Pagrindinių partijų sėkmė Graikijos ir Prancūzijos rinkimuose („Naujoji demokratija“ Graikijoje ir socialistai Prancūzijoje) daugelį žmonių paskatino tikėtis, kad politinis status quo nugalės populistų pagundas. Tačiau esminė minėtų rinkimų pamoka – nacionalinės atstovaujamosios demokratijos nesugebėjimas patenkinti piliečių siekių.
Nei Graikijoje, nei Prancūzijoje naujos vyriausybės negali pasiūlyti euro zonos krizės sprendimo būdų. Užuot vienijusi žemyną, bendra Europos valiuta kursto baimę ir susiskaldymą, kuriais naudojasi Prancūzijos nacionalinis frontas. Tai, ką mes stebime Europoje, yra ne tik ekonomikos fenomenas, bet ir Europos demokratijos krizė.
Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos (LSE) komanda, bendradarbiaudama su partneriais visoje Europoje, nagrinėjo naujas politines partijas ir viešus protestus, pradedant nuo Anglijos ir baigiant Vokietija. Prieita prie išvadų, kad juos vienija ne tik priešinimasis taupymui, bet ir nusivylimas politika. „Tai jie vadina demokratija, bet taip nėra“, – kartoja demonstracijų Ispanijoje dalyviai. Vokietija ypač įdomi šiame kontekste, nes ji yra kur kas mažiau paveikta griežto taupymo negu kitos Europos valstybės. Jos ekonomika atsigavo gana greitai, pastebimas lėtas jos augimas, tačiau ir čia žmonės išėjo į gatves.
Pavyzdžiui, Vokietijoje nuvilnijo protestų banga, nukreipta prieš infrastruktūros projektus, kuriuose esą stinga skaidrumo ir piliečių dalyvavimo. Be to, Vokietijos prezidentas Christianas Wulffas buvo priverstas pasitraukti iš savo posto dėl įtarimų korupcija, o prie to daug prisidėjo žmonių protestai. Apskritai dažniausiai minėtose demonstracijose iškeliamas ne griežto taupymo per se, bet demokratijos žlugimo klausimas, todėl ir atsiranda tokių šūkių kaip „Nuo šiol – tikra demokratija“ arba „Kairas – kiekvieno kaimynystėje“. Žmonės nori tarti savo žodį, jie siekia politikos, skirtos bendrajam gėriui, kritiškos žiniasklaidos pozicijos.
Kai nusiviliama politiniu elitu, atsiranda niša populistų (ir ne tik) judėjimams ir jų iniciatyvoms. Jie skinasi kelią plėtodami naują dialogo techniką, kuri atveda žmones į aikštes, arba naujomis formomis pasireiškia interneto erdvėje. Jeigu tai, kas vyksta, yra atstovaujamosios demokratijos krizė, mes turime pripažinti, kad net jei euras bus išgelbėtas, Europos išgelbėti nepavyks. Antra vertus, kol politinė krizė nebus išspręsta, gali būti neįmanoma išgelbėti euro. Didžiausias pavojus yra tai, kad nusivylimu Europoje gali pasinaudoti populistinės euroskeptiškosios partijos. Reikia, kad prasidėtų įvairialypės diskusijos, kaip sumažinti skirtį tarp politinio elito ir eilinių piliečių, kad šie galėtų paveikti sprendimus, kurie daro įtaką jų gyvenimui. Trumpai tariant, Europai reikia iš naujo atrasti demokratiją, kad pavyktų ją išsaugoti.
Parengta pagal http://www.project-syndicate.org/ medžiagą
