Praėjusį penktadienį Europos Sąjunga (ES) ir Rusija pabandė atnaujinti savo pašlijusius santykius, kurie nutrūko po Rusijos invazijos į Gruziją. Tačiau susitikimo metu vis dar buvo jaučiama įtampa, o abi pusės nevengė įgelti viena kitai.
Europos Komisijos (EK) vadovas Jose Manuelis Barroso bei kiti devyni EK nariai susitiko su Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu ir premjeru Vladimiru Putinu.
Pagal oficialią susitikimo darbotvarkę buvo aptarti ekonomikos bei finansų krizės klausimai (rengiantis G20 susitikimui, kuris vyks Londone), kalbėta apie dujų konflikto pasekmes, Rusijos galimybės įstoti į Pasaulinę prekybos organizaciją. ES pristatė Rusijai Rytų partnerystės projektą buvo aptarti dujotiekių tiesimo finansavimo galimybės ir kiti klausimai.
Tačiau esminis susitikimo tikslas vis tik naujos bendradarbiavimo sutarties pasirašymo galimybė, kuri būtina tiek ES, tiek Rusijai. Nors ekspertai prognozuoja, kad po paskutinių konfliktų, jos greitu laiku sulaukti neteks.
Neabejojama, kad prieš priimant konkretesnius sprendimus abi pusės greičiausiai stebės viena kitą, siekdamos įvertinti viena kitos galimybes, tikintis vėliau pasiekti didesnių nuolaidų iš būsimojo susitarimo.
ES Rusijos dujotiekių projektų nefinansuos
Susitikimo metu nebuvo išvengtas nesenai pasibaigęs Rusijos – Ukrainos dujų konfliktas, Rusijos spauda iki šiol gana vienpusiškai nušviečia šį konfliktą, nuolatos kritikuodama Ukrainą bei nutylėdama apie iš ES ateinančią analogišką kritiką Rusijos atžvilgiu.
Vietoj to, daug ir dažnai užsimenama, kad ES turi paremti Rusijos statomus naujus dujotiekius, kurie aplenktų Ukrainą. Apie tai užsiminė ir Rusijos prezidentas D. Medvedevas, kuris paragino ES diversifikuoti energijos šaltinių tiekimo kelius ir prisidėti prie Rusijos dujotiekių finansavimo.
Apie galimybę prisidėti prie Šiaurės Europos dujotiekio per Baltijos jūros dugną tiesimo praėjusią savaitę prakalbo ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel.
Tačiau ES kol kas neketina finansuoti Šiaurės Europos dujotiekio ir „Pietų srauto“ tiesimo. Tai po susitikimo spaudos konferencijoje pasakė Jose Manuelis Barroso.
Jo teigimu, Šiaurės Europos dujotiekis ir „Pietų srautas“ yra komerciniai projektai, o šių projektų organizatoriai nesikreipė į ES finansinės paramos. Atsakydamas į klausimą, ar ES ketina finansiškai remti „Nabucco“ projektą, J. M. Barroso pareiškė, kad ES gavo prašymą finansiškai paremti šį projektą ir šiuo metu ši paraiška nagrinėjama.
Rafinuota politika
Susitikimo metu nebuvo išvengta ir aštrių kritinių pasisakymų vienas kito adresu. Taip EK vadovas išreiškė susirūpinimą dėl žmogaus teisių Rusijoje, tuo metu Rusijos premjeras atkirto, jog jos pažeidinėjamos pačioje ES.
ES nerimą kelia virtinė nusikaltimų Rusijoje, per kuriuos žuvo rusų žurnalistai ir žmogaus teisių gynėjai. Apie tai EK pirmininkas Barroso užsiminė V. Putinui. Tačiau, kaip tai tapo madinga Rusijoje, Putinas neliko skolingas ir pažėrė analogiškų kaltinimų ES, nurodydamas, kad Rusija lyg šio nėra patenkinta tuo, kaip sprendžiamos rusiškai kalbančių gyventojų problemos Baltijos valstybėse.
„Mes žinome ir apie migrantų teises Europos šalyse, ir tai, kad jos pažeidinėjamos, žinome apie padėtį kai kurių Europos valstybių kalėjimų sistemose“, – tęsė V. Putinas.
Kitaip sakant, Rusija naudoja taktiką „jei jums galima, kodėl negalime ir mes?“. Ironiška, tačiau nevengdama naudoti šios taktikos, Rusija dažnai reiškia nepasitenkinimą, kai ji taikoma ir pačios Rusijos atžvilgiu.
Apeliuodama į rusakalbių teisių pažeidimus Baltijos valstybėse Rusija „pamiršta“, kad pati turi apie 2 mln. asmenų be pilietybės, tai rusakalbiai gyventojai, kurie buvo pakviesti grįžti į Rusiją ir čia apsigyventi.
Nemažai gyventojų iš kitų šalių, tikėdamiesi geresnio gyvenimo, grįžo į Rusiją ir užstrigo biurokratinėje pilietybės suteikimo sitemoje. Gyventojai mėnesius, o kai kurie ir metus, stovi eilėse gauti pilietybę ir leidimus apsigyventi, be jų jie neturi nei teisių, nei galimybės oficialiai įsidarbinti, o tai reiškia negali tikėtis gauti legalaus pragyvenimo šaltinio bei sveikatos apsaugos ir kitų socialinių garantijų.
Palyginimui galima prisiminti, kad Abchazijos ir Pietų Osetijos gyventojams Rusijos pasai buvo išduodami nesilaikant oficialios pilietybės suteikimo tvarkos ir įstatymų. Tai tik parodo, kaip Rusija gali pilietybės įstatymą taikyti asmeniniams politiniams tikslams pasiekti.
Vieningas nevieningumas
Tačiau, tai šio susitikimo trumpa apžvalga, aktualesnis klausimas yra - kaip ES valstybės sugebės suderinti savo pozicijas ruošdamos naująjį bendradarbiavimo susitarimą? Ir konkretesnių sprendimų jau reikia laukti, nes pirmasis ES-Rusijos aukščiausio lygio susitikimas yra numatytas gegužės mėnesį.
Esminė ES problema pavydėtinas pozicijų skirtumas Rusijos atžvilgiu. ES sunkiausiai sekasi rasti kompromisą santykiuose su Rusija. Rytų Europa (tarp jų ir Lietuva) dažnai reaguoja per daug emocionaliai į daugumą priimamų Rusijos sprendimų.
Dažnai pabrėžiama jos autoritariška valdžia, kas beje, nėra paslaptis ir ES senbuvėms. Dažnai kalbama apie galimas grėsmes, kurias ši valstybė, gali sukelti.
Ir nors Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy pareiškė, kad Rusija nekelia jokios karinės grėsmės Europai ar NATO. Tačiau ES neramina Rusijos planai atidaryti naujas karines bazes Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Analogišką susirūpinimą pareiškė ir NATO vadovas.
Vakarų Europos šalys stengiasi prisilaikyti pragmatiškos pozicijos, aukojant tam tikrus demokratijos principus. Italija, Vokietija dažnai kalba apie būtinybę užmegzti glaudesnius ekonominius santykius su Rusija. Vokietija, nepaisant daugumos ES šalių kritikos Rusijos atžvilgiu, paragino ES šalis prisidėti prie Rusijos statomo „Nord Stream“ dujotiekio per Baltijos jūros dugną tiesimo.
Tuo nereikia stebėtis, šis pragmatizmas atsirado tik dėl vienos priežasties. ES per daug priklausoma nuo Rusijos eksportuojamų resursų (naftos ir dujų). Ir kol ši priklausomybė nemažės, tol ES vargu ar sugebės surasti vieningą poziciją.
Tačiau jei ES pavyks įgyvendinti savo tikslus iki 2020 m. padidinti alternatyvių energijos šalinių naudojimą, galima tikėtis tam tikros pozicijos persilaužimo.
Rusijos tono švelnėjimas
Ekonominė krizė skaudžiai atsiliepė Rusijos ekonomikai, dauguma jos rodiklių krito iki 1998 m. lygio, kai Rusiją paveikė pirmoji krizė.
Rusijos rublis nuvertėjo daugiau kaip 30 proc., o užsienio valiutos atsargos sparčiai mažėja. Visos šios priežastys verčia Rusiją švelninti savo toną bei pozicijas.
Tačiau Rusija vis dar stengiasi elgtis bravūriškai, kalba apie naujų karinių bazių steigimą Pietų Osetijoje, tai Kuboje, tai kuria naujas karines sąjungas tarp byrančios Nepriklausomų Valstybių Sandraugos. Vargu ar ji pajėgs įgyvendinti net pusė šių planų.
Tai ne pirmas Rusijos bandymas kurti įvairias karines ar ekonomines sąjungas, kurios plačiai reklamuojamos Rusijos žiniasklaidos, kaip stiprus geopolitinis ginklas, tačiau realybėje jie lieka neveiksnūs, nes NVS šalys siekia tik vieno tiklo – gauti paskolų iš Rusijos.
Analogišką sąjungą Rusija kūrė ir su Kinija, taip vadinama Šanchajaus bendradarbiavimo sąjunga, kuri plačiai buvo reklamuoja, kai 2005 m. vyko bendrieji Rusijos ir Kinijos kariniai mokymai. Tačiau žymesnais pasiekimais ji kol kas dar nepasižymėjo.
Tai ji supranta ir pati, todėl Rusijai teks švelninti savo toną ir leistis į konstruktyvius dialogus. O tai yra puiki galimybė ES išnaudoti esamą padėtį siekiant jai naudingų susitarimų.
Ir tai jau buvo galima pastebėti susitikimo su EK atstovais metu. V. Putinas prabilo, kad ES ir Rusijos santykiai remtųsi lygiateisiškumo principais. Tai gana netradicinis Rusijos pasisakymas, kuri per paskutinius dešimt metų įprato iš aukšto žiūrėti į kitas šalis, o ypač į savo kaimynes.
V.Putinas, savo prezidentavimo metais, dažnai pasisakymuose pavartodavo ir gatvės žargoną, kalbėdamas apie savo kaimynes. Todėl kalbos apie lygeteisiškuma rodo, kad Rusija jau nebesijaučia tokia užtikrinta tarptautinėje politikoje ir bijo būti nustumta į šalį labiau ekonomiškai išsivysčiusių šalių.
Lietuvai būtinas pragmatiškumas
Kaip Lietuva galėtų išnaudoti susidariusią padėtį, kai galima pastebėti, kad Rusija linkusi daryti nuolaidų savo pozicijoms?
Dabartinė finansinė krizė verčia šalis siekti glaudesnio ekonominio bendradarbiavimo. Kas gali pakišti koją Lietuvai formuojant santykius su Rusija, tai pernelyg emocionalus reagavimas į dažnai arogantišką Rusijos elgesį.
Dažni Lietuvos reikalavimai dėl kompensacijos bei nuolatinis priminimas apie sovietinę okupaciją neleidžia išnaudoti dėkingas situacijas.
To pasėkoje Rusija į Lietuvą žiūri iš aukšto, įgnoruoja pastarosios pasisakymus, inicatyvas, todėl ir Lietuva, kuri dažnai siūlosi spręsti įvairius Rusijos ir jos kaimynių problemas, lieka įgnoruojama.
Taip, istorinės praeities pamiršti negalima, tačiau dažnai pasirenkama Lietuvos pozicija šiuo klausimu kenkia ne tiek Rusijai, kiek Lietuvai. Lietuvos padėtis yra kiek geresnė nei kitų Baltijos valstybių, Lietuvoje nėra problemų su rusakalbiais, Lietuva neturėjo nuosavų SS divizijų, todėl Rusijai sunku kaltinti palaikant fašistinius judėjimus.
Iš savo pusės Lietuvai nėra būtinybės nuolat reikalauti, kad Rusija pripažintų savo klaidas dėl sovietinės okupacijos. Tai yra padaryta. 1993 m. Rusija, pasirašydama su Lietuva bendradarbiavimo sutartį, pripažino Lietuvos aneksijos faktą. Todėl kam reikalauti tai, kas jau pripažinta?
Į šį klausimą reikia žiūrėti pragmatiškai, reikia susitaikyti, kad dabartinė Rusija nesutiks mokėti jokių kompensacijų už žalą, vargu ar ir po 50 metų sutiks. Kas liečia aneksijos klausimą, nėra būtinybės reikalauti jo pripažinti, užteks tik korektiškai priminti, kad tai jau yra padaryta.
Lietuvai būtina racionaliau vertinti ekonominį bendradarbiavimą, juolab, kad mūsų šalis yra tampriai priklausoma nuo Rusijos resursų, mes išvengtume panašių krizių, kurios dažnai kyla su tomis šalimis, kurios atvirai pradeda konfliktuoti su Rusija.
Būtent šioje vietoje Vakarų Europos politikos pragmatizmas įgauna savo teigimą reikšmę, kai pirmoje vietoje yra keliami ekonominiai interesai, o ne politiniai lozungai.
Germanas Kavalskis
