Nuo tada, kai 1989 metais griuvo Berlyno siena ir Rytų Europoje subyrėjo komunizmas, Europos geopolitinis kaleidoskopas nebuvo taip stipriai sukrėstas. Tačiau priešingai nei tie džiaugsmingos suirutės metai, kurie suteikė energijos Europos integracijos procesui, 2015 metų krizės beveik sugriovė Sąjungą ir paliko ją išvargusią, sumuštą, liūdną ir su naujais barjerais.
Geležinės uždangos griuvimas leido po dvejų metų sukurti bendrą ES valiutą ir per 15 metų įgyvendinti plėtros į rytus planus – ES ir NATO pasiekė Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos sienas. Tokie įvykiai, rodėsi, patvirtino Sąjungos įkūrėjo Jeano Monneto pranašystę, kad po krizių bus sukurta vieninga Europa.
Vis tik priešingai nei tada, šiemet politiniai ir ekonominiai šokai dėl migrantų, Graikijos skolos, teroristinių išpuolių ir Rusijos karinių veiksmų nulėmė dalies sienų kontrolės gražinimą įvairiose vietose, populistų ir antieuropietiškų galių sugrįžimą ir mėtymąsi kaltinimais tarp ES vyriausybių.
Jean-Claude'as Junckeris, kuris dabartinę Europos Komisiją apibūdina kaip „Paskutinės galimybės Komisiją“, įspėjo, kad ES Šengeno erdvei iškilo grėsmė, o euras irgi gali neišsilaikyti, jei bus uždarytos vidinės sienos. Po paskutinės iš 12 ES viršūnių susitikimų jis griebėsi juodo humoro: „Krizės, su kuriomis dabar tvarkomės, išliks, o naujos ateis“.
Jo pesimistiškas tonas buvo visiška priešingybė optimistinei „mes tai galime“ nuotaikai, kurią bando skleisti Vokietijos kanclerė Angela Merkel, tuo pačiu metu ieškanti, kaip priimti šimtus tūkstančių Sirijos pabėgėlių.
A. Merkel sulaukė mažai palaikymo iš ES partnerių dėl migrantų naštos pasidalinimo. Daugelis reikalavo, kad prioritetu būtų laikomas Europos išorinių sienų uždarymas, o ne pabėgėlių priėmimas į savo šalis. Taip buvo dalinai dėl paslėpto nepasitenkinimo Vokietijos dominavimu Europos Sąjungoje ir jos nenoro rizikuoti euro zonos klausimais. Kai kurie partneriai taip pat kaltina Berlyną veidmainyste dėl jo energetinių ryšių su Rusija. Tuo tarpu tokie šalies partneriai kaip Prancūzija, Nyderlandai ir Danija yra išsigandę radikalių dešiniųjų veiklos ir galios įgijimo. Vienas aštriausių atsisakymų toliau dalintis pabėgėlių naštą Vokietiją pasiekė iš artimos sąjungininkės Prancūzijos. Premjeras Manuelis Vallsas apie A. Merkel atvirų durų pabėgėliams politiką pareiškė: „Ne Prancūzija pasakė „Atvykite!“. A. Merkel kritikai nepasidrovėjo jos užsipulti per paskutinį šiais metais viršūnių susitikimą. Italijos premjeras Matteo'as Renzis, remiamas Portugalijos ir Graikijos, užsipuolė ją dėl atsisakymo pritarti euro zonos bankų indėlių garantijų sistemai. Baltijos šalys, Bulgarija ir Italija pasmerkė jos rodomą palaikymą tiesioginiam dujotekiui iš Rusijos į Vokietiją tuo metu, kai Sąjunga taikė sankcijas Maksvai dėl jos karinių veiksmų Ukrainoje.
Dar viena problema, kuri gali padidėti 2016 metais, yra ta, jog pagrindiniai Europos lyderiai yra politiškai silpni ir taip užsiėmę šalių vidaus problemomis, kad nepajėgia produktyviai veikti kartu.
Prancūzijos prezidento Francois Hollande'o metai buvo paženklinti smurto – islamistų išpuolis pakraupino pasaulį ir atidengė Europos policijos silpnybes bei specialiųjų pajėgų negebėjimą bendradarbiauti. Prancūzijos įtaka Europoje mažėja dėl šalies ekonominio silpnumo tuo metu, kai F. Hollande'as ruošiasi 2017 metais rinkimuose kovoti su dešiniaisiais populistais ir Marine Le Pen bei konservatyviuoju pirmtaku Nicolas Sarkozy.
Britanijos premjeras Davidas Cameronas rūpinasi tik kaip ateinančių metų vasarį rasti viską gelbstinti sprendimą, kaip keisti Didžiosios Britanijos narystės sąlygas – jis leistų laimėti pergalę kitais metais planuojamame referendume. Premjeras rizikuoja Britanijos ateitimi tam, kad atimtų iš imigrantų teises, kuriomis džiaugiasi Britanijos piliečiai. Bent dalis ES partnerių griežtai nepritaria tokiam sprendimui.
Turint omeny britų susirūpinimą dėl imigracijos, prieš elitą nusistačiusias minias ir ilgai trunkantį nepasitikėjimą Europa, referendumas atrodo kaip incidentas, kuris tiesiog turi įvykti.
Jei antroji pagal dydį Europos ekonomika ir viena iš dviejų pagrindinių karinių galių taps pirmąja valstybe, nusprendusia pasitraukti iš Europos Sąjungos, tai bus didžiulis žlugdantis smūgis bloko pasitikėjimui savimi ir jo tarptautinei padėčiai.
Kietakakčiai Europos federalistai tikisi, kad „Brexit“ (Britanijos pasitraukimo iš Europos Sąjungos scenarijus) ne tik nesugriautų Sąjungos, bet ir tam tikra prasme leistų atsipalaiduoti kitoms šalims narėms ir sukurti dar artimesnę, euro zona paremtą sąjungą.
Tačiau toks požiūris reiškia, jog ignoruojama daugybė tokių skirtumų kaip rytai vs vakarai, šiaurė vs pietūs, laisva rinka vs protekcionizmas, socializmas vs konservatizmas, etc., kurie apibrėžia šalis nares.
Labiau tikėtinas cenarijus, kad „Brexit“ balsavimas paskatins ir kitas šalis nares pagalvoti apie rederendumus. Danija jau parodė kuo tokia politinė rizika gali baigtis – vyriausybė paklausė, ar rinkėjai norėtų dar bent truputėlį artimesnio ES šalių narių bendradarbiavimo, atsakymas buvo – ne, ačiū.
Jei D. Cameronas laimės ir Britanija pasiliks Sąjungoje pagal naujas sąlygas, gali kilti naujų problemų – nėra garantijos, kad kiti nacionaliniai lyderiai nemėgins kopijuoti taktikos, kuomet Briuselis imamas įkaitu dėl nacionalinių šalies poreikių.
„Nelaimei, mums reikalinga pergalė Cameronui, kuri gali atnešti daugybę problemų visai Europai“, - klastingą situaciją apibūdina ES pareigūnas.
