Vaikai, kurių tėvai emigravę, jau turi kodinį pavadinimą – gyvų tėvų našlaičiai. Augdami su seneliais ar vyresniais broliais, seserimis, jie dažniausiai būna kaip visi. Tik kartais nori daugiau dėmesio, atjautos, dažniau parneša prastus pažymius, skaudžiau išgyvena paauglystę. Rečiau atkreipiame dėmesį į tai, ką išgyvena vaikus palikę tėvai.
Dešimtmetis be vaiko
Eilinis tautinis vakarėlis viename Čikagos (JAV) priemiestyje. Susirinkę čia gyvenantys lietuviai žiūri ekrane namo šeimininko įspūdžius iš kelionės po laukinę gamtą. Vėliau – muzika, gėrimai, šokiai, bendravimas.
Besišnekučiuojant apie gyvenimą, sukrečia Šarūno ir Jurgitos gyvenimo istorija. Du vienas kitą be galo mylintys žmonės, talentingi, intelektualūs. Susitiko studijuodami Lietuvoje. Vėliau susilaukė vaiko. Paaugino iki pirmos klasės ir... abu emigravo į Ameriką. Norėjo užsidirbti, nes iki tol nieko neturėjo. Vaiką paliko seneliams.
Šarūnas vairuoja sunkvežimį. Uždirbo truputį daugiau, nei tos pačios profesijos atstovai, mat pateko į prestižinę firmą. Dabar jis tikisi įkurti savo interjero apdailos įmonę, nors Lietuvoje svajojo būti būgnininku. „Repetavau nuoširdžiai daugybę metų. Galėčiau ir dabar kokioje grupėje pagroti“, – sako Šarūnas, sriubtelėdamas iš skardinės.
Su alkoholiu vyras elgiasi atsargiai, nes jau buvo „paslydęs ant kamščio“. Per vakarėlį – ne daugiau vienos skardinės. Kitaip galo nebus. Dėl to vos su Jurgita neišsiskyrė.
„Meilė daro stebuklus“, – tarsi į orą paleidžia žodžius Jurgita, tačiau jos akyse šių deklaruojamų „stebuklų“ nematyti. Greičiau – skausmo ašaros.
Papasakoja, kad nuo išvykimo iš Lietuvos jau praėjo beveik dešimt metų. Sūnus šešiolikmetis. Visą šį laiką Šarūnas ir Jurgita nebuvo grįžę į Lietuvą nė karto, nes būtų praradę darbus, o grįžti į Ameriką būtų beveik neįmanoma. Jie visus metus čia gyveno ir dirbo nelegaliai.
Su vaiku bendravo internetu. Stengėsi tai daryti kasdien. Įvairiais būdais rodė vaikui savo meilę, prisirišimą, tačiau skausmas ir kaltė vis giliau raižė ašarų latakus. Abu – šiek tiek palūžę, bet laikosi. Abu – reikalaujantys dėmesio ir užuojautos. Tarsi dideli vaikai.
Vingiai
Vakarėlis tęsiasi. Naujokui, ką tik atvykusiam iš Lietuvos, nuo išgirstų istorijų plaukai piestu stoja. „Atvažiavau čia, prasigyvenau. Iš pradžių ilgėjausi Lietuvoje paliktos šeimos, bet vėliau ją mečiau. Ir tu negrįši, garantuoju“, – tikina penkiasdešimtmetis Darius su žavinga moterimi pašonėje.
Vaikų vakarėlyje mažai, nors poros jaunos. Jų arba išvis nėra, arba jie Lietuvoje. Vova iš Ukrainos – džiugiu veidu. Jam pasisekė. Pirmą kartą jis nelegaliai imigravo į JAV, keletą metų padirbėjo, vos nesusirado kitos moters, prisigriebė paskolų ir pabėgo, peržegnojęs svajonių šalį. Vėliau lyg tyčia jo žmona laimėjo „žalią kortą“. Dabar jau visa šeima čia.
Juozas – aukštaitis, nuo Ignalinos ežerų. Nuolat pasakoja, kaip jis pasiilgo tų kraštų gamtos ir visos Lietuvos. Labiausiai jam nerimą kelia tai, kad paauglys sūnus lietuviškai vos susikalba, nes jis gimė ir užaugo čia. Jo draugas taip pat gailisi čia atsivežęs dar mažytį savo sūnų: „Pažiūrėk kaip jis atrodo. Jau penkiolika, o iš veido atrodo kaip vienuolikos, ir dar nutukęs. Tai vis amerikoniškas maistas“.
Darželiai sezoninių emigrantų vaikams
Pietų Švedija. Skonės regionas. Lietuviškas pakelės restoranas, kuriame dažnai susirenka mūsų tautiečiai. Visi vienas kitą pažįsta. Net žino, jog prie šio staliuko sėdi keletas vagišių. Jie iš savų stengiasi nevogti. Toks jų darbas čia.
Trisdešimtmetė Virginija gyvena su dešimtmete dukra ir nauju gyvenimo draugu, nuo kurio dabar laukiasi kūdikio. Moteris nemoka apsakyti savo laimės, tačiau ne visada taip buvo.
„Palikau dukrą Lietuvoje kokius tris kartus porai mėnesių, kad išlėkčiau į Švediją sezoniniams darbams. Baisu net prisiminti. Kiekvieną dieną save įtikinėjau, kad vaikui viskas gerai. Jis ten tikrai prižiūrėtas, o manęs jai neva užtenka telefonu“, – prisimena Virginija.
Pirmą kartą vaiką dviems mėnesiams paliko nuo septynių mėnesių. „Neturėjau kito pasirinkimo. Buvau visai jaunutė, „žalia“ ir pasimetusi. Vaikas nė kalbėti dar nemokėjo. Nemačiau pirmųjų dantukų. Nepažino ji manęs, kai grįžau. Niekada to nebekartočiau, kad ir kaip gyvenimas verstų“.
Moteris save šiek tiek pateisina. Kai palikinėjo vaiką, dar nepriklausėme Europos Sąjungai. „Netikiu, kad kas nors gali priversti dabar mane palikti vaiką. Į jokią šalį be vaiko surištos neišvežtų. Ir rinka jau prisitaiko prie emigrantų srauto. Net sezoniniams darbuotojams visos ES šalys, kurios šiuo metu vilioja emigrantus, vietoje siūlo darželius, mokyklas“.
Mokytojas tampa tėvu
Šiaulietis pradinių klasių pedagogas Alvydas Valukonis sako jau ne vienam vaikui buvęs tėvo įvaizdžio kūrėju. Kai kurie tėvai prašydavo, kad vaikas patektų pas pedagogą vyrą, nes tėvo nėra – jis užsienyje ir labai retai grįžta.
„Emigracija labai rimtas reiškinys. Vaikams labai trūksta bendravimo su tėvais. Tai net aštriau, nei būti našlaičiu. Kai tėvai mirę, susitaikai su tuo ir gyveni toliau, o kai gyvi – nuolat jų lauki ir tikiesi dėmesio“, – iš patirties pasakoja mokytojas.
Tvirčiau ant žemės kartais jaučiasi net įvaikinti vaikai. Aplinkiniai tokius akylai stebi. Jei tik vaikas apleidžiamas, kaimynai tuojau pat pastebi ir nebyliai klausia įtėvių – kur dedi už vaiką gaunamus pinigus? Gal prageri?
A. Valukonis nenori būti kategoriškas: „Dabar žmonės turi puikias galimybes palaikyti kasdienį ryšį. Vaikams dažnai trūkta tik realaus apkabinimo, o žodžius „myliu“, „pasiilgau“, jie išgirsta kasdien. Mamos ir tėčio šilumos niekas nepakeis. Kuo daugiau bendraukite, reguliariai grįžkite ir viskas bus gerai. Vaikai laikui bėgant už kiekvieną sugrįžimą dešimteriopai atlygins. Sakys: mama, tėti, tu manęs neužmiršai“.
Turi įteisinti globą
Donatas Žakaris, Šiaulių vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjas, primena, kad nuo 2006 metų abu išvykstantys tėvai turi prieš mėnesį apie tai informuoti vaiko teisių skyrių ir sutvarkyti globos dokumentus. Tai – valstybės nefinansuojama globa, kurią dažniausiai prisiima artimiausi giminaičiai. Kartais – draugai.
Tokia globa reikalinga, kad vaikas turėtų teisėtą savo atstovą, jei prireiktų medikų pagalbos ar kitokio suaugusiųjų atstovavimo. Žinoma, šie žmonės atsakingi ir už visą vaiko globą.
Tokią globą galima nustatyti neribotam laikui. Populiariausia nustatyti metams, dvejiems. Bet pasitaiko ir šešeriems. Ilgus terminus tarnyba traktuoja kaip bandymą vengti tėvystės. Tenka įrodyti, kad vaikas iš tiesų nepraras ryšio su tėvais.
Šiuo metu Šiauliuose yra galiojantys 108 tokie globos prašymai įvairiam laikotarpiui. Skyrius negavo jokių signalų, kad globojami vaikai būtų neprižiūrimi ar valkatautų.
Praktiška rodo, kad tėvai dažniausiai dokumentus pradeda tvarkyti likus penkioms dienoms iki skrydžio. Yra keletas atvejų, kai globą tėvai pratęsia jau trečią kartą. Jei tėvai išvyktų nesutvarkę dokumentų, vaiko teisių gynėjai per tris dienas nuspręstų, su kuo iš artimųjų vaikas galėtų gyventi arba... apgyvendintų globos namuose.
Komentaras: neapgaudinėkime savęs, kad viskas gerai
Janina Urnikienė, Šiaulių pedagoginės ir psichologinės tarnybos direktorė:
– Jei tėvai išvyksta, derėtų jiems labai daug su vaiku bendrauti ir smulkiai aptarti tolimesnio bendravimo galimybes – kokiais būdais palaikys ryšį, taip pat kur išvyksta, ką veiks, kur gyvens.
Saugos asmuo – psichologai turi tokį terminą. Tai žmogus, su kuriuo vaikas nuo mažumės yra užmezgęs ryšį ir su juo jaučiasi saugus. Pirmuosius keletą vaiko gyvenimo metų palikti jo globėjams nederėtų. Šiuo metu labai sunku pakeisti tą žmogų, su kuriuo yra užmegztas saugumo ryšys.
Išvykę tėvai turėtų neapgaudinėti savęs, kad vaikams yra viskas gerai. Vaikai dažnai pradeda prasčiau mokytis. Kartais nelanko mokyklos. Darosi agresyvesni, uždaresni.
Paaugliai į tėvų išvykimą reaguoja ne mažiau nei maži vaikai. Jiems kyla daug problemų, kuriuos norėtų išspręsti su artimais žmonėmis, nors dažnai apie tai ir nekalba.
Vaikai pas tarnybos psichologus dažnai patenka dėl kitų dalykų: nesimoko, elgiasi agresyviai. Vėliau paaiškėja, kad prie visų problemų dar ir tėvai išvykę. Skaudžiai vaiko psichika žeidžiama tada, kai vaiką vienu metu užgriūna kelios nelaimės.
Sąlyginai gerai, jei vaiką prižiūri labai artima giminė. Tada globėjas labiau stengiasi, kad atskirtieji palaikytų kuo glaudesnius ryšius. Bendravimas turi būti reguliarus, nuolatinis. Kuo dažniau kartoti širdžiai mielus žodžius, priminti, kada grįš, kaip laukia susitikimo.
Alvydas JANUŠEVIČIUS