Vokietijos užsienio reikalų ministras Guido Westerwelle vasario mėnesį vykusioje Miuncheno saugumo politikos konferencijoje vėl atgaivino kalbas apie tai, kad reikia sukurti bendras Europos karines pajėgas, kurios būtų atskaitingos Europos Parlamentui. Jungtinės Europos kariuomenės idėja Europos Sąjungoje sklando jau seniai, nors nepanašu, kad artimiausiu metu ji bus pradėta įgyvendinti. Tačiau Vokietijos noras prisidėti prie bendrų pajėgų formavimo yra nebloga žinia tiems, kas laukia postūmio ES bendros saugumo ir gynybos politikos srityje, nes vokiečiai, skirtingai nei britai ar prancūzai, anksčiau prie tokios politikos šalininkų nepriklausė.
Nuo praėjusių metų gruodžio įsigaliojusioje Lisabonos sutartyje nėra numatytos ES šalių prievolės sukurti vadinamąją Europos armiją. Kariniai ir gynybos klausimai kiekvienoje šalyje vis dar sprendžiami nacionaliniu lygmeniu (tai ypač svarbu toms valstybėms, kurios laikosi neutraliteto principo) ar remiantis priklausymu Šiaurės Atlanto aljansui. Tačiau Lisabonos sutartis nedraudžia ES narėms, norinčioms bendradarbiauti saugumo ir gynybos klausimais, vienyti jėgas ir priimti sprendimus, koordinuojančius bendrus karinių pajėgų veiksmus. Tokiu atveju gali būti sukurtas kelių ar keliolikos valstybių branduolys, prie kurio kitos šalys nebūtų verčiamos prisijungti. Kita vertus, tokio branduolio susikūrimas ateityje galėtų pasirodyti patrauklus ir kitoms narėms ir išjudinti bendros Europos kariuomenės kūrimo procesą iš mirties taško.
Branduolio kūrimosi iniciatorėmis galėtų tapti Didžioji Britanija ir Prancūzija. Vasario mėnesį komentuotame Didžiosios Britanijos pranešime apie būsimus pasikeitimus šalies gynybos politikoje britų vyriausybė kalba apie glaudesnį karinį bendradarbiavimą su prancūzais. Bendras karinio pobūdžio veiksmų koordinavimas būtų naudingas ekonominės krizės laikotarpiu, nes sujungtų besidubliuojančias abiejų šalių karinių pajėgų funkcijas ir leistų sutaupyti biudžeto lėšų.
Prie britų ir prancūzų prisijungus vokiečiams, branduolys vienytų tris didžiąsias Bendrijos šalis. Atrodo, kad prie jų linkusi prisidėti ir Italija. Dar praėjusių metų pabaigoje italų užsienio reikalų ministras Franco Frattini pareiškė, kad „niekaip nesibaigianti istorija“ apie Europos kariuomenę pagaliau turi būti baigta. Ministro nuomone, be bendrų karinių pajėgų Bendrijai gresia prarasti svarbaus veikėjo pozicijas pasaulyje ir atsidurti vadinamojo G2 – JAV ir Kinijos – šešėlyje: tuomet euroatlantinio bendradarbiavimo svarbą nusvertų Ramiojo vandenyno ašis.
Tačiau kaip ES kariuomenė galėtų išlyginti galių balansą tarp Europos ir Amerikos arba tarp Europos ir Kinijos, lieka neaišku. Kariniu požiūriu galingiausios senojo žemyno valstybės – Didžioji Britanija ir Prancūzija – turi atitinkamai 188 tūkst. ir 225 tūkst. karinio personalo. JAV šis skaičius siekia 1,38 mln., Kinijoje – 2,25 mln. Kalbant apie artileriją, tankus, povandeninius laivus, situacija panaši. Ne ką geresnė padėtis ir karinių oro pajėgų srityje. Pavyzdžiui, Prancūzija turi 1023 kovinius lėktuvus, Didžioji Britanija – 386, Kinija – 1900, o JAV armijoje jų – daugiau kaip 18 tūkstančių. [1] Todėl noras pasitelkus „Europos armiją“ ES pozicijas pasaulyje padaryti solidesnes atrodo neapskaičiuotas ir pernelyg iššaukiantis.
Pragmatinė Europos kariuomenės sukūrimo priežastis, t. y. finansinių išlaidų efektyvumo didinimas atsisakant paskirai šaliai būdingų karinių veiksmų dubliavimo, yra kur kas protingesnė, tačiau apie tai reikėjo mąstyti gerokai anksčiau. Krizės pradžioje įtikinti valstybes imtis karinio pobūdžio veiksmų koordinavimo ir taip sutaupyti biudžeto lėšų būtų buvę paprasčiau. Dabar, sunkmečiui greičiausiai jau persiritus į antrąją pusę, išlaidų karpymo klausimas nebūtinai bus sprendžiamas sparčiai, nes atsigaunantis ES šalių BVP gali sustiprinti norą kariniu požiūriu likti mažiau priklausomomis nuo Bendrijos sprendimų. Be to, daugeliui iki šiol nėra aišku, kokią gi funkciją atliktų vadinamoji Europos armija.
Remiantis Europos saugumo strategija, kuri Europos Tarybos buvo priimta 2003-aisiais ir patobulinta 2008-aisiais, Bendrijai kylančios grėsmės yra prekyba masinio naikinimo ginklais, terorizmas, organizuotas nusikalstamumas, kibernetinis ir energetinis pažeidžiamumas, klimato kaitos padariniai, regioniniai konfliktai, valstybės be stabilios teisėtos vyriausybės, skurdas ir piratavimas. Šių grėsmių neutralizavimas turėtų tapti ir bendrų ES karinių pajėgų veiklos tikslu.
Tačiau, kai kurių ekspertų teigimu, tokia misija egzistuoja tik popieriuje, mat Europai palankiau ne kurti gynybos politiką, juo labiau karines pajėgas, o užsiimti krizių valdymu. Jis nuo bendros gynybos politikos skiriasi tuo, kad tam reikia ne nuolatinio, o dažnai tik vienkartinio veiksmų derinimo. Nenuostabu, kad dėl šios priežasties Europa iki šiol nesiryžo sukurti ES kariuomenės, nes jos suformavimo išlaidos būtų akivaizdžiai didesnės negu nauda – gynybos klausimus patogiau palikti Šiaurės Atlanto aljansui, aišku, į jo veiklą įnešant svarų savo indėlį.
Jurgita Laurinėnaitė
