Per praėjusius metus, kai pasaulio ekonomikai smogė JAV nekilnojamojo turto ir finansinė krizė, ekonomikos augimas sulėtėjo daugelyje išsivysčiusių valstybių, o infliacija kilo visame pasaulyje, nuostabą kėlė santykinai gera Europos ekonomikos būklė.
Padėtis nėra visur vienoda, nes tokios valstybės kaip Ispanija, Italija ir – vis labiau – Jungtinė Karalystė, susiduria su problemomis. Tačiau bendras augimas, ypač 15 valstybių, kurios yra įsivedusios sparčiai brangstantį eurą, glumina skeptikus. Birželio pradžioje Tarptautinis valiutos fondas peržiūrėjo savo 2008-ųjų augimo prognozes euro zonai, stipriai jas padidindamas ir paskelbdamas, kad euro zona tapo „stabilumo zona tarptautinėje ekonomikoje.“ Panašiai ir gegužės pabaigoje Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija gyrė Europos ekonomiką už jos „atsparumą“.
Taip buvo tada. Per kelias pastarąsias savaites dauguma ekonomikos naujienų iš Europos buvo prastokos, niūrios ar net visiškai pasibaisėtinos. Danija oficialiai įsmuko į recesiją. Airija, pastarojo dešimtmečio žvaigždė, sumažino savo šiųmetinius augimo lūkesčius beveik iki nulio. Ispanijos ekonomika nebeauga. Jungtinė Karalystė balansuoja ant recesijos ribos. Net Vokietija, Europos didžiausia ekonomika, ėmė rodyti žymaus pablogėjimo ženklus. „Sunku rasti šalį, kuri nulaiko galvą virš vandens“, – sako Veronique Riches-Flores, vyriausioji Prancūzijos banko Société Générale ekonomistė. Verslo lyderiai pradedant seru Stuart Rose iš Britanijos mažmeninės prekybos kompanijos Marks & Spencer ir baigiant Renault vadovu Carlos Ghosn skelbia pavojų. Angela Ahrendts, prabangos prekes rinkai tiekiančios firmos Burberry vadovė nerimauja dėl kylančių kaštų, krentančios paklausos ir stipraus euro, kuris mažina konkurencingumą. „Gali būti tikra audra“, – sako ji. Daugelis investuotojų sutiktų: šiais metais akcijų kainos Europoje nukrito 20 proc. ar dar daugiau.
Kaip blogai bus? Ar Europa atsilaikys prieš šiuos sunkius iššūkius ir toliau augs? Ar ją ištiks dar vienas periodinis nuosmukis, lydimas darbo vietų praradimo ir užsitęsiančių ekonominių skausmų korporacijoms ir piliečiams. Štai penki stebėtini dalykai:
Vokietijos mašina
Po dešimtmečio stagnacijos 2003 m. Vokietija susigrąžino savo, kaip Europos augimo variklio, vaidmenį ir nuo tada veržėsi į priekį, paskui save tempdamasi daugumą kaimynių. Per pirmuosius tris 2008 m. mėnesius Vokietijos ekonomika augo 2.6 proc. – tai geriausias jos rezultatas per visą dešimtmetį, leidžiantis optimistiškiau vertinti Europos pamatinę stiprybę. Už šio gero rodiklio slypi eksporto bumas, nes tradicinės Vokietijos pramonės šakos – tokios kaip mašinų pramonė ir įranga – laimi iš užsakymų iš Kinijos, Rusijos, Indijos ir Vidurio Rytų antplūdžio. Tai savo ruožtu skatina investicijas Vokietijoje ir jau sukūrė dešimtis tūkstančių darbo vietų. Bet naujausi duomenys rodo, kad gamybos bumas pasiekė savo viršūnę ir kyla klausimas – kiek bus žymus sulėtėjimas? Liepos 4-ąją vyriausybė pranešė, kad gegužę užsakymų gamintojams apimtys nukrito 0,9 proc. Dauguma ekonomistų tikėjosi nedidelio pakilimo, tad netikėtai prastas rodiklis kartu su kitais duomenimis, rodančiais, kad verslo pasitikėjimas mažėja, sukėlė daug susirūpinimo. „Vokietijos pramonės perspektyvos sparčiai prastėja“, – sako Riches-Flores.
Vokietijoje kai kas su tuo tvirtai nesutinka. Vokietijos inžinerijos federacijoje, asociacijoje, kuri vienija maždaug 3000 Vokietijos mašinų gamintojų, ekonomistas Olaf Wortmann pripažįsta, kad „pasikeitė tempas“, bet jis teigia, kad kilimas aukštyn išlieka. Federacija stebi savo narių užsakymų skaičių: gegužę šis rodiklis krito 12 proc., bet balandį buvo neįtikėtinai išaugęs – 35 proc. „Visada būna mėnesinių svyravimų“, – sako Wortmann. Pirmąjį 2008 m. pusmetį ši pramonės šaka vis dar tikisi bent 5 proc. augimo. Vienas padrąsinantis faktas: inžinerijos bendrovių gamyklose darbas vyksta įspūdingu greičiu – pajėgumai išnaudojami beveik rekordiniu 91 proc. ir netgi šiais metas daug investuota siekiant padidinti našumą. Jei Wortmann teisus ir Vokietijos eksportas bei investicijų sektorius išliks tvirtas, tai daug prisidės prie Europos ekonomikos stabilizavimo.
Karas prieš infliaciją
Jean-Claude Trichet, Europos centrinio banko (ECB) prezidentas, liepos 3 d. paskelbdamas, kad bazinė Europos palūkanų norma didinama 0,25 proc., tvirtino, kad tai labai svarbu siekiant išvengti vadinamųjų antrinių infliacijos padarinių ir „neutralizuoti didėjančią grėsmę kainų stabilumui.“ Paprastai tariant, tai reiškia, kad jis jaudinasi dėl infliacijos spiralės, kai pramoninių ir vartojimo prekių gamintojai pakelia kainas, kad kompensuotų didesnius kaštus, o darbininkai reikalauja didesnių algų, kad galėtų įpirkti pabrangusius namų ūkio reikmenis. Grėsmė labai reali. Kylančios naftos, neperdirbtų žaliavų ir maisto kainos smarkiai padidino infliacijos tempus, kurie birželio mėnesį pasiekė 4 proc., – tai daugiau nei dukart viršija to paties mėnesio praėjusiais metais rodiklį.
Trichet kritikai, įskaitant Prancūzijos prezidentą Nicolas Sarkozy, teigia, kad ECB palūkanų normos padidinimas yra neprotingas žingsnis siekiant kovoti su kylančiomis prekių kainomis, be to, pats Trichet davė suprasti, kad artimoje ateityje bankas daugiau neplanuoja keisti palūkanų normos. Vis dėlto staigiai kylanti infliacija kelia didelę grėsmę Europos šansams išvengti nuosmukio, ypač kai augimas mažas. Infliacija yra turbūt sudėtingiausiai prognozuojamas ekonominis rodiklis: pavyzdžiui, praėjusiais metais ECB personalas visuose mėginimuose nuspėti infliaciją darė prielaidą, kad naftos kainos stabilizuosis, o jos tik augo ir pasiekė dabartinę – 140 JAV dolerių už barelį, o tai dvigubai daugiau nei prieš metus. Vakarų ekonomikos dabar yra kur kas mažiau priklausomos nuo naftos nei per du naftos šokus XX a. aštuntajame dešimtmetyje, bet dabar taip pat kylant ir maisto kainoms, situacija išlieka labai nepastovi. Jei infliacijos tempai toliau kils, galima laukti daugiau centrinio banko „suveržimų“ ir didėjančio recesijos pavojaus.
Vartotojai: vakarėlis baigėsi
Oxford Street, judriausioje Londono mažmeninės prekybos vietoje, vis dar pilna pirkėjų, medžiojančių nupigintas sezonines prekes, bet parduotuvių savininkai tikrai nėra patenkinti. Liepos 2 d. Marks & Spencer akcijų vertė nukrito 25 proc. per vieną dieną, kai firma paskelbė perspėjimą dėl pelno. Jų konkurentai John Lewis, kurių akcijomis rinkoje neprekiaujama, per vasaros išpardavimo savaitę birželio pabaigoje pardavė 8 proc. mažiau palyginus su ta pačia savaite 2007-aisiais. Patrick Lewis, vadovaujantis bendrovės mažmeninės prekybos operacijoms, sakė, kad rinka „neabejotinai tapo sudėtingesnė.“
Panašiai kaip ir Britanijoje, vartotojų išlaidos sumažėjo Airijoje ir Ispanijoje, nors vartotojai truputį geriau laikosi Prancūzijoje. Vokietijoje ekonomistai dešimtmetį laukė pakilimo, kurį turėjo užtikrinti vartotojai, ir vis dar tebelaukia, nors ekonominė padėtis dar visai neseniai atrodė gerai. Svarbu tai, kad daugelyje šalių (išskyrus Ispaniją) užimtumo rodiklis išlieka geras ir kol kas, nepaisant darbo vietų mažinimo, ypač bankuose, bendras bedarbystės lygis išlieka stabilus. Pavyzdžiui, reguliari laisvų darbo vietų, skelbiamų internete, apžvalga parodė, kad birželio mėnesį Europoje nebuvo pasikeitimų; pasak apžvalgą rengiančio internetinio darbuotojų paieškos portalo Monster, darbo vietų skelbimų turizmo, aptarnavimo ir sveikatos apsaugos srityse netgi smarkiai padaugėjo. Neigiamos antraštės visur verčia žmones baimintis dėl ateities: pasak rinkos tyrimų firmos GfK NOP, Jungtinėje Karalystėje vartotojų nuotaikos tokios prastos nebuvo nuo 1990 m.; tuomet valstybės laukė gili recesija. Riches-Flores iš Société Générale mano, kad galbūt Europa jau dabar yra recesijoje vartotojų išlaidų atžvilgiu.
Nekilnojamasis turtas: bumo pabaiga ar nuosmukis?
Vartojimas Jungtinėje Karalystėje, Airijoje ir Ispanijoje pastaruosius keletą metų toks stiprus buvo iš dalies dėl kilusių nekilnojamojo turto kainų, kurios leido vartotojams pasijusti kur kas turtingesniems ir leido skolintis, nes kilo jų nekilnojamojo turto vertė. Bet didelėje Europos dalyje – ypač šiose trijose valstybėse – sunkio jėga pagaliau žemyn tempia ir nekilnojamojo turto rinką. Galima tik spėti, kiek kris kainos, bet ženklai neteikia pagrindo optimizmui.
Šį mėnesį didžiausia Britanijos statybų kompanija Taylor Wimpey, nesugebėjo užsitikrinti taip reikiamų investicijų iš dabartinių akcininkų ar naujų investuotojų; jos akcijos per pastaruosius metus nukrito 95 proc. Kelioms stambioms statybų bendrovėms Ispanijoje taip pat atėjo sunkus metas. Hetal Mehta, Ernst & Young ekonomistė Londone, sako, kad nekilnojamojo turto kainos, Jungtinėje Karalystėje nukritusios 8 proc. lyginant su praėjusių metu piku, gali smukti dar 10 proc. Deutsche Bank teigia, kad bendras nuosmunkis iki 2010 m. pabaigos gali priartėti prie 25 proc. Bet nesvarbu, kiek jos galiausiai sumažės, nekilnojamojo turto bėdos jau dabar mažina vartojimo išlaidas. Pavyzdžiui, sako Mehta, tokių namų apyvokos prekių kaip indaplovės ar šaldytuvai pardavimai per pastaruosius 6-8 mėnesius smarkiai krito, nes žmonės taip dažnai nebesikrausto. Bet nekilnojamojo turto rinka yra pirmiausia vietos verslas ir daugelyje rinkų ji laikosi gerai:. pavyzdžiui, visoje Vokietijoje ar mėgstamuose tokių mėgstamų miestų kaip Londonas ar Paryžius rajonuose. Jei pakankamai vietų atsilaikys, o kitur nuosmukiai bus trumpalaikiai, tuomet galima tikėtis, kad žala bus nedidelė.
Finansinė rizika
Visoje Europoje bankai pristabdė skolinimą asmenims ir įmonėms. Skolinimo sąlygos taip smarkiai sugriežtintos, kad Mehta iš Ernst & Young juokauja, jog asmenims, kurie pirmą kartą nori įsigyti nekilnojamojo turto, „gauti paskolą Jungtinėje Karalystėje yra beveik tas pats, kas laimėti loterijoje“. Tai neišvengiama reakcija į sulėtėjusį ekonomikos augimą ir pasaulinius finansinius sunkumus, sukeltus JAV rizikingų paskolų sektoriaus griūties. Tačiau niekas negali užtikrintai numatyti, ar dar tebėra kokių nors neaptiktų didžiulių finansinių pavojų; po rizikingų paskolų krizės aiškėja, kad dauguma bankų neįvertino rizikos, kurią kėlė dažnai paslaptingai atrodantys finansiniai instrumentai, kuriais jie prekiavo. Europos bankai patys sako, kad dauguma blogų naujienų jau paskelbtos, o kai kurie (įskaitant Barclays, Crédit Agricole ir didžiuosius Šveicarijos bankus) jau surinko milijardus dolerių savo balansų ataskaitoms pagerinti. To gali nepakakti: neseniai paskelbtame Goldman Sachs pranešime teigiama, kad Europos bankai turės prasimanyti dar 95-140 mlrd. dolerių. Ir jeigu įvyks dar vienas Northern Rock krachą primenantis įvykis, visi spėjimai, kad Europos bankai yra stabilūs, o Europos ekonomika atspari, bus atšaukti.
Parengta pagal žurnalą „Time“
