XXI a. civilizuotame pasaulyje labiau priimtina kalbėti apie pilietinę negu apie tautinę tapatybę. Ir vis dėlto tautiškumo, tautinės atminties principas tebegalioja ir kai kuriose visuomenėse atlieka labai svarbų vaidmenį, o vadinamoji „tautinė įtampa“ neretai tampa konfliktų priežastimi.
Rusija, turinti milžinišką teritoriją, yra absorbavusi daug tautų, tad tautinės nesantaikos problematika šiai šaliai yra gana opi, ypač tokiame neramiame regione kaip Šiaurės Kaukazas. Ar tautinė nesantaika taps degiuoju skysčiu, pilamu ant šio rusenančio regiono žarijų ir vėl priversiančiu jį liepsnoti? Neatmesčiau tokios galimybės.
„Kaukazietiškos tautybės asmuo“
Skyrelio pavadinimui panaudotas Rusijos oficialioje kalboje įsitvirtinęs neologizmas – „kaukazietiškos tautybės asmuo“ (лицо кавказской национальности). Šis žodžių junginys dažnai turi neigiamą konotaciją ir vartojamas kalbant apie nusikalstamą veiką, terorizmą bei kitais panašiais atvejais.
Toks žodžių derinys nėra teisingas iš esmės. Juk sunku būtų kalbėti apie kokią nors vieną „kaukazietišką tautybę“. Šiaurės Kaukaze gyvena skirtingų tautybių žmonės, tarp jų religinių ir kultūrinių tradicijų galima atrasti didelių skirtumų (pavyzdžiui, čečėnai ir ingušai yra musulmonai, o osetinai – stačiatikiai).
Šis labai trumpas lingvistinis ir kultūrologinis ekskursas buvo reikalingas siekiant parodyti vieną svarbų aspektą, susijusį su „kontinentinės Rusijos“ (sąlyginis pavadinimas, šiuo atveju – Rusija be Šiaurės Kaukazo) požiūriu į Šiaurės Kaukazą – regioną, kuris priklauso tai pačiai Rusijos Federacijai.
Psichologiškai šis regionas daugeliui Rusijos europinės dalies gyventojų nėra savas. Su Šiaurės Kaukazu susijusi terorizmo baimė, nusikalstamumo tema, pilietinio konflikto nuojauta. Požiūris į šį regioną ir jo gyventojus neretai yra apibendrinamojo pobūdžio, tai rodo ir sąvokos „kaukazietiška tautybė“ atsiradimas.
Šiaurės Kaukazo konfliktiškumas pirmiausia yra susijęs su aštriausiu naujausios Rusijos istorijos konfliktu – Čečėnijos respublikos (Ičkerijos) siekiu iškovoti nepriklausomybę. Ilgą laiką Čečėnija buvo detonatoriumi, kuris, Maskvos žodžiais tariant, „sprogdino Šiaurės Kaukazą“ iš vidaus.
Galiausiai Kremlius iš dalies išsprendė šią problemą (jeigu, žinoma, tai galima laikyti problemos „sprendimu“). Čečėnija buvo „atiduota“ Kadyrovų šeimai (pirmiau Achmatui Kadyrovui, o po jo žūties – sūnui Ramzanui Kadyrovui), kuri, naudodamasi visišku nebaudžiamumu, sukūrė respublikoje stabilumo iliuziją. Už tą iliuzija Kremlius brangiai moka. Pavyzdžiui, neseniai R. Kadyrovas paprašė padidinti dotacijas iš federalinio biudžeto nuo 18,4 mlrd. rublių (apie 1,5 mlrd. litų) iki 38 mlrd. rublių (apie 3,2 mlrd. litų) per metus. Jau dabar federalinio biudžeto įplaukos, tenkančios vienam gyventojui Čečėnijoje, daugiau kaip 9 kartus viršija bendrą Rusijos vidurkį [www.kavkaz-uzel.ru/articles/184060]. Tačiau mokama ne tik pinigais.
Pro pirštus žiūrima į visus R. Kadyrovo pasisakymus, kurie neretai būna gana provokacinio pobūdžio. Pavyzdžiui, 2010 m. Čečėnijos vadovas net kelis sykius viešai pareiškė, kad kartais šariato įstatymas Čečėnijoje yra aukščiau už Rusijos Federacijos įstatymus – Maskva niekaip į tai nereagavo, nors tokius pareiškimus mažų mažiausiai galima pavadinti skandalingais.
Osetinai ir ingušai – primirštas, bet nepamirštas konfliktas
Tačiau klaidinga būtų sieti visas Šiaurės Kaukazo problemas vien su Čečėnija. Apibendrintas požiūris, kuris minimas straipsnio pradžioje, neleidžia Maskvai įžvelgti naujų grėsmių, susijusių su etnine įtampa Šiaurės Kaukaze. Vertinant šios įtampos grėsmę nereikėtų pamiršti naujausios Rusijos Federacijos istorijos – maždaug nuo 1991 m., t. y. nuo galutinio Sovietų Sąjungos žlugimo.
Beje, ir Sovietų Sąjungos subyrėjimas parodė, kad patys aštriausi ir skaudžiausi konfliktai yra etninio pobūdžio, su tokiais konfliktais yra susiję beveik visi buvę ir esami vadinamieji karšti taškai posovietinėje erdvėje – Abchazija, Pietų Osetija, Kalnų Karabachas, Padnestrė ir t. t.
Vienas skaudžiausių etninių konfliktų Rusijos Federacijos teritorijoje kilo tarp ingušų ir osetinų. 1992 metų rudenį įvyko kruvini susidūrimai, kurių aplinkybės vis dar yra gana miglotos. Konfliktas turi dvi „tiesas“. Pasak vienos, ingušai bandė užgrobti vieną Šiaurės Osetijos rajoną, kurį patys ingušai laiko savo etninių žemių dalimi, ir gavo pelnytą atkirtį. Pasak kitos, Šiaurės Osetijos pajėgos, palaikomos rusų kariuomenės ir kovotojų iš Pietų Osetijos (separatistinis Gruzijos regionas), vykdė ingušų žudynes (ingušai pavadino jas genocidu).
Yra ir versija, kad šis etninis konfliktas buvo išprovokuotas ne be Maskvos žinios, o tikrasis siekis buvo sukurti pretekstą, kad būtų galima pradėti spręsti „Čečėnijos problemą“. Tokią versija yra išsakęs buvęs Ingušijos vadovas Ruslanas Auševas [Аушев, Руслан. Вопрос должен решаться в Москве. Iš: Ангуш № 11–13, 2007, p. 2].
Pasak R. Auševo, buvo tikimasi, kad tuometinis Čečėnijos vadovas Džocharas Dudajevas ateis į pagalbą ingušams, o tai leis pateisinti karinį įsiveržimą į Ičkeriją (kuris vis vien įvyko, bet vėliau – 1994 m. pabaigoje). Tačiau D. Dudajevas pareiškė, kad tai, kas vyksta Šiaurės Osetijoje ir Ingušijoje, yra vidinis Rusijos reikalas, ir nesiėmė jokių veiksmų.
Ingušų tautos atmintyje tie įvykiai paliko gilų randą. Iki šiol per kiekvienas šios tragedijos metines Ingušijoje pasigirsta kalbų, kad istorinis teisingumas vis dar neįgyvendintas, kaltieji dėl kruvinų įvykių, per kuriuos buvo žudomi civiliai žmonės – tarp jų moterys, vaikai ir seniai, –nenustatyti ir neįvardyti. Nepamiršta ingušai ir to, kad 1992 m. Rusija faktiškai paliko juos likimo valiai, neapgynė, o Rusijos kariuomenė atsidūrė kitoje barikadų pusėje, palaikydama osetinų reidą.
„Ramiųjų“ respublikų įtampa
Tačiau osetinų ir ingušų konfliktas yra tik vienas sudėtingos naujausios Šiaurės Kaukazo istorijos epizodų. Šiuo metu regionas kenčia nuo nuolatinės įtampos, kuri išplito net į anksčiau gana ramias jo respublikas. Be to, ramiosios (vakarinės) Šiaurės Kaukazo dalies ramybė yra gana sąlyginė. Žurnalistas Konstantinas Kazeninas nurodo, kad Vakarų Kaukazo respublikoms, tokioms kaip Karačiajų Čerkesija, Kabarda-Balkarija ir Adygėja, Rusijos kasdienybės diskurse skiriama kur kas mažiau dėmesio nei jų neramioms kaimynėms – Čečėnijai, Ingušijai, Dagestanui [čia ir toliau cituojama pagal: Казенин, Константин. «Тихие» конфликты на Северном Кавказе. Maskva, 2009].
Kalbėdamas apie „ramiąsias“ Šiaurės Kaukazo respublikas K. Kazeninas pabrėžia galimų tautinių konfliktų pavojų. Jis nurodo vieną svarbų šio regiono ypatumą: „Šiaurės Kaukazas – ypač tankiai apgyventame miestų sektoriuje – vienija skirtingas tautas, tačiau netapo joms „katilu“, kuriame susilydytų ir išnyktų tautinė sąmonė. Vakarų Kaukazo regione tautinę sąmonę taip pat stiprina tai, kad pagrindinių ten gyvenančių tautų likimai klostėsi skirtingai.
Kiekviena ryški figūra Šiaurės Kaukazo respublikose suvokiama per tautinį identitetą, o kiekviena teritorija vertinama kaip vieno ar kito etnoso istorinių žemių dalis“ (p. 11). Tačiau, pabrėžia K. Kazeninas, tai nereiškia, kad etniniai konfliktai yra neišvengiami.
Labai reikšmingas „ramiosiose“ Šiaurės Kaukazo respublikose yra čerkesų faktorius. Kaip nurodo K. Kazeninas, „čerkesai – gausios tautos, per amžius kontroliavusios Vakarų Kaukazą ir pasitraukusios iš jo per XIX a. Kaukazo karą, palikuonys (skirtingais skaičiavimais, šiandien Turkijoje, Jordanijoje, Sirijoje, Izraelyje gyvena tris keturis kartus daugiau čerkesų negu jų istorinėje gimtinėje – Kabardoje-Balkarijoje, Karačiajų Čerkesijoje, Adygėjoje, Krasnodaro krašte)“ (p. 118).
Savotišku Rusijos galvos skausmu yra čerkesų, gyvenančių užsienyje, reikalavimas pripažinti čerkesų tautos genocidą, kuris, jų teigimu, buvo vykdomas nuo XVIII a. pabaigos iki XX a. pradžios. Pasak čerkesų bendruomenių užsienyje atstovų, šiandieninė Rusijos Federacija tęsia šovinistinę Rusijos imperijos praktiką ir nenori pripažinti istorinės tiesos. Maskva kol kas nekreipia į šias pretenzijas didesnio dėmesio, tačiau jos dar kartą parodo, kad oficialiosios Rusijos istoriografijos (iš dalies – perimtos iš sovietmečio) principai prieštarauja kai kurių tautų, gyvenančių valstybės teritorijoje, požiūriui į savo praeitį, istorinį vaidmenį ir identitetą.
Šiaurės Kaukazo tautas žeidžia ir šiuo metu Rusijoje aktyviai propaguojama nuomonė, kad Stalinas „buvo ne toks jau ir blogas vadovas“, pastangos išryškinti jo valdymo laikotarpio laimėjimus – industrializaciją, laimėtą Didįjį Tėvynės karą, ir nutylėti ar sumenkinti Stalino režimo nusikaltimų mastą. 1944 m. deportacijos siaubą teko patirti daugeliui Šiaurės Kaukazo tautų, o karačiajai su tuo susidūrė jau 1943 metais.
Išvados
Apie Šiaurės Kaukazą kaip įtampos ir pilietinių neramumų šaltinį Rusijoje kalbama nemažai, bet kur kas rečiau bandoma įsigilinti į problemos esmę, išanalizuoti ją. Galbūt taip yra dėl to, kad nėra vienos ar vientisos „Šiaurės Kaukazo problemos“, kurios išsprendimas atneštų taiką į regioną. Ji turi aibę sudėtinių dalių – tai ir radikaliojo islamo pavojus, ir etninė įtampa – tarp „kaukazietiškos tautybės asmenų“ ir slavų bei tarp įvairių tautybių šio regiono gyventojų (pavyzdžiui, tarp ingušų ir osetinų), ir psichologinė Kaukazo regiono ir „kontinentinės Rusijos“ priešprieša, ir istorijos bei jos interpretacijos klausimas, ir pan.
Žinoma, kiekvienos problemos sprendimą galima atrasti (ar tas sprendimas bus priimtinas absoliučiai visiems – kitas klausimas). Pavyzdžiui, šiuo atveju pirmu žingsniu link problemos sprendimo galėtų būti tikro federalizmo – vietoj šiuo metu imituojamo federalizmo – įgyvendinimas, pirmiausia grąžinant Rusijos regionų gyventojams teisę rinkti regionų vadovus.
Kitas svarbus žingsnis – keisti „kontinentinės Rusijos“ gyventojų požiūrį į Šiaurės Kaukazo regioną, siekti, kad jis pirmiausia būtų vertinimas kaip visavertė šalies dalis, o ne įtampos ir pavojaus šaltinis. Tačiau gali būti, kad tokia galimybė jau prarasta amžiams, ypač atsižvelgiant į pastarųjų dešimtmečių Kremliaus politiką, kuri dažniausiai buvo nukreipta priešinga linkme.
Viktor Denisenko
