„Prancūzijai paskelbtas karas“, – po lapkričio 13 d. masinių žudynių Paryžiuje pareiškė šios šalies prezidentas François Hollande'as. Šiuos jo žodžius netrukus pasigavo kitų Europos šalių dienraščiai: karas paskelbtas visai Europai! Tačiau tokios skambios frazės buvo kartojamos ir šių metų pradžioje, kai islamistai viduryje baltos dienos Paryžiaus centre išžudė „Charlie Hebdo“ savaitraščio redakciją, ir po 2004 m. teroristų išpuolio Ispanijoje, kai buvo susprogdinti keturi Madrido priemiestiniai traukiniai. Po kiekvienos naujos teroristų atakos Europoje valstybių vadovų kartojami tie patys žodžiai praranda vertę: visuomenei svarbiau, kokios išvados buvo padarytos ir ar jos yra veiksmingos.
„Ką Prancūzijos vadovo žodžiai apie tai, kad jo šaliai paskelbtas karas, reiškia mums, vokiečiams?“ – klausia Vokietijos dienraštis „Die Welt“. Pasak jo apžvalgininkų, akivaizdu, kad šis teroristų išpuolis buvo nukreiptas ne tik prieš prancūzus, bet ir prieš visus „kryžininkus“, kaip sako patys islamistai, kitaip tariant, prieš dabartinę Vakarų civilizaciją. Kova iki pergalės šiame kare, siekiant išsaugoti savąjį teisinį ir kultūrinį pamatą, Europos demokratijoms yra pats didžiausias iššūkis po 1945 metų. „Die Velt“ apžvalgininkų teigimu, skirtingai nuo kovos su sovietiniu totalitarizmu, dabar susidūrėme ne su aiškiu ir palyginti racionaliu priešininku, o su priešu, kuris kraugeriškumą pavertė savo egzistavimo prasme, priešu, pasižyminčiu nesuprantama organizacine struktūra, priešu, kuris veikia ir pačioje mūsų visuomenėje, ir už jos ribų.
Padedant „Islamo valstybei“, kontroliuojančiai didelę dalį Sirijos ir Irako, islamistų religinis karas su kitatikiais įgijo pseudovalstybinį pavidalą. Tačiau islamistų kuopelės ir stambesnės organizacinės atšakos jau seniai veikia pačioje Vakarų Europoje, o jų gretas pildo Vakarų šalių piliečiai. Kad ir kokie pagrįsti būtų reikalavimai atidžiau įsižiūrėti į iš Sirijos plūstančius pabėgėlius, reikia pripažinti, kad pagrindinė problema yra visai kitur, rašoma dienraštyje. Pasak apžvalgininkų, mes nesugebėsime išsaugoti savo laisvės, jei dėl priešiškumo svetimšaliams tapsime autoritarinėmis valstybėmis, kuriose viskas griežtai kontroliuojama. Tačiau akivaizdu ir tai, kad vidinio saugumo srityje neišvengiamai reikia imtis griežtesnių ir tikslesnių priemonių.
„Islamo valstybę“ galima nugalėti
Diskutuojant apie Vakarų šalių specialiąsias tarnybas, Vokietijoje kartais buvo išsakoma nuomonė, kad jos kelia didesnį pavojų laisvei, nei mirtini jos priešai. Vis dėlto, apžvalgininkų teigimu, dabar labiausiai reikia sumanesnių ir efektyvesnių specialiųjų tarnybų veiksmų, o ne jų veiklos ribojimo. „Lapkričio 13-oji turi tapti mums paskutiniu perspėjimu – jei demokratijos sudaro įspūdį, kad yra nepajėgios užtikrinti savo piliečių saugumo, joms gresia visiškas žlugimas“, – rašo „Die Welt“.
Tai, kad teroristai po 10 mėnesių nuo baisaus teroristinio akto Paryžiuje vėl sugebėjo jame surengti tokio didelio masto išpuolį, verčia kruopščiai įvertinti ne tik prancūziško, bet ir europietiško saugumo užtikrinimo mechanizmo kokybę. Tai svarbu dar ir dėl to, kad mažiausiai vienas iš žudynių Paryžiuje dalyvių buvo gerai žinomas radikalus islamistas.
Karas su „Islamo valstybe“ pirmiausia reiškia kovą priešo teritorijoje, ir ne tik aviacijos antskrydžiais, kaip šiuo metu, bet ir naudojant visą Vakarų karinės mašinos galią. Tai reiškia, kad reikia būti pasirengusiems pasitelkti ir sausumos pajėgas. Kaip rašo „Die Welt“, nė viena Vakarų aljanso valstybė negali nusišalinti nuo šios užduoties vykdymo, NATO kolektyvinės gynybos principas turėtų tik sustiprinti tokį pasiryžimą. Kad ir kokie pagrįsti būtų perspėjimai dėl milžiniškos tokios intervencijos rizikos bei kainos, nuogąstavimai dėl sunkaus tolesnio valstybės atkūrimo proceso, aišku viena – tik Vakarai pajėgtų sunaikinti „Islamo valstybę“. Tik tokiomis karinėmis operacijomis Vakarų šalys esą gali vėl imti kontroliuoti naujos tvarkos įvedimą Sirijoje.
Pražudys kvailumas?
„Beribis ES kvailumas mus galų gale pražudys“, – tvirtinama Lenkijos naujienų portale „wPolityce.pl“ paskelbtame Vroclavo politechnikos instituto profesoriaus Stanisławo Januszewskio straipsnyje. Jame primenama, kad Šengeno sistema, arba laisvas žmonių judėjimas šią sutartį pasirašiusių Europos Sąjungos valstybių teritorijoje, yra europietiškų laisvių pagrindas. Šiandien Vokietija, Švedija, Graikija ir kitos šalys uždaro savąsias sienas. Autoriaus teigimu, Šengeno sistema žlunga ne dėl migrantų antplūdžio, o dėl to, kad ES nesugebėjo jo sukontroliuoti. ES jau seniai nesugeba kontroliuoti imigracijos, migrantai daug metų skverbėsi per Graikiją ir Italiją, bet jokių priemonių dėl to nebuvo imtasi.
„ES tapo tokiu subiurokratėjusiu milžinu, kad savo herbe galėtų pavaizduoti sraigę“, – rašoma „wPolityce.pl“ paskelbtame straipsnyje. Vis rengiami valstybių vadovų susitikimai, juose skelbiama, kad išorines ES sienas reikia kontroliuoti, paskui visi išsivažinėja po namus jausdamiesi atlikę svarbią pareigą. O nelegalūs migrantai ir toliau tūkstančiais plūsta per ES išorinę sieną. Visa tai, pasak autoriaus, taip siurrealistiška, kad atrodo kaip sąmoningas kenkimas arba beribis kvailumas.
Visi mato, kad ES nepajėgia kontroliuoti savo išorinių sienų, t. y. vykdyti pagrindinių savo pareigų. Būtent dėl šios priežasties grįžta ES šalių vidinės sienos. „Kuo, jei ne kvailumo viršūne, būtų galima pavadinti Angelos Merkel raginimą priimti bet kokį kiekį į Vokietiją atvyksiančių pabėgėlių?“ – klausia autorius. Tarp galimų tokio ES bejėgiškumo priežasčių įžvelgiamos ir sąmoningos „kvaištelėjusių kairuolių“ pastangos: juk esą būtent kairieji politikai įskiepijo Europai daugiakultūriškumą, būtent jie visada aršiau už kitus pasisakydavo prieš tautines valstybes, būtent jie, pasak autoriaus, neturėjo nieko švento, nes krikščionybės ir šeimos naikinimas yra būtina sąlyga tautoms sunaikinti. Esą vargu ar jie ilgai dvejojo priimdami sprendimą, kad islamas bus puikus sąjungininkas siekiant šio tikslo.
S.Januszewskio teigimu, atakos Paryžiuje parodė, kad islamo teroristai savo veikloje naudojasi pabėgėliais. Anot jo, tai patvirtina įrodymai, be to, būtų keista, jei islamistai nepasinaudotų tokio didelio žmonių srauto teikiamomis galimybėmis. Deja, taip pat esama įrodymų, kad Europos Sąjunga negali užkirsti kelio tokiems veiksmams, o tai padaryti reikėjo nedelsiant. Priešingai nei tvirtina Briuselio biurokratai, tai esą nėra taip jau sunku.
Pasak autoriaus, nereikia savęs apgaudinėti: ES nepajėgia susigrąžinti savo išorinių sienų kontrolės. Ji taip pat nepajėgia steigti pabėgėlių priėmimo centrų užsienyje, sunaikinti „Islamo valstybės“, sustabdyti islamo terorizmo, o tai reiškia, kad nepajėgia ir užtikrinti savo piliečių saugumo. Anksčiau nei ES pavyks duoti rimtą atkirtį teroristams, „Islamo valstybė“ esą spės Europoje (turbūt ir pačioje Lenkijoje) surengti šimtą teroro aktų. Viena, ką galima padaryti – nesileisti užmigdomiems kairuoliškų iliuzijų, įvesti kontrolę pasienyje ir neįsileisti pabėgėlių. S.Januszewskio manymu, tai mažiausia, ką gali ir turi padaryti Lenkija, kad gautų nors ir nedidelį, bet vis dėlto šansą išvengti teroro aktų. Kitos išeities nėra. „Jeigu klausysime M.Schulzo (Europos Parlamento pirmininkas – red. ), J.-C.Junckerio (Europos Komisijos pirmininkas) ar A.Merkel, mus tikrai ištiks prancūzų likimas“, – mano autorius.
