Protestai prieš prezidento Kurmanbeko Bakijevo vyriausybę Kirgizijoje intensyvėjo kelias pastarąsias savaites, tačiau tas greitis, su kuriuo šalis trečiadienį paniro į chaosą ir smurtą, nustebino net ir įtakingiausius Centrinės Azijos analitikus.
Įvykiai dar vystosi ir dar toli gražu neaišku, kas taps nugalėtoju kovojant dėl valdžios Biškeke. Tačiau analitikai jau klausia, ar šiuos įvykius Kirgizijoje buvo įmanoma numatyti iš anksto ir ar Vakarų valstybės galėjo padaryti ką nors, kad užkirstų kelią kraujo praliejimui. Be to, kyla klausimas, ką daryti, kad dabartinės represyvios vyriausybės nepakeistų lygiai tokia pati valdžia tik su naujais veidais, kaip kad įvyko 2005 metais per taip vadinamą „Tulpių revoliuciją“.
Kaip rašo „Foreign Policy“ ekspertas Joshua Keatingas, šioje situacijoje aišku tik viena – net ir didžiausi K. Bakijevo režimo kritikai yra nepatenkinti tuo, kaip buvo nuverstas jo režimas. „Šiandieniniai įvykiai neatrodo labai gražiai stebint juos per televiziją. Mes neturime to charakterio, kuriuo pasižymėjo Oranžinė revoliucija. Mes nematome taikių Europos protestuotojų, su žvakėmis stovinčių aikštėje. Nepaisant visų bandymų organizuoti nacionalinį judėjimą, kuris remtųsi pilietiniu pasipriešinimu, tai buvo kruvinas sukilimas. Visą tai aiškiai išprovokavo režimas ir šią savaitę vykdyti opozicijos lyderių areštai“ - teigė 2005 metų perversme dalyvavęs Edilis Baisalovas, kuris nuo 2007 metų gyvena išeivijoje Švedijoje ir JAV. Vyras teigia dar šią savaitę ketinantis grįžti į tėvynę.
Tikslus aukų skaičius vis dar nėra žinomas, tačiau jau dabar aišku, kad žuvo daugiau nei 70 žmonių. Trečiadienį policija prieš protestuotojus, susirinkusius prie vyriausybės rūmų, panaudojo šaunamuosius ginklus, ašarines dujas ir garsines granatas. Kai kurie protestuotojai taip pat buvo ginkluoti automatiniais ginklais. Po to, kai opozicija šturmavo vyriausybines įstaigas ir valstybinę televiziją, K. Bakijevas savo lėktuvu išskrido iš sostinės Biškeko. Kur šiuo metu jis slepiasi, lieka neaišku.
Biškeke veikiančios Tarptautinės krizės grupės analitikas Paulas Quinnas-Judge'as teigia, kad įvykiai Kirgizijoje jokiu būdu negali būti vertinami kaip dar viena „spalvotoji revoliucija“. „Neramumai yra spontaniški ir daugiausiai neorganizuoti, o tai yra labai blogos naujienos“ - teigė analitikas.
Jis teigia, kad užsienio apžvalgininkai į šiuos spąstus buvo pakliuvę ir anksčiau, kai 2005 metų įvykius pavadino „Tulpių revoliucija“. P. Quinno-Judge'o teigimu, to meto įvykiai tikrai nebuvo revoliucija. Žurnalistai ir jų redaktoriai, jo teigimu, iškraipė istoriją.
„Tai buvo puikiai suregztas, suderintas ir nekonstitucinėmis priemonėmis atliktas valdžios perskirstymas, kai kai kurie svarbiausi buvusios vyriausybės nariai buvo išstumti iš savo postų“ - teigia P. Quinnas-Judge'as.
Jis teigia, kad nepasitenkinimas K. Bakijevo režimu smarkiai augo pastarąsias keletą savaičių. Šis nepasitenkinimas visų pirma buvo susijęs ne su politinėmis, o su ekonominėmis priežastimis.
„Prieš kelias savaites vyriausybė staiga pakėlė dujų, vandens ir elektros kainas. Gyventojams, kurie dažniausiai yra labai apolitiški ir linkę priimti viską, ką jiems numeta valdžia, tai buvo paskutinysis lašas, perpildęs kantrybę“ - teigia analitikas.
Jo teigimu, visuomenėje jau seniai buvo paplitę įtarimai, kad valdžia klastoja rinkimus ir apiplėšinėja valstybę. Galiausiai toks paprastas dalykas kaip komunalinių paslaugų pabranginimas perpildė eilinių piliečių kantrybę.
Augant nepasitenkinimui, K. Bakijevo vyriausybė griebėsi vis didesnių represijų – buvo sugriežtinta žiniasklaidos kontrolė, imta labiau kontroliuoti politinę opoziciją. Buvo uždarinėjami laikraščiai, išvaikomi masiniai susibūrimai. Kai kurie kirgizai jau puolė kaltinti JAV, kad šios represijų metu taip ir liko tylėti.
Vašingtone gyvenanti Kirgizijos politikos analitikė Erica Marat mano, kad Vašingtono tyla yra susijusi su Manaso karinių oro pajėgų baze, kuri yra vienas pagrindinių tranzito į Afganistaną taškų. Ji teigia, kad Vašingtono pozicijoje buvo juntamas įsitikinimas, kad JAV karinė bazė Kirgizijoje yra svarbiau nei demokratija šioje šalyje.
Verta pasvarstyti, kaip toliau klostysis įvykiai Kirgizijoje. Opozicija teigia perėmusi valdžią, tačiau analitikai perspėja, kad šaliai gresia dar vienas aršios kovos dėl valdžios etapas. „Šiuo metu Kirgizijos opozicija neturi aiškaus lyderio. Bijau, kad save prezidento kėdėje įsivaizduoja bent 4-5 asmenys. Kukli Kirgizijos istorija rodo, kad tie, kurie kentėjo labiausiai, dabar bandys imti valdžią“ - teigia E. Marat. Kai kurie analitikai pagrįstai baiminasi, kad senojo režimo vietoje įsitvirtins nauja autoritarinė valdžia. Būtent taip ir įvyko po 2005 metų perversmo.
