Kai kurie iš šių žemėlapių buvo gauti iš pabėgėlių projektų, o kitus rengia pasaulinės organizacijos, nevyriausybinės organizacijos ir agentūros, tokios kaip „Frontex“, Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūra ir Tarptautinės migracijos organizacijos projektas „Dingę migrantai“.
Pavyzdžiui, Balkanų maršrutas rodo taką, kuriuo šimtai tūkstančių pabėgėlių iš Sirijos žygiavo po pilietinio karo, kai jų namai tapo griuvėsiais, rašo theconversation.com. Tačiau migracijos žemėlapiai sudaro vaizdą, kad į Europą veržiasi vilties netekusios moterys, vyrai ir vaikai, ieškantys prieglobsčio. Tuo pačiu metu migrantų kelionės pristatomos kaip iš esmės linijinės, einančios iš taško A į tašką B.
Tačiau ką daryti su tomis vietomis, kuriose migrantai ilgą laiką liko įstrigę dėl uždarytų nacionalinių sienų ir Šengeno susitarimo, kuriuo nustatytas laisvas žmonių judėjimas Europoje, sustabdymo? Kokie prisiminimai ir įspūdžiai išlieka Europos piliečių atmintyje apie migrantų kelią ir buvimą jų miestuose? Ir kaip užrašoma ši naujausia migracijos istorija Europoje?
Laikas ir atmintis
Kolektyvinis projektas Europos migrantų erdvių žemėlapis-archyvas, atsako į šiuos klausimus, pavaizduodamas pasienio ruožus Europoje – vietas, kurios funkcionavo kaip sienos bėgantiems migrantams. Kai kurios iš šių pasienio zonų, pavyzdžiui, Kalė, turi ilgą istoriją, o kitos vietos pastaruoju metu tapo veiksmingomis tranzitinių migrantų sienomis, pavyzdžiui, Komo Italijoje ir Mentonas Prancūzijoje.
Bendro Jungtinės Karalystės (JK), Graikijos, Vokietijos, Italijos ir JAV mokslininkų darbo rezultatas – projektas, kuriame užfiksuoti prisiminimai apie Europos vietas, kuriose migrantai ilgą laiką buvo nežinioje, susidūrė su smurtu arba rado humanitarinę pagalbą. Žemėlapyje taip pat pažymėtos migrantų protestų vietos.
Visi žemėlapyje vaizduojami miestai ir vietos laikui bėgant tapo sienomis ir priešiška aplinka keliaujantiems migrantams. Pavyzdžiui, Italijos miestas Ventimiglia prie Prancūzijos ir Italijos sienos. Tai tapo užkarda migrantams, vykstantiems į Prancūziją 2011 m., kai Prancūzijos vyriausybė sustabdė Šengeno sutarties galiojimą savo šalyje, siekdama užkirsti kelią migrantams, kurie 2011 m. po Tuniso revoliucijos atvyko į Lampedūzą, Italiją.
Po ketverių metų, 2015 m., susilpninus sienų kontrolę, Ventimiglia vėl tapo sunkiai įveikiama užkarta, kai Prancūzija antrą kartą sustabdė Šengeno sutarties galiojimą. Tačiau toli gražu ji nebuvo tik vieta, kur migrantai įstrigo ir priversti grįžti. Mūsų žemėlapis-archyvas rodo, kad Ventimiglia taip pat tapo svarbia kolektyvinio migrantų protesto vieta.
2015 m. plačiai pasklido ant uolų stovinčių migrantų, kurie laikė plakatus su užrašais „Mes negrįžtame atgal“, vaizdai. Tai tapo galingu šūkiu kitoms migrantų grupėms visoje Europoje.
Inovatyviausias žemėlapio aspektas yra laiko konteksto įvedimas, migracijos žemėlapyje parodantis erdvių transformacijas laikui bėgant. Jis paaiškina pasienio ruožų istoriją per pastarąjį dešimtmetį ir kaip jie paplito visoje Europoje. Kiekviena pavaizduota vieta – pavyzdžiui, Paryžius, Kalė, Roma, Lesbas, Kosas ir Atėnai – bėgant metams pasikeitė dėl migrantų buvimo.
Kuri Europa?
Archyvo projekte šios vaizduojamos Europos vietovės skiriasi nuo įprasto geopolitinio žemėlapio. Vietoj to, kad būtų paryškintos nacionalinės sienos ir miestai, jis parodo vietas, kurios buvo faktinės sienos keliaujantiems migrantams ir tapo protestų ir kovų vietomis. Taip žemėlapis sukuria dar vieną Europos, kaip erdvės, kurią suformavo buvę migrantai, vaizdą – smurtą pasienyje, įkalinimą ir progresą.
Geopolitinis Europos žemėlapis transformavosi į Europos migrantų erdves – tai yra Europa, kokią mato migrantai ir kuria jų buvimas. Taigi, atsiranda kitas Europos vaizdas – erdvė, kurioje migrantų kova dėl išlikimo prisidėjo prie žemyno politinės istorijos. Šioje Europoje migrantams taikomi teisiniai apribojimai ir žmogaus teisių pažeidimai, tačiau tuo pat metu jie atveria erdves gyventi, kurti bendruomenę ir yra jų kolektyvinių kovų fonas.
Jie taip pat solidarizuojasi su Europos piliečiais, kurie juos užjaučia. Šiuos mūsų žemėlapyje paryškintus pasienio ruožus išskyrė piliečių ir keliaujančių migrantų aljansai. Šiose vietose savanoriškos grupės teikė maistą, pastogę ir paslaugas, tokias kaip medicininė ir teisinė pagalba.
Taigi, kaip šis žemėlapis įsitraukia į diskusijas apie „migrantų krizę“ ir „pabėgėlių krizę“ Europoje? Priskirdamas laiko struktūrą ir atsekdamas šių trumpalaikių pasienio ruožų istoriją, jis apverčia migrantų, kaip kažko išskirtinio, kaip krizės, įvaizdį. Žemėlapyje parodoma, kaip Europos miestai ir pasienio ruožai laikui bėgant pasikeitė dėl migrantų buvimo.
Pateikdamas pasienio ruožų istoriją ir užfiksuodamas prisiminimus apie piliečių solidarumą su migrantais šiose vietose, šis žemėlapis išsklaido griežtą požiūrį į migrantus kaip įsibrovėlius ir parazitus, kitaip tariant, kaip grėsmę. Tokiu būdu migrantai parodomi kaip besivystančios Europos istorijos dalis. Jų kova dėl išlikimo dabar tampa Europos istorijos dalimi.
Tačiau Europoje plintanti pagalbos migrantams kriminalizacija byloja apie tai, kaip toks bendradarbiavimas trikdo valstybės politiką dėl migrantų sulaikymo. Šis žemėlapis-archyvas padeda sugriauti migrantų, kaip beveidžių masių ir nepaklusnių minių, įvaizdį, išryškindamas erdves, kurias jie sukuria gyvenimui ir bendravimui, paskatinti paprastų Europos piliečių, kurie nepaiso kontrolės politikos ir smurtinių sienų.
