėjų atmintyse išliks ne vien dėl įspūdingo savo žaidimo, bet ir neką mažiau įspūdingo smūgio policininkui, jėga bandžiusiam sustabdyti „Dinamo“ klubo fanus. Kai kas netgi teigia, tiesa, greičiausiai kiek perdėtai, kad būtent Z.Bobano smūgis įžiebė pilietinį karą. Vienoje iš riaušes įamžinusių vaizdajuosčių girdėti, kaip įsiutęs futbolininkas šaukia: „Kur yra policija? Kur ta kruvina policija?“
Riaušes malšinusios pajėgos tuomet buvo apkaltintos palaikiusios serbų chuliganus. Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad pats Z.Bobano smūgio susilaukęs policininkas buvo Bosnijos musulmonas. „Visiškai suprantu, kodėl Z.Bobanas pasielgė būtent taip“, – kiek vėliau vienam žurnalistui prisipažino „nukentėjęs“ policininkas. Pats Z.Bobanas gimė nacionalistinėmis nuotaikomis pagarsėjusioje pietų Kroatijoje, nedideliame Imotskio miestelyje prie pat sienos su Bosnija. Kai kas šią Kroatijos futbolo žvaigždę apibūdina kaip tiesiai iš XIX amžiaus istorijos knygų į šiandieną atkeliavusį romantinio nacionalizmo atstovą.
Z.Bobanas augo ryte rydamas Antono Čechovo bei Fiodoro Dostojevskio knygas. Kartą, prieš prasidedant Kroatijos bei Italijos nacionalinių rinktinių susitikimui, jis žurnalistui prasitarė, kad jei aikštėje kovotų ne futbolininkai, o plunksnos meistrai, italai laimėtų be jokio vargo. „Dantė, Petrarka, Leopardis… Su jais negalėtų varžytis niekas“, – teigė Z.Bobanas.
Riaušės gegužės 10 dieną tęsėsi dar kelias valandas po to, kai rungtynės buvo nutrauktos, o pats stadionas padegtas. „Crvena Zvezda“ futbolininkai iš stadiono buvo išgabenti tik sraigtasparniu. Karas prasidėjo.
Arkanas scenoje
Prasidėjus Jugoslavijos karams, iškilo Želko Raznatovičiaus, geriau žinomo Arkano pravarde, figūra. Ši Serbijoje dar ir šiandien itin prieštaringai vertinama figūra – kai kam jis yra serbo idealą įkūnijantis didvyris, o kitiems šlykštus, jokių etinių normų nepaisęs karo nusikaltėlis – suvaidino itin svarbų vaidmenį kurstant Balkanų karų židinį.
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Serbijos lyderis S.Miloševičius buvo itin sunerimęs dėl „Delije“ grupuotės veiklos, todėl pavedė tuomečiam valstybės saugumo departamento vadovui Jovicai Stanisičiui, vėliau atsidūrusiam ir Hagos karo nusikaltėlių tribunole, susisiekti su Arkanu ir pavesti jam kontroliuoti šią futbolo chuliganų grupuotę. S.Miloševičius puikiai suprato, kad „Crvena Zvezda“ jo rankose gali tapti tokiu pat puikiu masinės mobilizacijos įrankiu, kokiu Ispanijos diktatoriui Franciscui Francui buvo Madrido „Real“ ar juodais marškinėliais rungtyniavusi Italijos rinktinė buvo Benitui Mussoliniui.
Arkanas ėmėsi vadovauti viskam – nuo bilietų pardavimo Delije“ nariams, iki chuliganų kelionių į užsienyje vykstančias varžybas organizavimo. Per metus jam pavyko suorganizuoti ir sukarintą dalinį, liūdnai pagarsėjusį „Tigrų“ vardu. Šis dalinys išgarsėjo tiek Kroatijoje, tiek Bosnijoje, tiek vėliau Kosove vykdytais etniniais valymais. Tiesa, ne visi „Tigrai“ buvo „Delije“ nariai, tarp jų pasitaikydavo ir Belgrado „Partizan“ chuliganų grupuotėms priklausančių „ultrų“. Kaip teigė vienas vienas „Delije“ lyderių, „Partizan“ ir „Crvena zvezda“ sirgaliai gali aistringai nekęsti vieni kitų, tačiau jie supranta, kad galiausiai jie visi yra serbai, o susivieniję serbai niekada nepralaimės.
Kad dvi aršiausios priešininkės gali susivienyti, tapo aišku vykstant Serbijos ir Kroatijos karui. Dvišaliai šalių santykiai dar labiau pablogėjo po to, kai 1991 metų balandį serbai paskelbė nuo Kroatijos atskiriantys Krajinos sritį, o serbų pajėgos įsiveržė į Rytų Kroatiją. Aršūs mūšiai užvirė Vukovaro miesto prieigose. Šiuose mūšiuose aktyviai dalyvavo ir „Bad Blue Boys“ grupuotės nariai, kurie savo karinę uniformą buvo pasidabinę ne tik valstybine vėliava, bet grupuotės herbu. Dalyvavo mūšiuose ir liūdnai pagarsėjusieji „Tigrai“.
Suvienijo jėgas
1992 metų kovo 22 dieną 60 tūkst. žmonių galinčioje tilpti „Marakanoje“ vyko dviejų vienas kito neapkenčiančių varžovų – „Partizan“ bei „Crvena Zvezda“ – derbis. Mačo pradžia nieko naujo nežadėjo – kur ne kur stadiono prieigose įsiplieksdavo smurtas, o tribūnose susirinkę abiejų komandų sirgaliai apsikeisdavo įžeidžiančiais šūksniais. Atmosfera pamažu kaito ir po varžybų buvo galima tikėtis neramumų. Tačiau skanduotės netrukus nutilo, kai į tribūnas įsiveržė uniformuoti „Tigrai“, į stadioną įsinešdami pakeliui į Vukovarą tarsi karo suvenyrus surinktus kelio ženklus, skelbiančius, kad iki tikslo liko 30… 20... 10 kilometrų. Buvo matyti ir kitų Kroatijos miestų, kritusių Serbijos armijai siaučiant šalį, kelio ženklai. Tribūnoje pasitempęs stovėjo ir pats Arkanas.
Ir štai atsitiko tai, kas atrodė mažai tikėtina – labiau nekenčiamas bendras priešas sujungė „Crvena Zvezda“ ir „Partizan“ klubų aistruolius, jie skandavo kroatus įžeidžiančias skanduotes. Neapykanta sujungė net didžiausius priešus.
Deja, Arkanas teisingumo už kare įvykdytus nusikaltimus jau nebesulauks. 2000 metų spalio 15 dieną jis buvo nužudytas. Tačiau futbolas tapo neatsiejama Jugoslavijos karų dalimi, o futbolo chuliganai – bene pirmaisiais šio karo dalyviais.
