Demokratinio pasaulio žiniasklaida sėkmingai pasigavo savo kolegų iš Rusijos keliamą ažiotažą dėl valdančios ir totaliai dominuojančios „Vieningosios Rusijos“ partijos suvažiavimo, kurio svarbiausiu akcentu turėjo tapti premjero, o tiksliau – šalies valdovo Vladimiro Putino kalba.
Spėjimai dėl jos turinio buvo beveik vieningi – po to, kai Dūma skubos tvarka pakeitė Rusijos konstituciją, prailgindama prezidento kadencijos trukmę nuo ketverių iki šešerių metų, niekas neabejojo, kad tai buvo žingsnis V. Putino grįžimo į Kremlių link, o jo kalba suvažiavime bus pagrindinių to grįžimo gairių paminėjimas. Skirtumas tik tas, kad Rusijos žiniasklaida dėl to trimitavo ditirambus ir demonstravo visuotinį džiaugsmą, o Vakaruose ir vėl buvo kalbama apie autoritarizmo stiprėjimą Rusijoje.
Tiesa pasakius, tos kalbos ir prielaidos, kad Dmitrijus Medvedevas tėra tik laikinas statytinis, o V. Putinas grįš į valdžią, kad autoritarizmas Rusijoje stiprėja, kad joje klastojami rinkimai ir pažeidinėjamos žmogaus teisės, jau yra pabodusios. Jos netgi neoriginalios ir nuolat kartojasi, neduodamos jokios naudos, nes, kaip matome, valdantysis Rusijos režimas sėkmingai plėtoja tai, ką yra numatęs, ir nerodo jokių silpnumo požymių. Aštuoneri valdymo, peraugusio į dominavimą, metai, nutildyta opozicija, sugniuždyti nepalankūs oligarchai ir tiesiog nužudyti pavojingai rašę žurnalistai – visa tai aiškiai parodo, kad įvairaus plauko moralizavimai, kartkartėmis sklindantys iš Vakarų demokratų, Rusijos visiškai nejaudina, kaip ir pati demokratija, kuri ten buvo „paguldyta ant menčių“ net nespėjusi pradėti normaliai plėtotis. Ir tai, beje, ne vien V. Putino nuopelnas. Prielaidas tam, kad šalyje vėl palankiai būtų žiūrima į diktatorių, sukūrė tie, kurie valdė iki jo.
Neseniai beveik visų Europos Sąjungos (ES) šalių (išskyrus Lietuvą) iniciatyva atnaujintos ES ir Rusijos derybos dėl naujos bendradarbiavimo sutarties labai gerai parodo, kad tvirtų argumentų siekiant demokratizuoti šią valstybę negirdėsime dar ilgai ir moralizavimai, bet ne daugiau, iš Vakarų sklis ir toliau, nes tikrojo intereso turėti demokratinę Rusiją ten, ko gero, nėra. Ir tie, kurie manė, kad po konflikto su Gruzija Maskva gaus, ko nusipelnė, šiandien tegali būti laikomi naivuoliais, nes ES aiškiai rodo, jog negali, o gal ir nenori perimti strateginės iniciatyvos santykiuose su Rusija, nes, ko gero, pati tiki tų primityvių moralizavimų galia.
Sena politinė logika byloja, kad iniciatyvos bet kokiuose santykiuose neįmanoma perimti tol, kol neperpranti savo priešininko, t. y. nesuvoki realybės tokios, kokia ji yra. ES ir Rusijos atveju galima sakyti, kad palyginti pigios dujos ir nafta, atkeliaujančios iš Rytų dideliais kiekiais, tą Rusijos suvokimo realybę gerokai iškraipė. Dėl to Kremliaus režimas gali jaustis labai jaukiai ir patogiai visų išorinių sankcijų atžvilgiu, nes jos dažniausiai galioja tik vakarietiškuose popieriuose ir kalbose.
Puikiai suvokdamas, kas yra, ko siekia, kokiomis priemonėmis tai padaryti, ir nesibodėdamas tų priemonių naudoti, nesvarbu, ar tai konstitucijos keitimas, ar politinės žmogžudystės, ar karinės intervencijos trypiant kitų suverenumą, Kremlius tiesiog yra racionalesnis ir kaip tik todėl su ES, o ir su visu Vakarų pasauliu bendrauja taip, kaip norisi jam, o ne taip, kaip svajoja pavieniai Europos politikai ar intelektualai.
Vadinasi, Europai lieka du keliai: arba atvirai pripažinti, kad dėl energetinių interesų ji be jokių skrupulų draugaus su autoritarine valstybe, nekreipdama dėmesio į jos vidaus ir užsienio politikos cinizmą; arba pagaliau pradėti santykiuose su Rusija laikytis to, kas yra vadinama demokratinėmis vertybėmis, už kurių ignoravimą ar pažeidimą numatomos konkrečios sankcijos, o ne lengvi pagrasinimai ar pagąsdinimai. Pirmuoju atveju daugelis ES šalių bent jau būtų sąžiningos savo piliečių atžvilgiu ir galėtų nekurti grandiozinių energetinės nepriklausomybės planų, kurie, kaip ir minėtosios sankcijos, paprastai nepažengia toliau kaip „popierinė“ stadija. Antruoju atveju pagaliau būtų pradėta elgtis principingai, nors tai ir keltų kur kas didesnes grėsmes, kurių bijosi daugelis ES lyderių, ko gero, dar nesuvokiančių, kad sąžiningumas bent jau savų piliečių atžvilgiu ir yra tas naujosios politikos receptas, pagal kurį netgi žadėdamas derėtis su Iranu Amerikoje sugebėjo triumfuoti Barackas Obama.
Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
