Briuselio valdžios sprendimas šįmet atsisakyti tradicinės Kalėdų eglutės, šitaip galbūt atsižvelgiant į musulmonų religinius jausmus, yra kritikuotinas, nes šitokiais žingsniais pamažu atsisakoma europinio identiteto, kurio svarbią dalį sudaro krikščionybė. Taip LRT.lt portalui teigia istorikas profesorius Alfredas Bumblauskas.
Kas yra tikra šventė?
Na, žiūrint, kokia šventė. Švenčių yra įvairių. Yra valstybinių švenčių, yra iš religinių tradicijų ateinančios šventės. Turbūt labai įvairiai. Nemanau, kad Kūčios ir Kalėdos yra tos pačios šventės. O apskritai šventė turbūt yra tai, kas visuomenei šventa. Jei šventė yra nuo žodžio „šventa“, vadinasi, jos priklauso ir nuo kiekvieno visuomenės nario ir sykiu bendro požiūrio. Yra tam tikri nulemti dalykai, ritualai, idėjos ir t.t.
Kaip Jūs manote, ar lietuviai yra paniurėlių tauta, nemokanti atsipalaiduoti ir švęsti?
Bijočiau sakyti taip apibendrintai. Iš dalies turbūt taip, nes dar neseniai tebevyko diskusijos, kodėl mes taip labai pilkai minime Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją. Bet aš manau, kad šiuo klausimu keli geri žingsniai į priekį jau padaryti. Jaunimas, jaunimo muzika, populiari muzika yra pritraukta prie programos. Tos šventės, manau, tapo džiugesio šventėmis. Aišku, tas mūsų kalendorius yra gal nelabai dėkingas, nes ir Vasario 16-oji, ir Kovo 11-oji yra labai arti viena kitos. Jos vyksta, kai žiema dar visiškai neišėjus ir pavasaris gerai neprasidėjęs. Dėl to man labai patinka Liepos 6-oji – ši šventė vyksta vasarą. Aš netgi ją padaryčiau kilnojamą, ir tai būtų pastovus sekmadienis. Pirmasis liepos sekmadienis būtų labai graži diena.
O šios artėjančios šventės – Kalėdos, Naujieji metai? Galbūt galėtumėte į jas pažvelgti iš istorinės perspektyvos, kaip kito šių švenčių šventimas?
Na, aš nesu studijavęs šitų švenčių šventimo veikalų, dėl to kiek vengiu kalbėti apie tai, kiek jose yra krikščioniško, pagoniško prado. Bet tos mūsų pagrindinės šventės – Velykos, Joninės, Vėlinės, Kūčios, Kalėdos yra tik krikščioniškoje tradicijoje. Ir tai turbūt ir yra gražu – mūsų kultūros tradicija, kuri, aš manyčiau, derina daug visokių jausmų. Šiek tiek gaila (jau net ir spauda apie tai praneša), Joninės virsta į labai į ilgą trijų dienų alaus gėrimą, o Kūčios – į persivalgymo vakarėlius. Šiuo atžvilgiu turbūt esame neseniai iš skurdo išėjusi visuomenė, todėl mums dar reikia vartoti labai daug materialiųjų vertybių, pavadinkime jas taip. O šiaip Kūčios, mano supratimu, yra susikaupimo ir geros žinios laukimo vakaras. Matyt, mažiausiai derėtų valgyti kažkokius ypatingus valgius, o tik tuos, kurie ateina iš tos tradicijos – grūdus, riešutus.
Ką Jūs veikiate per Kalėdas ir ką linkėtumėte veikti kitiems?
Kalėdų rytą visada rašau sveikinimus, tą tikrai prisimenu, darau tai kiekvienais metais. Bet šiaip man reikšmingesnis Kūčių vakaras, kada stengiesi susėsti prie stalo su tais žmonėmis, kurie tuo metu nėra išsibarstę po kitas šeimas. Tai gal net ne šeimos, o artimųjų ratas, platesnis negu šeima. Tai susėdimas ir turbūt apmąstymas, kokie buvo praeiti metai.
Kaip Jūs vertinate tai, kad šiemet Briuselyje buvo nuspręsta atsisakyti tradicinės eglutės?
Tai yra negražu – šitaip atsisakyti to, kas yra europietiškas identitetas. Krikščionybės sandas užima labai reikšmingą vietą. Pavyzdžiui, Trijų karalių vardų – Kasparo, Merkelio ir Baltazaro – pirmųjų raidžių užrašai ant durų K+M+B yra kone visos krikščioniškos Europos ženklas, tokių ženklų būtų galima išvardinti ir daugiau. Bandymas atsisakyti šitų dalykų man atrodo kažkaip negražiai. Aš dar nepanikavau dėl šito atvejo, nes krikščionybė nėra įrašyta į Europos konstitucijos preambulę. Nepanikavau, galvodamas, kad gal ne vien vakarietiškoji Europa su vakarietiškąja krikščionybe yra Europa. Europa, mano manymu, yra gimusi anksčiau, senojoje Graikijoje ir Kretoje. Tokiu atveju ne vien vakariečiai turi teisę pretenduoti į Europos vardą. Ir Rytų krikščioniškieji kraštai [tą teisę turi] – net Gruzija ar Armėnija. Todėl man atrodė, kad dar nereikia dėl tos krikščionybės per daug išgyventi – Europos idėja yra gal net gilesnė negu Kristus. Tačiau dabar jau pradedu galvoti, kad gal ir reikia tai akcentuoti, nes antraip visai dingsta riboženkliai. Aš sutinku, kad į Europą galime priimti ir Turkiją, nes ji labai sunkiai europėja, bet galime juos priimti į tokią Europą, kokia ji yra, o ne į Europą be ženklų. Turkai Europoje gali neatsisakyti savo identiteto, bet yra ir Europos identitetas, jie turėtų tai žinoti.
