Remigijus Kostrovickas, Cepelinas.co.uk , Anglija.lt
Rašau jau trečiąją šio pasakojimo dalį, tad pats laikas prieiti prie svarbiausio dalyko – darbo. Būtent dėl jo išvažiavau iš Lietuvos. Vykau į Angliją užsiimti Britanijos lietuviams neįprasta profesija – rengti medžiagą vietiniam lietuviškam laikraščiui. Su šia patirtimi įgijau ir kelių „statybinių“ profesijų patirtį.
Susipažinome. Kas toliau?
Nors su būsimu šefu prieš tai teko bendrauti telefonu ir el. paštu, tačiau nelabai įsivaizdavau, kaip tas bendravimas vyks gyvai. Kas ten per žmogus? Ar neapgaus? Ar mokės algą? Tokiems klausimams besisukant galvoje, įvyko pirmasis gyvas susitikimas su darbdaviu.
Pirmomis atvykimo į Angliją dienomis buvau apsistojęs pas draugus Londono Vakaruose, tad susitarėme su šefu susitikti būtent ten. Tie keli susiskambinimai su juo man buvo labai skausmingi – pinigų turėjau labai nedaug, tad taupiau kiekvieną telefoninio pokalbio minutę. Žodžiu, sutarėme susitikimo vietą ir laiką. Dar bosas pasakė, kad bus juodu „Mercedes“ :)
Stoviu gatvėje ir laukiu šefo. Aha, atvažiuoja pusiau sportinis naujas juodas mersas. Išlipa trumpai kirptas, tiksliau, plikai skustas vyriškis ir sveikinasi lietuviškai su šiaulietišku akcentu. Teisybę pasakius, tikėjausi, kad laikraščio savininkas atrodys kiek kitaip. Ech, tie stereotipai tik trukdo gyventi :)
Dar pirmojo pokalbio metu supratau, kad laikraščio leidėjas visai malonus ir kultūringas žmogus. Su juo ir dar su kažkokia moterimi trankėmės tuo juodu mersu po Londono rajonus ir išvežiojome pirmąjį laikraščio numerį (jis buvo parengtas dar prieš man atvykstant į Londoną) po vietines lietuviškas, rusiškas, lenkiškas parduotuvėles. Iš nuolatinių jo pokalbių telefonu paaiškėjo, kad naujasis darbdavys turi su statybomis susijusį verslą. Tada susitarėme susitikti kitą dieną pas šefą namuose Londono Pietryčiuose ir aptarti darbus.
Nemalonumai ir malonumai Londone
Dar nebuvau normaliai įsikirtęs į Londono transporto sistemą, tad iki darbdavio namų važiavau vingiais bei išleidau nemažai pinigų kelionei. Niekas man nebuvo pasakęs, kad tas pats bilietas galioja visai kelionei ir metro, ir traukiniuose. O aš, perlipdamas, kiekvieną kartą pirkausi naują bilietą. Ta pirmoji mano kelionė Londono viešuoju transportu be pažįstamų gavosi ilga ir brangi. Pamenu, kaip su liūdesiu skaičiavau, kad už bilietams išleistą sumą Lietuvoje būčiau nusipirkęs beveik dėžę alaus :)
Na, bet nereikia čia liūdėti. „London Bridge“ stotyje sėdau į rytų kryptimi važiuojantį traukinį ir labai apsidžiaugiau, kai už kelių stotelių, traukiniui išlindus iš tunelio, atsivėrė nuostabūs vaizdai. Buvo graži ankstyvos angliškos žiemos diena – giedra, lengvas rūkelis ir iš jo kitoje Temzės pusėje lendantys smailiastogiai „Canary Wharf“ rajono dangoraižiai. Tada supratau, kodėl jau Londone pagyvenę draugai tą rajoną vadino pieštukais. Ai, dar žydėjo vienas – kitas medis, nors buvo gruodžio pradžia. Žodžiu, užplūdo labai geri jausmai – viskas gražu, važiuoju į darbą, nesvarbu, kad išleidau nemažai pinigų kelionei. Tokį Londoną iki šiol labiausiai myliu. Kiekvieną kartą, kai būname čia vėlyvą rudenį ar žiemą, ištaikome gerą orą ir einame pasivaikščioti palei upę. Vieną mano reportažą iš tokio pasivaikščiojimo galima rasti mūsų darbuotojos Anglija.lt žurnalistės Jolantos kelionių bloge adresu: http://buvauten.lt/anglija/londonas/wappingas-piratai-fasistai-bangladesas-ir-visiska-ramybe/.
Tai koks tas darbas?
Darbas Londono lietuvių laikraštyje nebuvo labai sunkus. Reikėdavo parengti naujienų iš vietinės spaudos, pakalbinti vietos lietuvius. Aišku, tuo metu neturėjau nei skaitmeninio fotoaparato, nei interneto namie, tad važinėdavau viską rašyti ir siųsti į interneto kavines. Tokio dalyko, kaip redakcijos patalpos irgi nebuvo, tik pas šefą namie kartais aptardavome darbus. Iš tikro, greitai pasimatė, kad laikraščio savininkas visiškai neturi leidybos, redaktoriaus darbo ir rinkodaros patirties.
Realiai man pasisekė, nes ir darbas nebuvo sunkus, ir darbdavys buvo geranoriškas. Buvo baisu klausytis istorijų, kaip lietuviai įdarbina patiklius tautiečius ir juos apgauna. Man to pavyko išvengti – algą gaudavau reguliariai ir tiek, kiek buvo sutarta. Kaip ir minėjau, darbdavys visiškai neturėjo patirties laikraščio leidyboje ir bandė pritaikyti statybose veikiančius principus žiniasklaidoje. Negali pykti – kaip žmogus įsivaizdavo, taip ir darė žiniasklaidos verslą. Viskas buvo labiau žiniasklaidos priemonės imitacija, o ne griežtai pagal tam tikrą sistemą efektyviai veikiantis verslo modelis. Aš nuo to nė kiek nenukentėjau. Priešingai – man nupirko įvairių darbui reikalingų dalykų ir net skaitmeninį fotoaparatą. Tais laikais jie dar nebuvo populiarūs ir nebrangūs, tad turėjau kuo pasimaivyti prieš draugus :) O ir šiaip, ganėtinai gerai sutarėme su darbdaviu. Tiesa, nors jis buvo tik keliais metais vyresnis už mane, bet aš kažkodėl bijojau į jį kreiptis „tu“.
Dabar, kai pagalvoju, man vis dėlto pasisekė, nes į rimtą redakciją aš nebūčiau papuolęs – nors rašyti kaip ir mokėjau, bet patirties stipriai trūko. Vien dėl nežinomų angliškų terminų versti tekstai kartais gaudavosi ganėtinai absurdiški. Be abejo, ir pats mano požiūris į darbą nebuvo labai atsakingas. Ne todėl, kad tingėjau ar negerbiau viršininko, o todėl, kad apie tai net nesusimąstydavau.
Pamenu, vieną šeštadienio vakarą užsisėdėjau Actono rajone, Vakarų Londone pas draugus. Žiūrėjome futbolą, gurkšnojome alų ir kažkaip netikėtai, besikalbant apie gyvenimą ir poeziją (juokauju), apie trečią valandą nakties prisiminiau, kad kitą dieną ryte turiu važiuoti į lietuvių katalikų bažnyčią Rytų Londone ir po mišių pakalbinti kunigą. Kitą rytą visas susivėlęs išskubėjau į Bethnal Green rajoną, kuriame ir stovėjo bažnyčia. Tiesa pasakius, truputi pergyvenau, kad kunigas pastebės, jog esu nelabai šviežias, tačiau pokalbis praėjo ganėtinai sklandžiai. Vėliau kunigas, perskaitęs interviu su savimi, supyko, bet ne dėl mano teksto, o dėl, jo nuomone, prastos nuotraukos, padarytos pokalbio metu. Tada supratau, kad žmonėms dažnu atveju forma žymiai svarbiau už turinį.
Pinigų nedaug, bet…
Nuo pat darbo laikraštyje pradžios nemažai draugų durnino mane ir sakė, kad švaistau be reikalo laiką, nes gaunu labai nedidelę algą. Iš tikro, net pagal to meto kainų lygį, gaudavau nedaug – nuo pusantro šimto iki maždaug poros šimtų svarų per savaitę, priklausomai nuo parengtos medžiagos kiekio. Tikslios sumos nepamenu, tad bijau sumeluoti, gal ir šiek tiek daugiau gaudavau. Palyginimui, jau tuo metu lietuviai staliai užkaldavo per savaitę virš 500 svarų… Bet buvo keli „bet“, dėl kurių aš darbo keisti nenorėjau.
Nežinau, gal tuo metu galų gale subrendau, bet būtent tada pradėjau plaukti ne pasroviui, o kryptingai ir sąmoningai judėti užsibrėžtų tikslų link. Dėl to labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, nes nemažai mano pažįstamų taip ir liko mėtomi bei vėtomi gyvenimo atsitiktinumų.
Tai kas tie „bet“ privertę mane likti su mažu atlyginimu? Visų pirma, paprastas dalykas – laisvas laikas. Dirbdamas laikraštyje, daug važinėjau po miestą ir turėjau pakankamai laiko aplankyti muziejus, įvairius Londono rajonus. Tas kultūrinimasis ir susigaudymas Londone tikrai pravertė vėliau dirbant kitoje įmonėje ar darant savo verslą. Visų antra – patirtis ir pažintys. Ruošdamas laikraščiui medžiagą, susipažinau su daugeliu Londono lietuvių verslininkų ir kultūros veikėjų. Šitos pažintys ypatingai pravertė, kai pradėjome leisti savo laikraštį ir paleidome Anglija.lt . Taip pat dažnai tekdavo lankytis Lietuvos ambasadoje. Dabar galvoju, turėjome su šefu sudaryti neblogą įspūdį pirmojo prisistatymo metu ambasadoje – skustagalvis su ilgaplaukiu :)
Darydamas interviu su vienos lietuviškos kompanijos vadovais, leptelėjau, kad, reikalui esant, galėčiau jiems padėti vykdyti įvairius savireklamos darbus. Kaip vėliau paaiškėjo, šitas leptelėjimas man atsipirko su kaupu.
Tokie buvo mano pirmieji du mėnesiai Anglijoje – pažintis su nauja šalimi, kraustymaisi ir įsibėgėjimas į darbus. Truputi visą džiaugsmą temdė iš šefo sklindantys nemalonūs signalai. Laikraščio leidėjas, neturėdamas patirties, tikėjosi greito ir didelio pelno, o jo nebuvo. Po truputi darėsi aišku, kad mano bosui svyra rankos ir kyla negerų minčių dėl laikraščio ateities. Kaip viskas pasisuko ir kaip tai paveikė mane – kitoje dalyje, kitų metų pradžioje
