Pagal Lisabonos sutartį, kurios ratifikavimas dar nebaigtas, Europos Komisijos pirmininkas turi būti skiriamas atsižvelgiant į Europos Parlamento rinkimų rezultatus. Ši sutartis taip pat numato didesnį europarlamentarų skaičių negu jų bus naujosios EP kadencijos pradžioje. Ketvirtadienį Europos Parlamento patvirtintoje ataskaitoje siūloma taikyti naują tvarką jau dabar.
ES Tarybai pirmininkaujanti Čekija raginama pasirašyti susitarimą su Parlamentu, kad bus laikomasi Lisabonos sutarties nuostatų skiriant Europos Komisijos pirmininką, nors ši sutartis dar nėra įsigaliojusi. EP siūlo nespręsti dėl naujojo Komisijos pirmininko birželio 18 d. Europos Vadovų Tarybos susitikime, o skirti daugiau laiko Parlamento ir Tarybos konsultacijoms šiuo klausimu.
Lisabonos sutartis taip pat numato didesnį europarlamentarų skaičių negu jų bus naujosios EP kadencijos pradžioje. Pagal pernai gruodį Europos Vadovų Tarybos pasiektą susitarimą, sutarčiai įsigaliojus, šios kadencijos europarlamentarų skaičius turėtų padidėti nuo 736 iki 754. Ispanija tuomet turėtų keturiais EP mandatais daugiau, Prancūzija, Švedija ir Austrija – dviem, o Jungtinė Karalystė, Italija, Ispanija, Lenkija, Nyderlandai, Bulgarija, Latvija bei Malta – vienu. Europarlamentarai ragina minėtas valstybes išrinkti šiuos papildomus narius jau šį birželį, kad ratifikavus Lisabonos sutarčiai galima būtų greitai pradėti Parlamento darbą pagal jos nuostatas.
Tuo tarpu užsienio politikos srityje europarlamentarai siūlo numatyti, kad nuolatinis Europos Vadovų Tarybos pirmininkas atstovautų ES tik valstybių ir vyriausybių vadovų lygmeniu, o už politines ES derybas ministerijų lygiu ar tarptautinėse organizacijose atsakytų vyriausiasis užsienio politikos įgaliotinis, kuris kartu būtų ir Europos Komisijos vicepirmininkas. Taip būtų išvengta funkcijų dubliavimosi.
Ketvirtadienį Parlamentas patvirtino ir dar keletą susijusių ataskaitų: apie Lisabonos sutartyje numatytas didesnes EP galias, jo santykį su valstybių parlamentais, finansinius Lisabonos sutarties aspektus bei piliečių iniciatyvos teisę. Pagal esamas ES sutartis europinių teisės aktų projektus gali siūlyti tik Europos Komisija, nors Europos Parlamentas arba ES Taryba gali prašyti Komisijos parengti tam tikros srities teisės akto projektą. Tuo tarpu Lisabonos sutartyje numatyta, jog „ne mažiau kaip milijonas reikšmingos valstybių narių dalies piliečių“ taip pat galės prašyti Europos Komisijos parengti teisės aktą srityse, priklausančiose ES kompetencijai. EP siūlo sukonkretinti „reikšmingumo“ kriterijų taip, kad tokia iniciatyva būtų galiojanti, jei ją paremtų bent 0,002 proc. gyventojų mažiausiai ketvirtadalyje ES šalių.
Lisabonos sutartis įsigalios tik tuo atveju, jei ją ratifikuos visos ES narės. Nors dauguma ES šalių tai jau padarė, 2008 m. birželio 12 d. Airijos piliečiai referendume jai nepritarė. Tikimasi, kad pakartotinis referendumas Airijoje bus surengtas šių metų spalį.
Europarlamentarų nuomonės
Vystymosi komiteto vardu diskusijoje kalbėjusi Danutė Budreikaitė (Liberalų ir demokratų aljansas) pažymėjo, kad Lisabonos sutartis „suteikia ES daugiau galimybių imtis iniciatyvos nustatant vystomojo bendradarbiavimo politiką, geriau koordinuoti donorus, paskirstyti darbą bei veiksmingiau teikti pagalbą. Tačiau tai taip pat reiškia, kad ES institucijoms, įskaitant Parlamentą, tenka didesnė atsakomybė.“ EP narė ragino reformuoti esamą Europos Komisijos administracinę struktūrą, taip pat geriau apibrėžti Europos Parlamento Vystomojo bendradarbiavimo komiteto kompetenciją. „Lisabonos sutartis leis geriau įgyvendinti vystomojo bendradarbiavimo politikos tikslus, siekiant sumažinti ir ilgainiui panaikinti skurdą pasaulyje“, – pridūrė D. Budreikaitė.
Tuo tarpu Justas Vincas Paleckis (Socialistų frakcija) teigė: „Europos laivas dabar purtomas krizės audrų. Akivaizdu, kad šio laivo variklis, t. y. sutarčių mechanizmas, yra per silpnas, jį nedelsiant reikia keisti. Lisabonos sutartis ir būtų tas stipresnis variklis, kuris krizės sąlygomis ypač reikalingas. Todėl pritariu svarstomiems pranešimams ir pritariu tų kolegų nuomonei, kurie pabrėžia, kad yra nelabai demokratiška, kai vienas referendumo akmuo gali apversti visą Europos vežimą, kai vienas valstybės vadovas gali vaizduoti, kad jis vienintelis žengia į koją, o 26 valstybių nuomonė jam visiškai nesvarbi. Aš manau, kad iš to, kas vyksta Europoje ir visame pasaulyje, airių rinkėjai padarys išvadas.
